Kaukiantis malūnininkas

Gunaras Hutunenas – „sutrikusios motorikos, bet auksinių rankų“ keistuolis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis atvyksta į kaimelį Suomijos šiaurėje, ten nusiperka ir naujam gyvenimui prikelia seniai nebenaudojamą malūną. Žemdirbystės būrelio patarėjos – mylimosios – padedamas užveisia daržovių, mala avižinius miltus, tetervino sparnu apsišluoja namus, tad, regis, gyventų kaip „normalus“ žmogus… Jei ne keistas Gunaro būdas, išskiriantis jį iš tenykščių: vis neištveria neužkaukęs – tai mėgdžiodamas laukinius gyvūnus ir linksmindamas miestelio gyventojus, tai iš vienatvės, tai sėkmę įtvirtindamas, tai negalėdamas neprisidėti prie bažnytinių giesmių… „– Tai… atsitinka automatiškai… Pirmiausia sukyla poreikis staugti. Galvą spaudžia, telieka viską garsiai išlieti. Galbūt ne dėl kokios nors labai įkyrios būsenos, tiesiog iš vienatvės kaukti norisi. Visada padeda. Keletą kartų stūgtelėjus palengvėja.“