katinas ieško namų
Gavome pranešimą, kad Justiniškėse, Taikos g. požemiuose (inžinerinių komunikacijų kolektoriuje) žmonės jau nebe pirmą dieną girdi gailiai verkiantį kačiuką. Moterys kalbėjo, kad kažkuriai kitai organizacijai buvo apie tai pranešta, bet pagalbos nesulaukta, todėl netoliese gyvenanti mūsų Anželika pasiėmė gaudyklę ir per lietų pėsčiomis išskubėjo į nelaimės vietą, nes dar kelių dienų be maisto ir vandens kačiukas nebūtų ištvėręs. Buvo dešimta valanda vakaro, todėl teko pavargti, kol per įvairius informacijos numerius galiausiai pavyko susisiekti su budinčiais Vilniaus šilumos tinklų specialistais. Be jų į kolektorių patekti nebuvo įmanoma.
Supažindiname su katinėliu Baziliku. Tai įspūdingas, gražuolis katinas, kuris, manome, kad kažkada galėjo turėti namus. Pernai kastruotas pagal PSP (Pagauk-Sterilizuok-Paleisk programa, skirta mažinti beglobių kačių populiaciją stabdant jų dauginimąsi), paskiepytas nuo pasiutligės. Iš pradžių buvęs atsargus, dabar tik ir laukia kol pasirodysi, pribėga, pasisveikina, pabučiuoja šunį, pasitrina jam į šoną ir keliauja pasivaikščioti kartu.
Soduose, tarp netvarkingai sumestos krūvos lentų, jos teturi tik viena kitą. Mažytės, liesutės, bet ne pagal amžių suaugę. Nevaikiškai čia bėga mažylių vaikystė… Oi, nevaikiškai… Nevaikiškai žvelgia ir didelės nuostabios akys. Tos pačios akys kiekvienam praeiviui šypsosi, tos pačios verkia, kad nėra žmogaus šalia…
Katytė Diva vaikystėje buvo išgelbėta nuo baisaus gyvenimo gatvėje, išgydyta, socializuota, paskiepyta, sterilizuota, pažymėta mikroschema ir yra pasiruošusi keliauti namo. Tai tvarkinga, miela, draugiška, vienerių metų amžiaus, trispalvė katytė.
Dažnai gyvūno pasitikėjimas žmogumi mus stebina. Dar labiau stebina tai, kad patiklus gyvūnas nukentėjęs nuo žmogaus, ima juo pasitikėti dar labiau… Polis – ne išimtis. Nuostabaus charakterio katinėlis net ir po to, kai buvo apšaudytas šratiniu šautuvu, žmogų myli ir pasitiki juo besąlygiškai. Panašu, kad anksčiau jo gyvenime blogio nepasitaikė, todėl Polis niekada nejautė grėsmės ar poreikio slėptis ir vengti dvikojų.
„Ne-są-mo-nė!“ – pasakytų daugelis, sužinoję, kad Markizas neturi namų. „Ne-tie-sa“ – stebėtųsi kiti, išgirdę, kad Markizo patalas ne minkštos pagalvės, o kietas betonas. Taip, tai tiesa, kad ir kokia sunki ir skaudi ji būtų. Ne, Markizas tikrai nebadauja, ir ne, jis visiškai nėra laukinis. Bet taip, namų jis neturi.
Mažučiukai, apvaliagalviai, meilybės poros mėnesių katinukai – trys berniukai ir viena mergytė (beveik visai rainas su nedaug balto pakaklytėje, tamsiai rainas baltu snukučiu, baltas rainomis dėmelėmis ir beveik identiška mergytė – balta rainomis dėmelėmis).
Ieškote draugo su keturiomis kojomis ilgiems gyvenimo metams kartu? Kviečiame nesnausti!
Pristatome – Angora. O čia tai bus grožis, kai užaugs, koks įspūdingas kailiukas šios mažos gražuolės! Vatinė balta pasaka su vos matoma pilkšvo atspalvio „plunksnele“ ant viršugalvio.
Į mūsų globą Mikutis pateko iš sodų. Mažutis, ne pagal amžių liesas, smulkus, suvargęs, aptekęs parazitais. Reikėjo laiko, kol mažytis sustiprėjo, atgavo jėgas ir gyvenimo džiaugsmą, nors ir liko toks pat smulkutis ir nedidukas. Gydytojų priežiūroje ir dažnai lankomas savanorių Mikutis patikėjo, kad pagaliau ištrūko iš pragaro ir dabar jo laukia tik pats gražiausias ir geriausiais laikas.