individuali veikla
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) informuoja, kad parengė ir su Lietuvos Respublikos finansų ministerija suderino paaiškinimą apie Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme įvestą „laisvosios profesijos“ sąvoką. Atkreiptinas dėmesys, kad pajamos iš laisvųjų profesijų veiklos apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčio tarifu, o kitoms individualios veiklos pajamoms taikomas 5 proc. pajamų mokesčio tarifas, apskaičiuojant 2010 ir vėlesniais metais gautas pajamas. Šis įstatymo komentaras išsiųstas „laisvųjų profesijų“ atstovus vienijančioms asocijuotoms struktūroms.
VMI paaiškina, kad „laisvoji profesija“ – tai profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys gyventojai verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei, įskaitant teisinę (advokato, advokato padėjėjo, notaro, notaro padėjėjo, antstolio, antstolio padėjėjo, konsultanto teisiniais klausimais ir kita teisinė veikla), apskaitininko, auditoriaus, buhalterio, lobisto, finansų konsultanto, mokesčių konsultanto, architekto, inžinieriaus, dizainerio, gydytojo, psichologo, žurnalisto, maklerio, brokerio ir panašią veiklą.
Vykdančiais laisvosios profesijos veiklą laikytini:
1) teisines paslaugas savarankiškai teikiantys asmenys: advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, notarų padėjėjai, antstoliai, antstolių padėjėjai, konsultantai teisiniais klausimais ir kiti teisines paslaugas teikiantys gyventojai;
2) ekonomikos srityje savarankišką veiklą vykdantys gyventojai: apskaitininkai, auditoriai, buhalteriai, finansų konsultantai, mokesčių konsultantai, ekonominių vertinimų ekspertai (nekilnojamojo turto vertintojai, juvelyrinių ir antikvarinių dirbinių vertintojai ir pan.), makleriai, brokeriai (asmenys – kaip nepriklausomi tarpininkai vykdantys prekių ir vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sandorius prekių ir vertybinių popierių biržose) ir kiti panašią veiklą vykdantys gyventojai;
3) medicinos bei sveikatos apsaugos srityje savarankiškai paslaugas teikiantys asmenys: gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, akušeriai, psichologai, vaistininkai, veterinarai ir kiti panašias paslaugas teikiantys gyventojai;
4) švietimo bei mokymo savarankišką veiklą vykdantys asmenys: dėstytojai, mokytojai, lektoriai, repetitoriai, konsultantai ir kiti panašią veiklą vykdantys gyventojai;
5) kitas intelektines paslaugas savarankiškai teikiantys asmenys: lobistai, architektai, inžinieriai, dizaineriai, žurnalistai, fotoreporteriai, stilistai, redaktoriai, vertėjai, programuotojai, sistemų projektuotojai, projektų administratoriai, taip pat kiti gyventojai, savarankiškai teikiantys intelektines paslaugas.
VMI komentare paaiškinta, kurie gyventojai, vykdantys individualią veiklą, nėra „laisvosios profesijos“ atstovai: tai ir savarankišką komercinę ar gamybinę veiklą vykdantys gyventojai (pvz., žemės ūkio veikla užsiimantys gyventojai, prekybininkai, įvairių prekių gamintojai); savarankišką sporto ir atlikėjo veiklą vykdantys asmenys (pvz., šokėjai, dainininkai, cirko artistai, aktoriai, muzikantai, šachmatininkai, kultūristai); savarankišką kūrybinę veiklą vykdantys asmenys (pvz., dailininkai, skulptoriai, kompozitoriai, rašytojai, poetai, režisieriai, kinematografininkai, choreografai); savarankišką mokslinę veiklą vykdantys asmenys (pvz., mokslininkai, mokslo darbus atliekantys asmenys); kita savarankiška veikla užsiimantys asmenys (pvz., priklausomi draudimo tarpininkai (draudimo agentai), prekybos bei reklamos agentai, nekilnojamojo turto agentai, vairuotojai, siuvėjai, kirpėjai, kosmetologai, įvairių sporto šakų instruktoriai ar teisėjai, treneriai, restauratoriai, gidai).
VMI primena, kad „laisvosios profesijos“ atstovai, kaip ir kiti individualią veiklą vykdantys gyventojai, Privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka į SODROS sąskaitą. Tačiau jei gyventojas kažkuriuo metu individualios veiklos nevykdo ir nėra draustas kitomis lėšomis, jis privalo draustis savarankiškai, t.y. PSD įmokas mokėti į VMI sąskaitą.
Už 2010-uosius ir vėlesnius metus individualia veikla užsiimantys asmenys mokės tris kartus mažesnį gyventojų pajamų mokestį – daugumai veiklos rūšių jis sumažintas nuo 15 proc. iki 5 proc. Toks ženkliai mažesnis mokestis, mokamas metų pabaigoje tik nuo realiai gaunamų pajamų, kai nereikia įregistruoti jokios įmonės – tai daug patrauklesnis būdas nei verslo liudijimas, už kurį reikia mokėti fiksuotą, nuo rezultato nepriklausantį mokestį. Kartu tai – gera alternatyva individualiai įmonei, kuri yra juridinė forma, likusi iš praeities, kai įmonė tebuvo vienintelis būdas (be verslo liudijimo) imtis verslo. Ši alternatyvi galimybė turėtų paskatinti individualia veikla užsiimančių žmonių iniciatyvumą. Kartu tai paskata ir tiems, kurie norėtų užsiimti tokia veikla, bet dvejoja, nes nežino, kaip seksis.
Iki šiol gyventojų pajamų mokestis nuo pajamų, gautų vykdant individualią veiklą, buvo mokamas dvejopai – deklaruojant veiklos rezultatą ir mokant nuo jo 15 proc. pajamų mokestį arba įsigyjant verslo liudijimą, jeigu jis tokios rūšies veiklai išduodamas. Pastaruoju atveju pajamų mokestis yra fiksuotas, o jo dydį nustato savivaldybių tarybos.
Nors fiksuoti mokesčiai gali atrodyti patraukliai dėl savo paprastumo, visgi yra keli su tuo susiję nepatogumai. Visų pirma, tokie mokesčiai turi būti sumokami iš anksto. Antra, fiksuoti mokesčiai nepriklauso nei nuo to, kiek vykdant veiklą gaunama pajamų, nei kiek patiriama išlaidų, dažnas verslo liudijimo turėtojas „permoka“ mokesčius, lyginant su realiu pelnu, kurį uždirba iš veiklos (žr. pridedamus palyginamuosius skaičiavimus). Tačiau vis dar nėra populiaru vietoje verslo liudijimo rinktis pažangesnę ir dažnu atveju pajamas labiau atitinkančią mokesčių sumokėjimo formą – kartą per metus deklaruojant pajamas ir sumokant mokesčius nuo realaus veiklos pelno. Praktiškai tam tereikia Valstybinėje mokesčių inspekcijoje užregistruoti savo veiklą, t.y. užpildyti prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą, po ko išduodama Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma.
Be to, gyventojas gali vykdyti individualią veiklą pagal pažymą jos visiškai neribojant (išskyrus atvejus, kai veiklos vykdymui būtina įsteigti įmonę), tuo tarpu sumokėti mokestį įsigyjant verslo liudijimą galima tik nuo tam tikrų veiklos rūšių pajamų, dažnais atvejais nesuteikiant teisės paslaugas teikti juridiniams asmenims.
Paskata imtis individualios veiklos
Siekiant paskatinti tokį pasirinkimą, o taip pat padrąsinti turinčius gerą verslo idėją, bet dvejojančius, ar imtis individualios veiklos, pajamoms iš individualios veiklos buvo nustatytas 5 procentų pajamų mokesčio tarifas, kuris taikomas 2010 m. ir vėlesniais metais gautoms pajamoms. Šis tarifas taikomas pajamoms iš gamybos (įskaitant žemės ūkį), prekybos ar daugumos paslaugų teikimo.
Nuo 2010-ųjų metų smulkių įmonių uždirbtam pelnui yra taikomas 5 proc. pelno mokesčio tarifas. Nors akcininkams išmokami dividendai apmokestinami papildomai, tačiau nuo jų , skirtingai nei nuo individualios veiklos pajamų, nėra mokamos socialinio draudimo bei sveikatos draudimo įmokos, o maksimali tokios įmonės akcininko privalomų mokėjimų našta siekia 24 proc.
Atsižvelgiant į tai, kad individualios veiklos apyvartos beveik visada mažesnės nei smulkių įmonių apyvartos riba, iki kurios taikomos lengvatos (0,5 mln. litų), nustačius individualios veiklos pajamoms 5 proc. pajamų mokesčio tarifą, sudarytos deramos paskatos gyventojams, norintiems vykdyti veiklą nesteigiant įmonės, nes pajamų mokesčio ir socialinio bei sveikatos draudimo įmokų našta sudarytų taip pat apie 24 proc. realaus veiklos pelno, o tiek veiklos įregistravimas, tiek apskaitos reikalavimai individualios veiklos atveju yra paprastesni nei įmonėms.
Primename, kad mokėdamas socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas individualios veiklos vykdytojas, skirtingai nuo smulkios įmonės akcininko, įgyja ir atitinkamas socialines garantijas ir teisę į nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas, be to, augant veiklos pelnui dėl taikomų įmokų „lubų“, mokesčio našta gali net sumažėti.
Šiuo metu galiojantis 15 proc. pajamų mokesčio tarifas nesikeis tik vadinamosioms „laisvosioms profesijoms“ (teisininkai, konsultantai, apskaitininkai ir pan.), kadangi tokio pobūdžio veikla pagal savo ekonominį turinį yra pakaiti darbo santykiams ir todėl turėtų būti lyginama su pajamų iš darbo santykių apmokestinimu, kad mokesčiai nelemtų dirbtino darbo santykių keitimo civiliniais santykiais. Kartu derėtų priminti, kad nuo 2010 m. įsigaliojus pajamų mokesčio*, socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų skaičiavimo tvarkos pakeitimams, taikomiems visai individualiai veiklai, šiai profesinei veiklai taikoma mokesčių našta ir šiuo metu yra palankesnė nei darbo santykiams. Mokesčio tarifas taipogi nesikeis ir pajamoms iš nekilnojamojo turto operacijų: pajamos iš tokio turto prekybos ar nuomos jokiais atvejais nebelaikomos individualios veiklos pajamomis ir apmokestinamos taikant 15 proc. mokesčio tarifą. Tačiau pažymėtina, kad visam nekilnojamajam turtui bus taikoma mokesčio lengvata, jeigu turtas parduodamas išlaikius jį ilgiau kaip 5 metus (iki šiol lengvata taikyta tik neindividualios veiklos turtui), o gyvenamojo būsto perleidimui ir toliau bus taikomos iki šiol taikytos lengvatos.