grupė „Akvarium”
Grupės „Akvarium“ lyderio Boriso Grebenščikovo kuriama muzika skirta tikrai ne tik vyresniajai kartai. Ir rusų kalbos visai nebūtina mokėti, kad pajustum jo koncertuose skleidžiamą magiją. Čia užtenka tik klausytis… Visu tuo buvo galima įsitikinti vakar „Ūkio banko“ teatro arenoje vykusiame akustiniame B. Grebenščikovo koncerte.
Daug pavasario, daug egzotikos ir dar daugiau geros nuotaikos pasitiko sausakimšą salę B. Grebenščikovo gerbėjų. 58 metų muzikantas, kaip visada, atrodė nepriekaištingai ir ekstravagantiškai. Ramus ir tuo pačiu linksmas, lyg rytų išminčius, įsitaisęs ant minkštos pagalvėlės tarp spalvotų gėlių, žalios lapijos, su arbatos puodeliu – B. Grebenščikovas mėgavosi atliekama muzika.
Dar prieš koncertą su juo rengtame interviu muzikantas minėjo, kad „galiausiai jam atsirado galimybė pagroti gitara“. Na, ir pagrojo – dvi valandas. Koncerto pertrauka buvo skirta atsakymams į žiūrovų klausimus. Per pirmąją dalį visi norintieji ko nors paklausti B. Grebenščikovo metė į dėžutę ant lapelio surašytus klausimus. Jam dar tik pradėjus skaityti, ko jo klausiama, salė jau kartu su atlikėju visu balsu kvatojosi. Apskritai roko legenda vadinamo B. Grebenščikovo bendravimas su publika priminė susitikimą su senu draugu pasėdėti prie vyno taurės skambant puikiai muzikai.
B. Grebeščikovas viename raštelyje perskaitė jį nuo 5 klasės įsimylėjusios gerbėjos klausimą „ar į Vilnių jis atvyko su žmona“. Muzikantas nesutrikęs visiems pristatė pirmoje eilėje sėdinčią savo žmoną ir pasakė, kad meilė labai gražus jausmas.
Jausmų įvairovės koncerte tikrai netrūko. Didžiulį jų pliūpsnį suteikė scenos kraštuose įsitaisę muzikantai. Turint komandoje tokį perkusininką, kokį turi B. Grebenščikovas, galima apskritai koncerto metu padėti gitarą ir išeiti parūkyti. Senai teko matyti tokia energija trykštantį ir su tokia šypsena grojantį žmogų. Kai kurių jo demonstruotų instrumentų pavadinimų daugelis tikriausiai nebuvo net girdėjęs. Nuolat keičiamų ritmikos instrumentų garsai veikė tarsi burtai.
Dar buvo dūdelė, gražių pianino melodijų… O sugrojus paskutinei dainai, visi esantys salėje atsistojo ir garsiais plojimais, trypdami kojomis ragino muzikantus grįžti į sceną. Pridurti tikriausiai daugiau nieko ir nebereikia. Gal tik tai, kad vakar nebuvusieji kartu, dar turi galimybę sudalyvauti B. Grebenščikovo kūrybiniame vakare, vyksiančiame šiandien Kaune.
Akustinis Boriso Grebenščikovo koncertas: dainos, kurios grojamos taip, kaip jos ir buvo sukurtos. Gitara, minimalus žmonių kiekis scenoje, kamerinė „naminė“ koncerto aplinka, kurioje galima klausti visko ir, greičiausiai, gauti atsakymą. Pakliūti į tokį „savą“ vakarą – ir senų „Akvarium“ gerbėjų, ir daugelio, nors kartą pajutusių B. Grebenščikovo dainų magiją, svajonė.
Interviu su grupės „Akvarium“ siela – B. Grebenščikovu apie akustiką ir viską po truputį.
Borisai, iš kur kilo būtinybė naujam formatui – kūrybiniam vakarui?
Dėl pačios paprasčiausios priežasties: dainos, kurias rašau, sudarytos iš daugybės sudėtingų atlikimo būdų. Kai groja „Akvarium“, scenoje visada 6-7 žmonės, ir tai tam tikra prasme suvaržo. O kai dainos išimamos iš puikios, bet „statiškos“ aranžuotės ir tampa „mobiliomis“, skirtomis vienam ar dviem instrumentams, atsiranda visiškai kitas pojūtis. Kažkada pastebėjau, kad man tai taip pat labai įdomu. Todėl visos dainos egzistuoja dviejose formose. Galiausiai man atsirado galimybė pagroti gitara, nes „Akvarium“ niekas net negalvoja, kad mane galima girdėti. Juk kai groja visa grupė, mes visi žinome kas gausis, o kai esame dviese ar trise – to nežino niekas, pirmiausia – mes patys. Malonu daryti tai, kas tau pačiam dar nežinoma.
Ar sudėtinga išlaikyti kamerinio skambesio atmosferą? Juk tokie koncertai – dideli „kvartirnikai“, artimas bendravimas ir dainavimas pritariant gitara.
Sutinku, tai kas kita. Kai groja didelė grupė, jaučiamas tam tikras energijos kiekis, kuris visus laiko, o čia nelaiko niekas. Tarsi mestų tave į vandenį, ir kaip moki, taip ir plauki. Bet, manau, tai labai teigiamas pojūtis.
Ar žiūrovai gali „užsakyti“ dainas tokiuose koncertuose?
Taip, pastoviai gaunu raštelius, ir, reikia pasakyti, žmonės labai išradingi ir skirtingi, šaunuoliai! Nėra buvę to, ko jie būtinai nepaprašytų. Netgi „Gorod zolotoj“ prašo labai retai, kas man malonu. Nors tai nuostabi daina. Dainuoju tik tai, ką jaučiu, jog šiandien tiesiog būtina sudainuoti. Kai suprantu, kad dainos galima nedainuoti – iš karto ją išmetu iš repertuaro. Pavyzdžiui, užvakar mes ją dainavome ir viskas, ką galėjome su ja padaryti, jau padaryta – tada daina išbraukiama, o į programą įtraukiama kažkas naujo.
Laimingieji, patekę į kūrybinį vakarą Vilniuje, kuris vyko Šv. Kotrynos bažnyčioje, kalba apie ypatingai sėkmingą šios vietos atmosferos susijungimą su tuo, kas vyksta scenoje. Koncertas tapo atsivėrimu. Kaip vyko susitikimai su žmonėmis kituose miestuose, šalyse? Teko girdėti, jog lankėtės net Kinijoje.
Žinote, įsimena visi pasirodymai, nes kaskart koncerte būna viskas, ką aš noriu padaryti. Taigi kiekviena vieta, scena suteikia kažką savito. Vienas dalykas groti Vilniuje, kitas – kambaryje Tuloje, t.y. patalpoje, kuri yra dydžio sulig dideliu kambariu ar mažu klubu, kuriame ant žemės sėdi 80 žmonių. Tačiau man visa tai telpa netgi ne į kūrybinio vakaro formatą, o į pojūtį, jog tai – „dainos virtuvėje“. Beje, Kinijoje mus priėmė labai gerai – visa salė buvo vien rusai. Nė vienas kinas neapsireiškė, ir ačiū Dievui. Kol kas.
Kodėl?
Todėl, kad norint būti žinomu Kinijoje reikiai tiek daug pinigų, energijos, kas man asmeniškai nepavyktų, nes nemoku per prievartą būti maloniu. Žinau, kad mūsų muzikos klausosi ir kinai, ir japonai, tiesa, jų nedaug. Man to pakanka. Žinoma, aš už, kad susirinktų pilnos salės kinų, tačiau specialiai tam jokių veiksmų nesiimsiu. Kol kas. Nors mano planuose yra įrašas su kinų liaudies instrumentų orkestru, seniai apie tai kalbuosi su jų dirigentu. Man įdomu išbandyti absoliučiai man nepažįstamą muzikos sritį.
Ar taip pat norėtumėte išbandyti ir, tarkime, Jūsų sukurtas klasikinio repertuaro aranžuotes?
Žinote, tai būtų tuščias laiko ir svetimo dėmesio švaistymas. Be to, man jau nebėra laiko dainuoti netgi savo parašytas dainas. Taigi jei pradėsiu groti klasiką, nemokėdamas niekuo groti, žmonės man to neatleis ir pradės linčiuoti. Ir jie bus teisūs.
Ar esate sumanęs projektų vaikams?
Ne. Mano kūryba skirta ne suaugusiesiems ir ne vaikams. Ji skirta žmonėms. O kokio jie amžiaus ir ką jie mąsto, yra visiškai ne mano reikalas. Neturiu teisės apie tai galvoti.
Trokštantieji susitikimo su B. Grebenščikovu jo kūrybiniuose vakaruose galės apsilankyti – gegužės 4 d. 19 val. Ūkio banko teatro arenos scenoje (Vilnius) ir gegužės 5 d. 19 val. „Girstučio“ kultūros centre (Kaunas). Daugiau informacijos Renginių gide.