Now Reading
Gintariniai Romo Zabarausko antakiai (įspūdžiai po filmo „Streikas“ premjeros)

Gintariniai Romo Zabarausko antakiai (įspūdžiai po filmo „Streikas“ premjeros)

Gintariniai Romo Zabarausko antakiai (įspūdžiai po filmo „Streikas“ premjeros)

Laikas.lt
Dovilė Raustytė

Kai maždaug prieš 2,5 metų Romas Zabarauskas savo filmo „Porno melodrama“ premjeros metu visiems pareiškė, kad yra gėjus, beliko tik užčiaupti kritikai pasiruošusią burną. Tuomet režisierius nuginklavo filmo žiūrovus (tolerantiškus), ir šįkart – pristatydamas Lietuvai pirmąjį ilgo metro filmą „Streikas“ (We Will Riot) – jis pasirūpino, kad būtų nedrąsu pradėti vardyti klaidas.

Žemėlapis, žymintis gėjams ir lesbietėms draugiškas sostinės vietas, pasirodymas su marškinėliais „Free Pussy Riot“ Maskvos kino festivalyje, studijos Londone, Niujorke nepamirštant Vilniaus, vien jau nepasitraukimas iš kino srities po, nepabijokime to žodžio, tragiško savo „porno“ debiuto kine – įdomybių sąrašą dar būtų galima pratęsti, tačiau ir šių kelių punktų užtenka, kad priimtum R. Zabarauską kaip drąsią, darbščią ir išties neeilinę asmenybę.

Kiekvienai tautai stebėti savo šalies kiną įdomu vien jau dėl to, kad pamatai žinomas vietas, pažįstamus žmones, mylimus aktorius ir pan. O jei dar filme skambant gerai muzikai rodomos tos vietos, kuriose mėgsti lankytis, ir vaidina tavo bendraamžiai draugai ar kolegos – susidomėjimas garantuotas. Ne tik už tai R. Zabarauskas į savo kino režisieriaus pažymių knygelę prisirinko pliusų iki dar įvykstant filmo premjerai. Vienas jų už garso takelį, kurio režisieriumi buvo pasirinktas Markas Splinteris ir kuris netgi buvo išleistas albumo pavidalu. Antraštės spaudoje mirgėjo, jog jame netgi Bjellės įrašytą daina „Seksas, darbas ir gamta“. „Tai yra tokia daina, kokios ilgai laukiau – jauna, žavi ir nepriklausoma moteris dainuoja apie seksą kaip apie savo gyvenimo dalį, ir įspūdį stiprina ne užknisantis popsas, o originali beatmakerių muzika, – savo „Facebook“ profilyje rašė R. Zabarauskas. Štai kaip turi veikti piaras. Neveltui ant vienos Vilniaus sienos puikuojasi užrašas „Vilniečiai, nieko nebijokit, Mark Splinter su mumis“. 

„Streiko“ albumas – išskirtinis įvykis Lietuvos elektroninei muzikai. Tai pirmas kartas, kai viename rinkinyje suburti labai skirtingi, bet kartu patys perspektyviausi ir jau nemažai pasiekę jauni kūrėjai. Kompaktinėje plokštelėje – dvidešimt penki skirtingi kūriniai, sudėti tokia tvarka, kokia yra girdimi pačiame filme“, – skelbė prieš premjerą siuntinėjami pranešimai spaudai. Na, kokia dar gali būti kritika. Filmo scenarijuje taip pat nestinga kilnių, į mūsų šalį nukreiptų tikslų.

Patriotiška, jaunatviška, muzikalu, madinga, stilinga, linksma ir taip toliau, ir taip toliau – gal kažkada bus rašoma kuriame nors šiuolaikinių mokinių tuometiniame vadovėlyje greta iškilaus kino režisieriaus Romo Zabarausko pavardės. O gal ir nebus. Kaip ir nebuvo aišku, kas nutiko su scenarijumi filmui įpusėjus.

Prasidėjęs filmas įtraukė, sudomino, suteikė vilčių, kad „wow, jokios baimės dėl pernelyg išpūsto burbulo nepasiteisino“. Tas burbulas nesprogo, o pradėjo pamažu bliukšti. Drabužiai, muzika, citatomis galinčios virsti frazės, jaunų aktorių vaidyba, beveik įtikinantys mišrių ir nemišrių porų bučiniai – viskas ok. Kol nepradeda pagrindinis personažas Luke (akt. Ebeneezeris Nii Sowahas) verkti. Ir net ne vieną kartą. Tai kietas bičas iš Niujorko, kuris, sužinojęs, kad Lietuvoje turi močiutę, atvažiuoja į Vilnių. Miesto meras jam pasiūlo urban erdvę (dabartines menų fabriko „Loftas“ patalpas): daryk klubą, pinigų bus. Luke rūko žolę, stovi naktimis prie pulto, stato ten kiečiausius Lietuvos beatmakerius ir VERKIA. Verkia sužinojęs apie tai, kad nuo jo buvo slėpta apie kažkur gyvenančią gyvą močiutę. Verkia, kai meras uždraudžia klubo veiklą, nes ten planuojama atidaryti muziejų. Net jo pana taip dažnai neverkia (akt. Beata Tiškevič). Bet Luke nebūtų Luke, jei filmo pabaigoje, paskutiniame klubo „Beat Makers“ vakarėluje, nepasirodytų su gintarais apklijuotais antakiais ir, nutilus muzikai, pasilypėjęs laipteliais neimtų apsvaigusiems tūsofčikams kalbėti itin moralius, labiau gal kokiam gerbiamam maestro tinkamus dalykus. Gal čia buvo bajeris? Bet aš jo nepagavau.

„Daryti mažo biudžeto kiną Lietuvoje, kuris būtų komerciškai patrauklus vietos rinkoje, o kitur veiktų kino festivaliuose. Ilgainiui užsidirbti europietiško kino autoriaus vardą, sudominti ir užsienio kino teatrus, kartu išlaikant savo nepriklausomybę. Taigi viskas, ką šiuos metus dariau, ir yra šitas alternatyvus kino kūrimo planas. Ar jis pasiteisins, sužinosiu labai greitai. Reikia bent šiek tiek užsidirbti iš platinimo Lietuvoje, kad galėčiau toliau taip kurti“, – apie Holivudo, Europos ir jiems alternatyvius finansavimo modelius prieš keletą savaičių vėlgi savo „Facebook“ paskyroje rašė R. Zabarauskas. Dar vienas pliusas režisieriaus naudai. Kai jaunas žmogus kuria ir gyvena vadovaudamasis tokiais principais, negalima jo negerbti ir nepalaikyti, tačiau tylėti irgi sunku.

Lyginant „Porno melodramą“ su „Streiku“, tai visiškai skirtingo lygio filmai, perspektyva akivaizdi, tad belieka tikėtis, kad po trejų metų iš šio žmogaus sulauksime visose srityse itin stipraus filmo.


Taip pat skaitykite:
View Comments (0)

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Visos teisės saugomos © laikas.lt