Giedrius Drukteinis

G. Drukteinis: didžiausia verslininkų problema – įvaizdis
G. Drukteinis: didžiausia verslininkų problema – įvaizdis, neatitinkantis tikrovės

Pamatę patrauklią kompanijos reklamą nusprendžiate pasinaudoti jos paslaugomis, tačiau nusiviliate, su ja susidūrę tikrovėje? Nenuostabu – tai viena didžiausių lietuvių problemų: įmonėse kuriamas įvaizdis, neatitinkantis tikrovės. Konferencijoje „LiMA Day“ Klaipėdoje birželio 6 d. kalbėsiantis Komunikacijos ir verslo konsultantas Giedrius Drukteinis sako, kad tautiečiai per daug investuoja į įvaizdžio kūrimą, pamiršdami seniai žinomą posakį, kad kiekybė dar nereiškia kokybės.

Tas saldusis bučinys
Tas saldusis bučinys

Mes bučiuojamės siekdami pademonstruoti savo draugiškumą, pradedant rimtą sekso sesiją, tačiau bučiuojame ir išduodami ar pasmerkdami – tai darė ir Judas, tai daro ir italų mafijozai. Tačiau bučinio esmė – tai signalai tarp Jūsų lūpų ir smegenų. Visiškai skirtingi, kai bučiuojasi draugai, meilužiai, tėvai ir vaikai, priešai ir draugai, netgi komandos draugai, įmušus įvartį (tai reta išimtis Vakaruose, kur vyrai praktiškai nebučiuoja kitų vyrų) – tačiau jis ne visada suprantamas teisingai. Jei mums būtų 70 metų ir kasdien būtumėme pasibučiavę bent po kartą, tai turėtume 25 tūkstančius bučinių, ir kiekvienas jų turėtų skirtingą užkoduotą pranešimą.

Žinoma, iš pirmo žvilgsnio, „bučinys yra bučinys“, tačiau jis yra dar kai kas daugiau – chemiškai, psichologiškai ir netgi antropologine prasme, tai visada daugiau, nei „dviejų porų lūpų padėtis“. Tai ne tik abipusiai maloni priemonė išreikšti simpatiją, bet ir žmogiškosios evoliucijos rezultatas.

Apie tai, aišku, jaunų žmonių porelės net negalvoja, tačiau buvo laikai, kai mūsų protėviai vaikščiojo keturiomis, ir klasiškasis romantiškas bučinys net neegzistavo. Tačiau kai prieš beveik keturis milijonus metų mes nuo keturių galūnių pakilome ant dviejų, ir palikuonių kūrimo aktas pasidarė intymesnis: atsirado „veido su veidu“ santykis, ir žmonės pradėjo bendrauti ne vien akimis, bet ir lūpomis…

Iškyla klausimas, kam buvo sugalvotas bučinys? Seksas – viskas aišku – dauginimuisi. Tačiau lūpų judėjimas jokio tiesioginio ryšio su dauginimusi tarsi neturi, tačiau yra neatsiejama sekso dalis?

Mokslininkai vis dėlto tvirtina, kad bučiniai turi tiesioginį ryšį su dauginimusi. Bučinys žmonėms – tai tas pat, kaip gyvūnams apsiuostymas. Jis padeda pajusti partnerio kvapą, pajusti jo seilių skonį ir pagal rezultatą suvokti, ar tinkamas partneris tam pačiam dauginimuisi. Todėl ir merginos, apsiribojančios tik bučiniais, eina prieš gamtos dėsnius, nes jeigu bučinys geras, užsiimti seksu liepia pati Motina Gamta.

Lūpų, kaip pritarimo funkcija prasideda iškart nuo gimimo. Prisilietimas prie kažko minkšto yra svarbus ir turi pirmapradį intymumą, ir net kūdikiai, negaunantys pieno, vis tiek su malonumu žindžia motinos krūtį. Kokios jautrios yra Jūsų lūpos, galite įsitikinti, pridėję dvi adatas vienu metu prie rankos – jausite tik vieną adatą, tačiau, kai tas pačias adatas pridėsite prie lūpų – jausite jas dvi – lūpose yra kur kas daugiau nervų.

Bučinys taip pat turi daugiau prasmingumo, nei vien sekso dalis. Biblijoje aprašoma daug pasibučiavimų tarp draugų ir giminių (net ir šiais laikais Artimųjų Rytų valstybių vadovai sveikindamiesi bučiuojasi). Bučinys turi akivaizdžią reikšmę krikščionybėje, netgi šventasis Paulius, pirmasis Romos popiežius sakė: „sveikinkite vienas kitą su šventuoju bučiniu“, ir, praėjus dviems tūkstantmečiams, tikintieji vis tiek veržiasi bučiuoti vyskupo žiedą, popiežiaus ranką ar šventojo atvaizdą. O kai kurios krikščionių bažnyčios praktikuoja pasibučiavimą tarp parapijonių apeigų metu.

Senovės Persijoje vyrai sveikindamiesi bučiuodavo vienas kitą į lūpas, dabartiniame Jemene tai irgi yra dažnas dalykas. Tačiau daugumoje visuomenių „dviejų lūpų“ kontaktas yra laikomas pernelyg intymiu, kad ji atliktų asmuo, kuris net nėra seksualiai patrauklus kitam. Netgi prostitutės atsisako bučiuoti kliento burną, jei tai neapibrėžiama išankstiniu susitarimu…

Galbūt tai sąlygota baimės užsikrėsti kokia nors liga? Tokia baimė egzistavo XVII amžiuje, kai Europoje siautėjo maras. Tačiau ir šiuolaikinių žmonių nervams yra pagrindo. Virusologai yra apskaičiavę, kad vienas bučinys gali pernešti 250 bakterijų tipų ir virusų iš vienos burnos į kitą, neskaitant 9 miligramų vandens, 0,711 miligramų riebalų, 0,7 gramų baltymų ir 0,18 gramų kitų organinių medžiagų. Būta daug atvejų, kai bučinio metu pernešamas persišaldymas, nors dar niekada bučiniu nebuvo perneštas ŽIV virusas. Mat, šis virusas yra labai nestabilus, ir net jeigu jis ir būna burnoje, rūgštys seilėse užmuša jį pakankamai greitai.

Bučiniai nėra vien pavojus. Jie gali turėti ir gerą naudą.

Tyrimai parodė, kad vedę vyrai pastoviai besibučiuojantys turi mažesnį kraujo spaudimą negu nevedę, draudimo kompanijų tyrimai parodė, kad vyrai, pasibučiavę atsisveikinimui su žmona padaro mažiau kelių avarijų negu to nepadarę. Aistringas bučiavimasis gali netgi padėti numesti svorį. Besibučiuojant dirba 39 veido raumenys, ir per dešimt minučių aistringo bučiavimosi galima sudeginti 150 kalorijų. Vidutinio svorio žmogui tai prilygsta vidutiniškai 15 minučių plaukiojimo. Arba kopimui į kalną su 20 kg svorio ant pečių.

Kai liežuvis pradeda lįsti į burną, prasideda seksas. Tačiau stresai dėl bučinių yra subtilesnis mechanizmas, negu sekso šviesoforas, duodantis žalią ar raudoną šviesą seksui.

Bučinys yra labai tikslus indikatorius, parodantis, kuriame lygyje yra abiejų asmenų santykiai. Jaunuoliui ar jaunuolei po kino filmo ar vakarienės gali būti sunku išreikšti dar neišsakytus jausmus, tačiau bučinys vakaro pabaigoje ar nakčiai gali išreikšti visas emocijas. Bučinys pasako Jums daug apie kitą asmenį. Jeigu bučinys yra lėtas ir švelnus, tada jis romantiškas, galbūt galima spėti apie ilgalaikius jausmus. Tačiau jei bučinys yra greitas ir staigus, yra didelė tikimybė, kad Jūsų partneris yra nusiteikęs tik pasidulkinti. Vis dėlto, kol sekso kalba gali būti universali, kai partneriai yra kilę iš tos pačios kultūros, bučinio aktas gali būti interpretuojamas labai skirtingai kitose pasaulio dalyse.

Pavyzdžiui, Kinijoje bučiavimasis viešai yra nehigieniškas ir nemandagus. Japonijoje tai gali būti toleruojama, tačiau tik tuo atveju, jeigu partneriai stovi toliau vienas nuo kito ir jų lūpos sučiauptos. Aliaskos eskimai, aišku, net negalvojo apie kažką daugiau, kai trina nosis, ne dėl moralinių įsitikinimų, bet dėl to, kad burna reikalinga kitiems buitiniams dalykams – valyti žibalines lempas ar kramtyti ir minkštinti odas.

Netgi tada, kai Jūsų ketinimai nėra amoralūs, su bučiniu galite patekti į bėdą. Pvz, olandai bučiuoja į žandus tris kartus, o prancūzai du. Tačiau Indijoje gali būti iškviesta policija, nes bučiavimasis yra laikomas neatsiejama seksualinio akto dalimi. Indų kino aktoriams yra uždrausta bučiuotis ekrane, ir kai kuriose šventose vietose ta yra išvis uždrausta visiems žmonėms.

Beje, gyvūnai turi dar platesnį bučiavimosi reikšmių spektrą, nei žmonės. Pvz., daugelis gyvūnų liečia lūpomis kitus išreikšdami ne patrauklumą, bet nuolankumą. Vilkė įkiša savo snukį į didesnio patino nasrus, taip atkartodama savo vaikų judesius, siekiančius gauti sukramtyto maisto iš savo tėvo. Tačiau kai vilkai būna su sau lygiais, jų lūpos tampa žaidimo ir draugystės objektu.

Gyvūnai turi daug meilės išraiškos formų. Žirafos trinasi kaklais, paukščiai – snapais. Katės spaudžia nosis ir garsiai murkia, o drambliai stovi atskirai ir švelniai kaišioja vienas kito straublius į kito burnas.

Tačiau gyvūnai niekada nenaudoja bučinio tam tikslui, kas yra įprasta žmonėms – jie savo bučiniais niekada neišduoda. Jie nebučiuoja kaip Judas Iskarijotas, jie nebučiuoja taip kaip Michailas Gorbačiovas bučiavo Eriką Honekerį, likus keliems mėnesiams iki pastarojo nuvertimo, bet Gorbačiovas šiaip ar taip buvo ir yra Judas.

Ką jūsų turimi "brandai" pasako apie jus?
Ką jūsų turimi „brandai” pasako apie jus?

Ar Jums rūpi, su kokiais prekių ženklais gaminius naudojate? „Žinoma, ne. Svarbu, kad prietaisas gerai veiktų ir atrodytų“, – per oficialias apklausas atsako dauguma. Tačiau ta pati dauguma taip pat žino, jog jos sprendimą įsigyti vieną ar kitą gaminį visada sąlygoja daug dinamiškų aplinkybių: kaina, mada, socialiniai pokyčiai, pasikeitimai buityje ir t.t. Kitais žodžiais, absoliučiai visi Jūsų turimi daiktai perduoda aplinkai žinią apie Jūsų gerbūvį, tvarkingumą, būseną ir jausmus. O gerai pagalvojus, šiame pasaulyje juk nebeliko daiktų be prekės ženklo. Netgi gėlės ar kieme auganti žolė turi savo pavadinimus… Todėl, kad ir ką beteigtų apklausos – prekių ženklai vis tiek yra Jūsų vidinės būsenos ar išprusimo liudininkai.

Pats terminas „prekės ženklas“ (angl. – „brand“) yra kilęs iš Amerikos – taip XIX amžiaus Laukiniuose Vakaruose buvo vadinamas įkaitintas žarsteklis, kuriuo tenykščiai kaubojai išdegindami nuosavo gyvulio šone savo inicialus, taip jį paženklindami. Šis terminas sėkmingai buvo pritaikytas ir rinkodaroje, nors jo reikšmė šiek tiek pakito – kalbant akademiniu žargonu, „prekės ženklas“ – tai prekės pavadinimas su pridėtine verte, paprastais žodžiais sakant – keliantis atitinkamas pasąmonines asociacijas, pavyzdžiui, su kokybe, saugumu, greičiu ar kitomis gerosiomis gaminio savybėmis. Tik pabandykite pagalvoti apie tokius pavadinimus, kaip „Ferrari“ ar „Rolex“ ir iškart pajusite, ką jie primena… Būtent – greitį, ne kiekvienam prieinamą kainą, o tai savo ruožtu reiškia kokybę ir prestižą.

Visų mūsų turimų daiktų paskirtis – atlikti tam tikrą funkciją. Prekių ženklų paskirtis – suteikti Jums socialinį statusą ir pasitikėjimą teikiamų funkcijų kokybe. Prekės ženklas visada parodo savo investicijas į gaminio technologijos ir dizaino tobulinimą, prekės ženklas dovanoja Jums ramybę, suteikdamas galimybę rūpintis visai kitais reikalais ar aukštesniais idealais. Žmonės, perkantys „bet ką“ demonstruoja ne tik savo abejingumą tobulėjimui, jie demonstruoja ir nenorą keisti pasaulį į geresnę pusę.

Po Antrojo pasaulinio karo prekės ženklų vadybininkai mėgo pabrėžti nacionalinį solidarumą ar patriotizmą, ypač, Amerikoje, Izraelyje ar Prancūzijoje, taip skatindami vartoti savos valstybės arba bent jau savo žemyno gaminius. Žinoma, šiais globalizacijos ir politinio korektiškumo laikais tokia nuostata yra praradusi savo emocinę reikšmę, nors dar ir dabar ant gaminio pakuočių galima išvysti tokių užrašų, kaip „Buy British“, „American made“ arba prisiminti dar tokį neseną ir gėdingai žlugusį vajų „Pirk prekę lietuvišką“. Tiesą sakant, sunku jau ir suvokti, kuri kompanija yra išties amerikietiška ar europietiška, juoba kad ir pati prekė dažniausiai yra gaminta kur nors Azijoje.

Septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai japonai parodė pasauliui, kaip galima gaminti daug geros kokybės elektrotechnikos gaminių, pasiekiančių bet kurios rinkos užkaborį, prekės ženklų kūrėjai kartais mėgo pabrėžti, kiek daug investuojama, ar kiek žmonių dirba šioje kompanijoje, kurdami vartotojui kokybišką gaminį – taip skatindami žmoniškąjį solidarumą. Kaip jau buvo minėta, netgi Anglijos karalienė ilgai turėjo „Sony“ televizorių, atsižvelgdama į tai, kad šios kompanijos gaminys sudaro net trečdalį visų iš karalystės eksportuojamų televizorių, kitais žodžiais, suteikdama darbo tūkstančiams bendrapiliečių.

Tačiau tikrąjį savo apogėjų prekės ženklai pasiekė vos prieš dvidešimt metų, kai tapo visuotiniu socialinio statuso simboliu. Nuo tada prekės ženklai ėmė simbolizuoti kokybę, inovacijas, malonius pojūčius ir vartotojo finansinę padėtį. Apie tuos laikus didžiųjų kompanijų gaminiai iš esmės pasiskirstė į kelias kryptis ir tapo skirtais „turtingiesiems“, „vidutiniokams“ bei „varguoliams“. Nežymiai, bet planingai ir primygtinai kiekvienam gaminiui buvo priderinama asociacija daikto, kurį privalėjo turėti visi „gydytojai“, „advokatai“ ar „biržos makleriai“. Gamintojams tai buvo „aukso amžius“.

Žinoma, pabudusi Kinija ir globalizacija sudavė stiprų smūgį visų prekių ženklų išskirtinumui, kai funkcija pradėjo imti viršų prieš socialinio statusą – kiekvienam varguoliui tapo prieinamas mobilusis telefonas, DVD grotuvas ar kompiuteris. Kinija pademonstravo, kad bevardžiai gaminiai, lengvai nukopijuojami nuo garsiausių kompanijų išradimų veikia taip pat gerai, o kainuoti gali žymiai pigiau. Kinija taip pat pademonstravo, kad pilkų vidutinybių mūsų aplinkoje kur kas daugiau, nei galėjome įsivaizduoti.

Prekės ženklas – tai trumpiausias kelias į emocinę žmogaus būseną. Prekės ženklas iš esmės parodo tai, kuo Jūs tikite. Prekių ženklai Jūsų svečiams visada pabrėš atitinkamą kainos lygmenį, Jūsų polinkį naujovėms, estetinį lygį bei individualumą. Nes neužmirškite – „bevardės“ prekės NIEKADA nedemonstruoja technologinių ir dizaino naujovių, „bevardės“ VISADA yra tik kopijos.

Taigi, dar sykį pagalvokite apie savo daiktus. Jei savo namuose naudojate „bet ką“, turbūt manote esąs laisvas nuo „vartotojiškumo“. Žinoma, esate. Kitais žodžiais, ir gyvenate „bet kaip“.

Trumpa sekso žaisliukų istorija
Trumpa sekso žaisliukų istorija

Technologijos ne vien padėjo žmogui sunaikinti milijonus kitų žmonių, nuskristi į Mėnulį ir suskaldyti atomą. Kartais jos pasitarnaudavo ir žmogaus malonumui, ypač kuriant ar tobulinant priemones kokybiškesniam seksui ar kylančiom vyriškumo problemom spręsti.

Nes sekso žaisliukų istorija neprasidėjo vien su gumos ir latekso išradimu. Žmonija nuo seniausių laikų kiekviename savo istorijos etape naudojo papildomas priemones savo seksualiniam apetitui patenkinti (tiesa, daugiausiai – moterų), kurie tobulėjo kartu su technologija.

Sprendžiant pagal iškasenas ir pirmykščių žmonių piešnius, pirmieji sekso žaisliukai – falo imitatoriai buvo naudojami jau prieš 30 tūkstančių metų, ir buvo jie išrasti kur kas anksčiau nei ratas – štai kas žmonijai išties buvo svarbiau… Iš pradžių gaminami iš medžio, akmens ar odos, kiekviename senovės istorijos etape naujai sukurtas metalas – bronza ar žalvaris buvo panaudojamas ir vis įmantriems falo imitatoriams sukurti.

Tiesa, falo imitatorius naudojo ir vyrai, tačiau tik pedofilai, ilgai mėgavesi pagarba antikinėje Graikijoje bei ištvirkimu garsėjusioje Romos imperijoje. Tais laikais tiek Graikija, tiek Roma buvo patriarchalinės visuomenės, kuriose žmonos tradiciškai buvo bent dvidešimčia metų jaunesnės už savo vyrus, vyrai savo ruožtu laikė būrius meilužių ir nevengė pederastizmo, biseksualumas nebuvo smerkiamas, todėl falo imitatoriai turėjo platų veikimo lauką.

IV mūsų eros amžiuje vyrai išrado “penio didinimo” sistemą, įmantrų metalinį mechanizmą, aprašytą ir “Kamasutroje”. Dar po poros šimtų metų Kinijoje buvo sukurti “Ben Wa” kamuoliukai – metaliniai rutuliukai, maunami ant penio ir skambantys vaginos viduje lytinio akto metu – moteriai vienas malonumas, vyrams – kitoks – estetinis… Galbūt dėl mūsų amžinojo polinkio į lytinio akto estetiką kinai ir sugalvojo apie lovas ypatingais kampais statyti veidrodžius, siekdami didesnio vizualinio efekto. XIII amžiuje tie patys kinai išrado ir šiandieninių “penio žiedų” prototipus, specialias virveles, skirtas išlaikyti erekciją kuo ilgiau ir neleisti vyrui kristi veidu į purvą pernelyg greita ejakuliacija.

Viduramžiais vyrai susigrizbo, kad moterų patenkinimui skiriama per daug pastangų. Visus sekso žaisliukus bažnyčia paskelbė “velnio išmislu”, ir XII amžiuje moterys buvo priverstos nešioti “nekaltybės diržus”. Tiesa, visi tais laikais vaikščiojo apsimuturiavę drabužiais nuo galvos iki kojų, slėpdami savo seksualumą ir kūniškas grožybes – ir tai negalėjo ilgai tęstis.

Seksas, o su juo ir falo imitatorius rado kelią atgal į europiečių namus per Renesansą XIV-XVI amžiais. Tuo periodu ir galutinai prigijo dabartinis falo imitatoriaus tarptautinis pavadinimas “dildo”, kilęs nuo lotyniškojo “dilatare” – “plačiai atverti”. Renesanso laikų Italijoje falo imitatoriai vis dar tebebuvo buvo gaminami iš medžio bei odos, tačiau lubrikantai (alyvuogių aliejus) jau buvo neatsiejama sekso žaidimų dalis. Netrukus buvo išrastas ir būdas spausdinti knygas, tad po Europą netruko paplisti tokie šedevrai kaip “Dekameronas”, markizo de Sado užrašai (davę stimulą atsirasti terminui “sadizmas”) bei Leopoldo von Sacher-Masocho novelės, pagimdžiusios terminą “mazochizmas”.

XVII amžiuje tie patys italai patobulino ir iš odos gaminamus “penio žiedus”, prie jų pritaisydami ir dalį, stimuliuojančią klitorį. XVIII amžiuje žmonės sukūrė įmantrią vandentiekio sistemą, tapusią kiekvienuose padoriuose namuose privaloma bide, kurią moterys naudojo ne vien higienai, bet ir masturbacijai.

Tačiau daugiausiai šiandien naudojamų priemonių sukūrė pati puritoniškiausia europos tauta – britai. Nors karalienės Viktorijos valdymo laikais Anglijoje buvo puoselėjama nekaltybė ir draudžiamos knygos apie erotiką, tačiau būtent jos laikotarpiu naujausios technologijos – elektra bei gumos vulkanizacija (padariusi šią medžiagą stangresne bei elastingesne) pagimdė gausią sekso žaisliukų šeimą – nuo guminių falo imitatorių ir prezervatyvų, iki “analinės angos kamščių” (kurie, kaip buvo manoma, sulaikydavo spermos išsiliejimą) bei elektrinių vibratorių, išrastų dar 1869 metais.
Pirmieji vibratoriai buvo gremėzdiškos mašinos, jungiamos į elektros tinklą iki pat 1880 metų, kol neatsirado pirmieji sausaisiais elementais (baterijomis) varomi modeliai. Tai buvo pirmasis “hi-tech” žaisliukas, šiandieninių elektroninių masažuoklių prototipas.

Mat, vibratoriai keletą dešimtmečių po jų atsiradimo buvo laikomi būtent masažavimo priemone, skirta gydyti “moteriškai isterijai”. Dar 1921 metais Amerikos laikraščiuose ir žurnaluose vyrams buvo siūloma vibratorius pirkti kaip Kalėdinę dovaną savo žmonoms “nuo isterijos”, žadant galimybę joms išliktio “jaunomis bei gražiomis”. Tik apie 1930 metus pornografiniai filmai vis dėlto visuomenei pademonstravo, kam iš tikrųjų buvo naudojami vibratorai, todėl iš pradžių iš spaudos puslapių tyliai išnyko jų reklamos, o 1952 metais “moterišką isteriją” nustojus oficialiai laikyti liga, vibratoriai pagaliau buvo pradėti naudoti pagal savo tikrąją paskirtį – juoba kad 1948 metais visuomenė jau buvo sukrėsta naujausių tyrimų rezultatų, kad absoliuti dauguma vyrų bei didžioji dalis moterų, nepaisant savo socialinio statuso ir amžiaus nuolat masturbuojasi. Nuo tol sekso žaisliukai nebetapo vien priemone vienam sekso partneriui patenkinti kito poreikius, bet ir galimybe pajusti malonumą vienam.

Kiti išradimai, tokie kaip lateksas, atsiradęs apie 1930-uosius, patobulino iš gumos gaminamas priemones. 1948 metais “Polaroid” kompanijos išrastas būdas be svetimų akių tiesiogiai gaminti savo darytas nuotraukas, lėmė ištisos erotinės fotografijos mados suklestėjimą. 1953 metais pradėjo eiti žurnalas “Playboy”, savo sklaidos principais ir drąsa padėjęs pagrindus skaitmeninei žiniasklaidai atsirasti. 1970 metais sukurtas vandens čiužinys padarė lytinį gyvenimą dar spalvingesniu, o tą patį dešimtmetį sukurta buitinė video kamera kiekvieną meilužį padarė ir erotinio filmo režisieriumi bei operatoriumi.

2003 metais pasaulį išvydo pirmieji elektroniniai-erotiniai masažuokliai, ir šiais metais kompanijos “Philips” pradėti gaminti “Intimate Massagers” prietaisai su vibracinėmis bei šildymo funkcijomis, ergonomiška forma ir subtiliu dizainu sekso ir “asmeninio malonumo” priemones perkėlė į visiems prieinamas parduotuves, kur niekam nebereikia nei slėptis nuo aplinkinių, nei raudonuoti jas įsigyjant paštu ar užsakant Internetu.

Nes viskas, dėl ko gyvename – tai malonumas sau ir kitiems.

Pavojinga atrodyti sexy
Pavojinga atrodyti sexy

Kiekvieną rytą pasaulyje milijonai žmonių skutasi, dažosi ar kvėpinasi su vienu tikslu – norėdami atrodyti patraukliai. Tačiau šio proceso metu mūsų kūno tyko visa eilė paslėptų pavojų…

1. Plaukų dažymas – manoma, kad natūralūs kiekvienos moters plaukai patamsėja po gimdymo, todėl šviesūs plaukai yra signalas vyrams, kad juos nešiojanti būtybė neturi vaikų, todėl yra tinkama partnerė – šviesūs plaukai visada asocijuojasi su seksualia ir šviesia asmenybe. Dauguma Holivudo žvaigždžių dažosi plaukus būtent šviesiomis spalvomis.

Galimi pavojai – plaukų dažymas silpnina plaukų atsparumą ir didina jų trapumą. Cheminiai elementai, esantys dažuose sukelia plaukų dehidraciją, o plauko stiprumas juk priklauso nuo drėgmės. Mokslininkų įrodyta, kad dirbtinai viršijus plauko drėgmės limitą, jis paprasčiausiai iškrenta.

2. Aukšti batų kulniukai – neabejotinai gražinantys kiekvienos blauzdos formą, ir pakeičiantys bet kurios moters eiseną į grakštų tipenimą. Tai patinka vyrams, mėgstantiems gležnai atrodančias moteris.

Galimi pavojai – aukšti ir smailūs kulniukai verčia kūno svorį į priekį, priversdami moterį vaikščioti nenatūraliai ant pirštų galiukų. Aukštų kulniukų mėgėjoms gresia ištampytos kojų sausgyslės, deformuoti pirštų galiukai ir išlinkęs stuburas. Antsvoriu pasižyminčios moterys savo kulniukais gali subraižyti ne tik Jūsų būsto parketą, bet ir šaligatvio plyteles…

3. Kontaktinės linzės – žinoma, kad akiniai sendina kiekvieną žmogų, tuo pačiu priversdami jį atrodyti mažiau patraukliu. Ir kiekviena linzes nešiojanti mergina žino – vyrai mažiau kreipia dėmesį į tas, kurios nešioja akinius.

Galimi pavojai – kontaktinėms linzėms reikia ypatingos priežiūros, jei nenorite pasigauti kokios baisios infekcijos arba akių uždegimo. Linzių pamerkimas nakčiai – palyginti ilgas procesas, galintis užgesinti visas aistras. Tačiau užmiršus jas išsiimti nakčiai, ryte Jūsų laukia baisi agonija. Be to, kontaktines linzes nešiojančių žmonių žvilgsnis, koncentruojamas į toliau esančius objektus gali atrodyti mažų mažiausiai kvailas.

4. Veido eksfoliantai (grumdikliai) – jeigu jums nepatinka oda, apgaubusi veidą, be abejo, galite ją atšviežinti ir pajauninti, nuimdama odos viršutinį epyderminį sluoksnį.

Galimi pavojai – po dermabrasijos – odos sluoksnio pašalinimo – odos pigmentai gali atsistatyti netolygiai, ir oda atrodys kaip sutrūkinėjusi.

5. Įdegimas saulėje – lengvai įdegusios odos žmonės atrodo jaunais ir sveikais. Įdegimas taip pat minimalizuoja dėmių, negražiai atrodančių ant blyškios odos, pavyzdžiui, spuogų ryškumą. Įdegusi oda taip pat sustiprina akių, lūpų ir plaukų kontrastą.

Galimi pavojai – saulės vonios tiesiogiai susijusios su odos vėžiu, kurį sukelia ultravioletiniai spinduliai. Šie spinduliai sendina odą. Todėl dirbtinis įdegimas – iš tūbelės gali būti pats saugiausias.

6. Aptemptos kelnės – visiems aišku, dėl ko vyrai jas nešioja – aptemptos kelnės paryškina genitalijų, sėdmenų ir šlaunų dydį.

Galimi pavojai – sėklidžių suspaudimas ir jų įkaitimas, nors jos turi būti šaltesnės už kitas kūno dalis (todėl juk jos ir kabo išorėje…) Tai gali baigtis vaisingumo hormono – testosterono kiekio sumažėjimu, erekcijos sutrikimais, mažėjančiu spermos kiekiu ir netgi sėklidžių vėžiu. Ir jeigu Jūs darbo metu ilgai sėdite, pvz., vairuodamas, aptemtų kelnių keliamos problemos dar labiau padidėja.

7. Makiažas – skoningai ir atsargiai naudojama kosmetika didina ir šviesina akių vaizdą. Dažytos moters lūpos skatina partnerius seksualiniam kontaktui…

Galimi pavojai – alergija yra labiausiai paplitusi kūno reakcija į netinkamą kosmetiką, ir gali sukelti odos išbėrimus, spuogus ir niežulį. Nelabai patrauklu, ar ne?

8. Kvepalai – žmones, kaip ir visus gyvūnus, traukia potencialaus seksualinio partnerio kvapas. Daugumos kvepalų sudėtyje yra gyvulių glandinių sekrecijų, tokių kaip muskusas, kuris yra tikras aistros kaitintojas…

Galimi pavojai – daugumos kvepalų sudėtyje taip pat yra ir alergijas sukeliančių elementų, pvz., psoraleno, kuris gali sukelti ištisą cheminę reakciją sąveikoje su saulės spinduliais. Jautresnės odos žmonėms nuo tokios reakcijos gali likti rudi pėdsakai ant jų veido ar kaklo, juoba kad ir kvepalų kvapas gali kisti, susimaišius su prakaitu…

9. Kūno plaukų skutimas – Vakarų Europoje ir JAV vyraujančiose kultūrose vyro kūno plaukai nėra laikomi privalomais vyriškais atributais, todėl ten jų skutimas ir yra paplitęs labiausiai.

Galimi pavojai – kremai ir losjonai po skutimosi savo sudėtyje turi ne tik maloniai kvepiančių medžiagų, bet ir elementų, galinčių sukelti odos alergiją. Moteriškų ūsų depiliacija arba vaškavimas yra skaudus procesas, elektrolizinis būdas yra dar skaudesnis. Plaukų šalinimas bet kuriais kitais būdais, pvz. pešiojimas arba deginimas bet kuriuo atveju yra laikina priemonė, nes plaukai atauga, ir būna dar tankesni bei storesni.

10. Kremas nuo raukšlių – lygi, be raukšlių veido kompleksija, be abejo, demonstruoja moters jaunystę, ir šiais laikais netrūksta būdų, kaip tą pasiekti – nuo drėkinimo, cheminio odos lupimo ir kosmetikos iki kolageno ar botulino injekcijų.

Galimi pavojai – manoma, kad odos raukšlėjimosi priežastis yra cheminė reakcija, vykstanti senstančiame organizme – laisvųjų radikalų suaktyvėjimas. Todėl į produktus, lyginančius besiraukšlėjančią odą dedama daug antidioksantų, pvz., vitamino E, kurie slopina laisvųjų radikalų veiklą. Deja, mokslininkų įrodyta, kad tai iš tikrųjų niekuo nepadeda, ir raukšlių išlyginimas yra labai laikinas dalykas.

11. Liemenėlė – tai daiktas, kuris vizualiai didina krūtis, jas daro standesnėmis ir patrauklesnėmis.

Galimi pavojai – tai absoliučiai nepavojinga organizmui priemonė, jeigu pasirenkamas tinkamas liemenėlės dydis. Netinkamo dydžio liemenėlė palieka bjaurius įspaudus ant odos, be to, pernelyg ambicingas krūtų užkėlimas gali sukelti kaklo ir pečių skausmą.

12. Tatuiruotės – piešinių ant kūno menas yra madingas šiais laikais, tačiau iš tikrųjų tik nedaugelis žmonių mano, kad tai atrodo seksualiai.

Galimi pavojai – tai, kas gali patikti moters partneriui, gali visiškai nepatikti tėvams ar kitiems – ir tai jau yra problema. Kol kas netgi nėra aiškios technologijos, kaip be komplikacijų pašalinti atsibodusias tatuiruotės nuo odos, netgi lazeriai palieka randus. Na, o tatuiruotės darymas pas nekvalifikuotą meistrą, jau savaime sukelia pavojų užsikrėsti hepatitu ar AIDS nuo nesterilizuotų adatų…

Kas yra laimingas?
Kas yra laimingas?

Absoliuti dauguma žmonių savo gyvenimo tikslus suveda į tris dalykus: sveikatą, turtą ir laimę. Ir jei dėl pirmųjų dviejų negalime skųstis – gyvename amžiuje su pažengusiomis medicinos technologijomis, esame nepalyginamai turtingesni už savo protėvius – tai trečiasis atrodo kur kas sunkiau pasiekiamas. Netgi atvirkščiai – dauguma mūsų esame kur kas nelaimingesni (ir tik apie 30 procentų Vakarų pasaulio žmonių sakosi esą „iš esmės laimingi“). Tai yra vienas didžiausių išsivysčiusio pasaulio paradoksų – su dideliu turtų pagausėjimu mes esame mažiau patenkinti savo gyvenimu.

Tad kas yra ta laimė?

Atsakymą į šį klausimą ištisus šimtmečius bando rasti politikai ir psichologai, žurnalistai ir ekonomistai. Laimės siekis yra daugelio filosofinių tyrimų objektas, beje, šiais laikais labai madingas. Ir, žinoma, vienareikšmio atsakymo nėra.

Žiūrint iš istorinės perspektyvos, žmonėms laimė ilgai reiškė vien išgyvenimą (per marus, karus ir revoliucijas), taip pat – turtą, sveikatą, socialinį statusą, skanesnį ėdalą, galimybę keliauti (prisiminkite save okupacijos metais). Tačiau tai buvo tik atibutai. Nes dabar mums jau nebereikia rūpintis išgyvenimu, ėdalu ar leidimu išvažiuoti. Mes gyvename taip gerai, kad išvis kartais erzina suvokimas, kad visi mirsime. Ir kai gyvename geriausius laikus, vėl nenumaldomai iškyla tas pats klausimas: kaip dabar tapti laimingu? Mašinos, aksesuarai, moterys, greitis, prašmatnūs automobiliai – ar tai yra laimė? Gal tai yra šeima? Vaikai? Pripažinimas? Galite visa tai turėti, tačiau pripažinkite, kažkodėl vis tiek negana. Ir besisukančio kaip voverė rate vyro niekas taip neerzina, kaip paslapčia sau užduodamas klausimas: „kada pagaliau aš būsiu laimingas?“

Pavyzdžiui, prisiminkite save laimingiausiu kiekvieno krikščionio metų laiku – per Kalėdas… Ar ne tos dienos yra laimės etalonas? Kai reikia be perstojo valgyti, gauti dovanas, kurių Jums visai nereikia ir būti su žmonėmis, su kuriais Jums visai neįdomu? Ir jei Kalėdos nepadaro Jūsų laimingu, tai kas tada gali padaryti?

Žinoma, iš esmės laimės samprata yra subjektyvus dalykas. Galima jausti nenusakomą laimę, kai laimi „Žalgiris“ arba įkvėpus gryno oro. Prieš penkiolika metų lyg tai laimingi buvo tie, kurie dalyvavo turto dalybos, dabar tarsi laimingi yra tie, kas yra užsitikrinę gerbūvį bei pripažinimą…

Mums atrodo, kad mes žinome, kaip tapti laimingu, tačiau greitai suvokiame, kad nieko nežinome… Mes dažnai maišome hedoniką (psichologijos atšaka, studijuojanti malonius ir nemalonius išgyvenimus ir tai, kas daro mus laimingus – malonumo techniką) su hedonizmu (malonumų paieška kaip gyvenimo principas) – nors šių žodžių šaknis vienoda, tačiau skirtumas tarp jų begalinis. Mums atrodo, kad laimė tai prisiryti ir būti sočiam, pergulėti su visomis patraukliomis moterimis ir gauti visus pasaulio pinigus bei žaisliukus. Tačiau hedonizmas iš esmės yra tiesiog bandymas pabėgti nuo nelaimingumo…

Nes laimė – tai ne vien kančios nebuvimas. Laimė yra kur kas daugiau, nei vien akimirka. Kiekvienas žmogus gali būti laimingas, valgydamas neišpasakytai skanų „McDonald‘s Big Tasty“ sumuštinį, kurį suvalgius lieka tik kartėlis bei graužatis. Taip ir su laimės paieškomis. Kas iš to, kad viską turite, o Jūsų moteris miega su kitu? Kas iš to, kad vadovaujate tūkstančiams, o nuosavi vaikai Jūsų nekenčia ir nemyli? Kas iš to, kad Jūsų nuotrauka pasirodė aukštuomenės kronikoje, o gydytojas negailestingai pranešė, jog turite teniso kamuoliuko dydžio auglį?

Nes sėkmė yra tik įžanga į laimę, bet ne laimė, jokiu būdu. O laimė nėra vien momentas, ji visada yra procesas. Nes, kai viską pasiekiate, ateina tuštuma – o ji visada pavojinga. Prisiminkite, kiek daug pasaulyje sklando istorijų apie nusižudžiusius čempionus, aktorius ar menininkus, sulaukusius pripažinimo. Nes svarbiausia šiame gyvenime – tai tikslai. Nes tik tikslas padeda sustiprinti dabarties teikiamus malonumus. Ir jis turi būti prasmingas ir malonus.

Tačiau kaip atskirti, kurių tikslų siekti? Meilės ar pinigų? Rūpintis sveikata ar niekada ja nesirūpinti? Ar leisti laiką su šeima, ar vengti jos?

Atsakymus tegali pasakyti tik Jūs pats. Aiškūs tikslai yra paprastai apibrėžiami – tai aukštas koncentracijos ar dėmesio sutelkimo laipsnis (nepastebite, kaip prabėga laikas), greitas darbo ir elgesio įvertimas, pastangos, kurios nėra nei pernelyg lengvos, nei pernelyg sunkios, galimybė jausti aplinkybių kontrolę bei atlyginimas už tai. Kaip bebūtų keista, bet visada buvo laimingi žmonės, išpažįstantys konservatyviąsias vertybes – tradicijas, šeimą, darbinę etiką. Nešiojantys kostiumus ir ryšintys kaklaraiščius. Besimėgaujantys tyliais malonumais. Besirūpinantys kitais…

O juk nepaskysiu nieko naujo, tvirtindamas, kad turtas yra ne vien pinigai, bet tai ir aplinka, ir mūsų kultūros kokybė ir virš visko – mūsų tarpusavio santykių stiprumas. Nes laimė – tai balansas tarp šeimos ir darbo, sekso ir meilės, savo laiko ir kitų laiko. Nes svarbiausia laimėje yra asmeniniai santykiai su kitais žmonėmis. Skaudus klausimas, bet teisingas – kas pasidarys nelaimingas, jei Jūs staiga mirsite? Jei nėra tokio, tada tai yra problema. Todėl pirmas ir pagrindinis žingsnis į laimę yra įvertinti žmones, kurie Jus supa. Prieš pradedant galvoti apie judėjimą kitomis kryptimis ieškant laimės, pažvelkite prieš šokdamas – galite staiga suvokti, kad nėra taip blogai tai, ką jau turite… Darbas sekasi, svoris krenta ir neauga, pinigų daugėja, šeima jaučiasi gerai, saulė šviečia – primityvu, bet ar ne primityvumas ir daro mus laimingus?

Daugelis iš mūsų laimę gali rasti sporte, mene ar literatūroje. Kitiems tai gali reikšti žaidimą kompiuteriu arba sprendžiant dėlionę. Meditacija yra vienas seniausių ir tikriausių būdų tai pasiekti tokią būseną. Iš esmės mes visada laimingi, kai kažką darome, ir nelaimingi, kai nieko nedarome – nuobodulys kenkia sveikatai. Žinoma, ne visi, kurie yra laimingi yra tiesiog nuobodžiaujantys – dauguma iš mūsų beprasmiškai plėšosi. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp mūsų laiko ir tai, kas vyko prieš 20 metų yra tai, kas auga kartu su turtu – tai pasirinkimas. Pinigai mums atneša daugiau pasirinkimo gyvenime ir pakelia mūsų aspiracijų bei siekių lygį. Tai aiškiai pozityvūs dalykai, bet jie taip pat turi ir blogąją pusę. Kai visuomenės gyvenimo struktūros išsiderina ir galimybės pasiekia svaiginančius greičius, mums jau nebeaišku, ar mes esame tinkamuose santykiuose, ar dirbame tai, kas mums yra geriausia, ar mums reikėtų gyventi didesniame name ar vairuoti kitokį automobilį.

Kartais sakoma, kad laimė – tai žinojimas, ko gali iš savęs reikalauti, ir tai padarydamas. Bet būtina ir nusiteikti, kad laimė nėra nuolatinė būsena, galite ten patekti netikėtai, galite niekada jos nerasti. Juoba kad laimė visada ateis ir praeis…

Ar galima išmokti laimės? Akademikai mano, kad taip – galimybės susikurti pozityvią aplinką gali padėti mums pagerinti savo nuotaiką, ugdyti pasitikėjimą savimi, gerinti sveikatą ir savijautą. Žemiu pateikta, kad jų manymu, yra laimingas žmogus.

LAIMINGAS ŽMOGUS YRA TAS, KURIS:

Myli – meilės jausmas yra dažnai lyginamas su stimuliacijomis, kurias sukelia nedidelės narkotikų – „spydo“, „ecstasy“ ir herpoino dozės. Mat, meilės jausmas suteikia organizmui savąją heroino versiją – endorfinus. Jie malšina skausmą ir leidžia dopaminui bei noradrenalinui (vienas daro mus laimingus, kitas suteikia galimybę mėgautis gyvenimu). Ir kai meilė trunka ilgesnį laiką, poveikis yra dar didesnis. Tyrimai yra parodę, kad vyrai, kurie pabučiuoja savo žmonas prieš išvykdami į darbą, ilgiau gyvena, mažiau padaro avarijų keliuose, taip pat – turi didesnes pajamas, nei tie, kurie to nedaro. Tačiau esame ir šiokių tokių trūkumų – tyrimai taip pat parodė, kad nelaimingai vedę vyrai, kurie išsiskyrė buvo ne laimingesni už tuos, kurie nelaimingai vedė, bet liko santuokoje.

Daug mylisi – nes seksas nėra vien giminės pratęsimas, tai ir išgyvenimo priemonė. Vyrai, kurie mylisi 116 kartų per metus gyvena 1,6 metų ilgiau nei tie, kurie vos pasiekia tradicinį Europos vyrų vidurkį – 58 kartus per metus. Vaikinai, kurie tai padaro 350 kartų per metus, turėtų gyventi aštuonis kartus ilgiau… Teoriškai.

Bėgioja – galite net nevaikščioti į sporto salę, bet du kartus per savaitę išėję pabėgioti duosite savo kūnui endorfinų. Be to, jei geriate, pasistenkite bent tris dienas per savaitę neišgerti.

Mąsto pozityviai – optimistų kraujo spaudimas yra visada mažesnis, nei pesimistų. Jei Jums užplūsta pykčio protrūkiai, pasistenkite rasti būdą, kaip juos įveikti.

Valgo vaisius – nes jie gamina aminorūgštis, kurios yra geros psichologinės būsenos pagrindas. Taip pat reikalingi ir riešutai, sėklos bei grūdai – jie gamina serotoniną, kuris suteikia gerą būseną.

Padeda kitiems – įvertinkite, kaip gera kartais kam nors padaryti gerą darbelį, kaip kokiam skautui. Pavyzdžiui, tiesiog užleisti vietą autobuse ar padovanoti gėlę. Kartais altruizmas suteikia gerą jausmą ir leidžia pasijusti nuostabiai.

Žino, kada reikia ilsėtis – pabandykite išsimiegoti bent septynias valandas per parą, tai padarys Jus fiziškai stipriu, budriu ir prailgins Jūsų gyvenimą. Tačiau neužmirškite užsistatyti žadintuvo – pernelyg didelis gyvenimo kiekis trumpina gyvenimą. Tie, kurie miegojo daugiau kaip aštuonias valandas per parą, jautiesi taip pat, kaip ir tie, kurie miega keturias ar mažiau… Optimalus skaičius – septynios-šešios valandos per parą.

Mėgsta bendrauti – žmonės yra socialūs sutvėrimai, kuriems būtina būti gaujoje. Iš esmės santykiai tarp žmonių yra svarbiausias laimės veiksnys (kaliniai, sėdintys vienutėje išeina iš proto dėl vieno paprasto dalyko – bendravimo ir įspūdžių trūkumo). Laimingiausi vis dėlto yra žmonės, kurie leidžia laiką su draugais, antroje vietoje – tie, kurie leidžia laiką su savo šeima. Blogiausia tiems, kurie yra vieniši. Įdomus faktas, bet abejoms lytims svarbiausia yra būti su moterimis.

Turi naminį gyvūną – kartais užtenka vien pasižiūrėti į savo šunį, ir tai mažina kraujo spaudimą bei stresą. Tai tiesiog bendravimas, tačiau akivaizdu, kad esate geresnis žmogus, jei turite šuniuką…

Pats priima sprendimus – sakoma, kad pinigai nenuperka Jums laimės. Tačiau kiekvienas gali pasirinkti – daugiau ar mažiau (nes tokioje kapitalistinėje visuomenėje jau gyvename). Svarbiausia – pasirinkti ir būti patenkintu savo pasirinkimu. Vieniems reikia naujo automobilio ir darbo dienos, trunkančios 12 valandų per parą, kitam užtenka seno automobilio ir šešių valandų darbo dienos. Problemos kyla tik tada, kai pradedate galvoti, kad turtingas žmogus yra ne tik turtingas, bet ir geresnis…