Fickaraldas
Pasakojant apie gegužės „Skalvijos“ kino klasikos vakarų filmą „Fickaraldas“ (1982) norisi pradėti nuo jo aistringo režisieriaus Wernerio Herzogo pristatymo, vėliau pereiti prie jo ir pagrindinio vaidmens aktoriaus Klauso Kinskio abipusės neapykantos, vėliau pabandyti perteikti egzotišką pagrindinę scenarijaus idėją. Apie tai ir svajones po truputį.
Jeigu būtų renkamas vienas energingiausių ir ekscentriškiausių šiuo metu kuriančių menininkų, tame sąraše tikrai atsidurtų vokiečio Wernerio Herzogo pavardė. Filmus jis kuria su titanišku užsispyrimu, netgi kūrybiniu fanatizmu, nesustodamas prieš jokias kliūtis. Geriausiai tai iliustruoja milžiniško pasišventimo pareikalavusi juosta „Fickaraldas“ (Fitzcarraldo, Vokietija, Peru, 1982). Vienus ji įkvėpė nuvykti į Braziliją ir plaukti Amazonės upe link džiunglėse iki šiol stūksančio barokinio operos teatro, kitus – įgyvendinti savo beprotiškus projektus.