keliautojai
Jovita, jau trečius metus studijuoja inžinerinį dizainą Kauno technologijų universitete, domisi fotografija, bijo aukščio ir tamsos, nemėgsta šaltibarščių. Geba kalbėti anglų, italų, ispanų, rusų kalbomis. Draugai ją apibūdina keistuole, nenustygstančia vietoje. Mergina jaučia nenumaldomą aistrą keliauti, kurią apibūdina žodžiais ,,Įkvėpimas. Patirtis. Naujos pažintys“.
Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos pradeda kampaniją „Keliauk! Pažink! Pasidalink! Ištisus metus!”, kurios metu nepailstantys keliautojai Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius kvies keliauti po Lietuvą bei dalyvauti savivaldybių organizuojamuose renginiuose.
Miesto jaunimas, kurį anarchistinės idėjos, pankiška dvasia, laisvės troškimas ir neapykanta modernėjančiai visuomenei pastūmėjo pradėti klajoklių ir benamių gyvenimą.
Daugelio europiečių širdis pavergęs Azerbaidžanas vis patrauklesnis atrodo ir Lietuvos žmonėms. Nors kelionė trunka daugiau nei 10 valandų, nėra tiesioginio skrydžio, reikalinga viza, tačiau tai neatbaido trokštančiųjų keliauti į Azebaidžaną. Vilniaus oro uosto duomenimis, pernai šioje Pietų Kaukazo šalyje apsilankė 1387 Lietuvos gyventojai.
Dažnam keliautojui, išmaišusiam Europą, žvilgsnis žemėlapyje užkliūva už Viduriniųjų rytų. Ne išimtis ir Diana, kuri kartu su savo vyru keliavo po išties paslaptingą šalį – Siriją ir atsiuntė kelionės pasakojimą Laikas.lt
Su A. Kuru – vienu iš poliarinės ekspedicijos „Grenlandija 2011“ dalyvių – susitinkame Vilniaus senamiestyje. Vaikinas dar visai neseniai kartu su dviem bendražygiais klajojo sniegynais – 600 km maršrutą per ledynus nuo vakarinės Grenlandijos pakrantės iki rytinės jauni vyrai įveikė per 23 dienas. Ir visa tai – kojomis, slidėmis ir jėgos aitvarais.
Algimantai, kaip kilo idėja ryžtis tokiai avantiūrai?
Nesakyčiau, kad čia buvo avantiūra. Mano hobis – kelionės. Su slidėmis ir kuprine keliauju nuo 2000 m. Tokio pobūdžio ekspedicija – ne pirmoji. Esu buvęs ir Kolos pusiasalyje, ir Užbaikalėje, ir Sajanų kalnuose. Taigi susikaupė nemažas ekspedicijų bagažas.
Ši kelionė – tik dar vienas tobulėjimo etapas. Prieš dvejus metus, keliaudami Norvegijoje, pagalvojome, kad reikia orientuotis į poliarines ekspedicijas, nes iki tol dažniau keliaudavome miškais, kalnų slėniais.
Pernai pavasarį sėkmingai įvykdėme ekspediciją Špicbergene, Arkties vandenyno saloje.
Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma pasiimti tiek, kad užtektų 23 dienoms. Kaip viską transportavote?
Viską tempėme paskui save, rogėse. Kiekvienas turėjome po dvi roges, kurios svėrė apie 65 kilogramus.
Rogių matmenys – 50 cm ir 150 cm. Mes buvome pasisiuvę didelius maišus, maždaug 120 litrų. Visus daiktus laikydavome tuose maišuose, rogėse.
Kaip maitinotės kelionėje?
Ryte užsipildavome termosus pietums, tada gamindavome košę – makaronų, ryžių, dribsnių. Iš Lietuvos pasiėmėme spirgų, tai jais pagardindavome maistą. Buvome išsidžiovinę daug daržovių – morkų, kopūstų, salierų, porų, kalafiorų. Pavyzdžiui, iš kilogramo morkų gaunasi apie 120 gramų džiovintų. Įmetus jas į puodą, jos labai padidėja ir pagardina. Taip pat virdavome ir saldžias košes.
Nevargino drėgnas klimatas?
Klimatas drėgnas tik pakrantėse. Tolstant nuo pakrantės, jis tampa vis labiau žemyninis. Dieną termometro stulpelis rodo 15-20 laipsnių šalčio. Kojos tikrai atvėsdavo.
Kaip įsirengdavote nakvynės vietą?
Esant vėjui, statydavome sniego sieną, o paskui palapinę. Jos kraštus užkasdavome sniegu, kad nenupūstų vėjas. Kol du dirbdavo, vienas eidavo daryti arbatos.
Vėjas turbūt trukdydavo ne tik miegoti, bet ir eiti. Kiek kilometrų per dieną įprastai pavykdavo nužingsniuoti ar nučiuožti?
Įprastai čiuoždavome slidėmis. Pėsčiomis eidavome tik tada, kai būdavo labai stiprus priešpriešinis vėjas. Su slidėmis per dieną nučiuoždavome 20 km. Kai naudodavomės jėgos aitvarais, būdavo dienų, kai nulėkdavome ir 60-70 km.
Jus lekiančius – įsivaizduojame, bet kaip įsivaizduoti iš paskos tokiu greičiu lekiančias roges?
Slidžių lazdas įsidedi į roges ir leki. Blogiausia, kas gali atsitikti – pasimesti daiktai. Aišku, būna kad rogės stipriai ir aukštai šokinėja. Kai rogės apsiverčia, sustoji, nuleidi aitvarą, įtvirtini, atverti roges, sutvarkai, prisisegi aitvarą, jį pakeli ir važiuoji toliau.
Reljefas pakankamai lygus, bet būdavo vietų, kur supustyta labai daug sniego. Tokiose vietose rogės pašokdavo pusmetrį. Kolegai netgi iki juosmens buvo pakilę, o tada apsivertė ore.
Kiekviena ekspedicija skirtinga ne tik savo maršrutu, bet ir vidiniais potyriais. Kas tau šioje kelionėje buvo atradimas?
Tai, kad ateini, ir nieko ten nėra. Pradžioje labai įdomu: eini ir matai, kad 360 laipsnių kampu aplink tave tas pats vaizdas. Dvi dienas buvo nejauku. Eini, eini ir tarsi nejauti postūmio – niekas nesikeičia. Net nakvynės vietos visąlaik atrodo tos pačios. Jautiesi tarsi būtum įstrigęs erdvėje.
Įstrigti erdvėje gal ir nieko, jeigu viskas gerai, o kas, jei bėda?
Su daugeliu problemų mes patys galime susitvarkyti, pavyzdžiui, su smulkiomis traumomis ar susirgimais, uždegiminiais procesais organizme. Su savimi visad turime pilną vaistinėlę įvairiems atvejams skirtų preparatų, ne tik kosuliui numalšinti. Turime bent jau kelis kursus antibiotikų, kitų receptinių vaistų.
Per šią kelionę visai nesirgome. Kelionės pradžioje truputį buvo užpuolęs kosulys, bet greitai praėjo. Blogiausia, kas buvo atsitikę kelionėje – tai, kad nuo sniego truputį apakome. Perštėjo akis. Labai pavojinga nusiimti akinius – regis, saulės nesimato, o ultravioletiniai spinduliai pažeidžia rageną. Šie nemalonūs pojūčiai praeina po 2-3 dienų.
Ar rengėtės kelionei?
Kiekvienas asmeniškai. Kažkokio itin stipraus ar specialaus pasirengimo nedarėme, nes mes nuolat kažką veikiame, neleidžiame sau atsipalaiduoti nuo fizinio krūvio. Savaitgalius praleidžiame gamtoje – plaukiame baidarėmis, žygiuojame pėsčiomis, važiuojame ir dviračiais.
Ar sunku rasti bendraminčių tokioms sudėtingomis kelionėms kalnais?
Keliaujame jau keletą metų su ta pačia grupe. Kai visa grupė patyrusi, visi supranta, ką reikia daryti. Ekspedicijos Grenlandijoje metu vadovo iš esmės neturėjome. Kiekvienas turime savo „arkliuką“ – vieni geriau moka remontuoti įrangą, kiti – orientuotis erdvėje, treti – geriau išmano pavojų specifiką. Gerai vienas kitą pažįstame.
Ištverti 23 d. šaltyje be karšto dušo ir namų maisto – daugeliui atrodo sudėtinga, o gal netgi neįmanoma. Ar labai pavargote?
Po kelionės fiziškai nebuvau pavargęs, supratau, kad taip galėčiau keliauti dar savaitę ar dvi. Beje, maršrutą įveikėme 2 d. anksčiau nei planavome, nes gelbėjimo tarnyboms buvome deklaravę, kad baigsime kelionę per 25 d. Jei tą dieną nebūtume pranešę apie kelionės pratęsimą arba sėkmingą pabaigimą, mūsų ieškoti būtų pasiųstos paieškos ir gelbėjimo komandos.
Kokių leidimų reikia norint išsikelti į tokią ekspediciją? Kiek tai kainuoja?
Leidimas ekspedicijai kainavo apie 2000 Lt. Šie pinigai mokami Grenlandijos Vyriausybei. Dar reikia leidimo iš Ryšių reguliavimo tarnybos, kad būtų galima naudoti palydovinį telefoną bei pagalbos aparatą PLB. Jis turi tik vienintelį mygtuką. Jį paspaudus, siunčiami pagalbos signalai.
Ką reikia žinoti einant į tokią kelionę?
Reikia žinoti, kaip tvarkytis su šalčiu. Kai nuolat 20 laipsnio šalčio, būtina ypač saugoti, kad nenušaltų kojos, rankos, juk galūnės, esant tokiai temperatūrai, blogiau aprūpinamos krauju.
Gera įranga – labai svarbi. Bet tai – dar ne viskas. Yra savotiškas „know how“ (angl. žinau kaip), kurį labai sunku paaiškinti, nes tiesiog žinai, ką reikia daryti, atsidūrus tam tikroje situacijoje.
Labai padeda streso sumažinimas iki minimumo – nereikia bandyti kovoti su šalčiu. Jo nenugalėsi, belieka – prisitaikyti. Tada organizmas patiria mažiau streso. Kai organizmas kovos režime, tai žmogus labai greitai išsenka. O tada padidėja klaidų tikimybė.
Fiziniai išbandymai – didelis šaltis, didelis vėjas – tai geri potyriai, taip, būna nepatogu, nekomfortiška, nes kūnas rėkia: kur mane įkišai, kodėl mes čia esame, bet paskui, po keletos dienų, susitaikai su esama situacija, adaptuojiesi, jauti komfortą ir tau nereikia nieko daugiau.
Visko, ko tau reikia, turi savo rogėse. Tokia aplinka, kokia ten yra, iš esmės nepriimtina nei vienai gyvybės formai, o mes ten sugebėjome susikurti jaukumą, šilumą ir tą visiškai atšiaurią vietą vadinti savo namais.
Vėjas „prapučia“ smegenis, tušti vaizdai viską išvalo, pradedi įžiūrėtitai, ko įprastai gal net nepastebėtum – sniego atspalvius, besikeičiančias debesų spalvas, saulės keliavimą dangumi. Taip yra todėl, kad mūsų akys pernelyg užnuodytos vaizdais – daugybė reklamų, žmonių veidų.
Kaip ištverti 23 d. be dušo?
Jei nori nusiprausti, lendi į sniegą ir išsimaudai, jei blogesnės sąlygos, tai iki pusės. Jei šviečia saulė ir yra vidurdienis, tai saulė labai greitai įkaitina, tada specialiai užsisegi striukę, kad būtų mažiau ventiliacijos, 15-20 min eini sparčiu tempu, staigiai nusirengi, krenti į sniegą, išsitrini, tada nusišluostai, apsirengi termoapatiniais.
Kojas plaudavome kasdien, nes kojų higiena keliaujant labai svarbi. Nuo prakaito kojos sudrėksta, atsiranda nuotrynų. Kojas nusiplaudavome irgi per keletą minučių. Po to atgal batų nesiaudavome, apsiaudavome kailines šlepetes, kurios buvo apsiūtos papildomu kailio sluoksniu, kad kojos nedrėktų. Su jomis likdavome stovykloje nakčiai.
Ar turi skalę, kuri tau padeda įvertinti savo kelionę?
Svarbiausia – asmeninis tobulėjimas, jei aš jaučiu, kad kažką naujo išmokau – gerai. Jei ta kelionė mane padarė stipresnį, gudresnį – gerai. Tikslo pasiekimas man nėra kelionės sėkmės matas. Pats tikslas, Grenlandijos salos kirtimas, yra pakankamai beprasmis – kas iš to, kad mes pradėjome nuo vakarinės pakrantės ir pasiekėme rytinę? Mes neiname į žygius dėl rezultato. Rezultatas – tik „saldainiukas“ spaudai.
Keliaudamas nuklysdavau į savianalizę, apmąstymus: ką darei ir kaip padarei, ką ateity galima padaryti geriau. Gal nustebins, bet eidamas pagaudavau save bemąstantį, kaip geriau suprogramuoti kokį nors naują projektą. Sakyčiau, kad tos mintys „susigulėjo“, praėjo tam tikras inkubacijos periodas ir dar – tai netgi davė rezultatų: žinau, kokius darbus kaip daryti.
Ir į meditaciją nugrimzdavau, pamiršdavau, kad einu, kad tempiu roges. Ėjimas tapdavo mechaniniu, tačiau krypties nepamesdavome, eidavome geru sparčiu žingsniu. Neretai būdavo ir taip, kad laiką pradėdavom jausti daug geriau nei įprastai – galvoji, va, laikas stoti, pažiūri į laikrodį – ogi tikrai laikas, nes praėjo pusantros valandos nuo paskutinio sustojimo.
Ką pirmiausiai padarei sugrįžęs?
Nežinau, nieko ypatingo. Atsimenu, kažkada galvojome: o grįšime, pulsime valgyti ko nors skanaus, gal kokią keptą vištą, bet paskui po ilgų svarstymų, išsivirėme košės.
Taip, seniau būdavo, kad grįžti ir prisiperki skirtingų produktų, nes akys nori visko – pavyzdžiui, silkės ir jogurto. Paskui sėdi su ta silke ir jogurtu ir galvoji – ką čia daryti.
Dabar taip atsitinka vis rečiau. Gal išmokome džiaugtis tuo, ką turime. Tai, ką turi, to tau ir reikia. Gal ta ekspedicija Grenlandijoje ir buvo tokia paprasta todėl, kad tiesiog tvarkėmės su tokiomis sąlygomis, kokias turėjome. Jei turi tik ryžių ir makaronų, tai ir nori tik ryžių arba makaronų.
Esi gamtos žmogus. Ar be ekspedicijų kalnuose turi kokių nors kitų pomėgių?
Labai smagu su dviračiu važinėti. Aš džiaugiuosi, kad esu lietuvis ir tai man yra svarbu. Save laikau ne Europos piliečiu, bet Lietuvos. Lietuvoje irgi yra ką veikti. Man patinka mūsų maži kaimeliai, miestukai, įspūdinga senesnių miestelių architektūra. Smagiausia ten, kur žmonių dar neprišiukšlinta, norisi dingti iš didesnių miestų.
Kuomet iki vasaros liko savaitė kita, o kelionių troškulys jau seniai griaužia visą kūną ir protą – geriausia išeitimi tampa filmai apie keliones. Nes po jų jautiesi iš dalies pakeliavęs ir galbūt net susigundai keliauti ten, kur atostogavo filmo herojai.
Apie keliones sukurtų vaidybinių filmų yra išties daug, tačiau mes atrinkome dešimt gražiausių ir labiausiai įkvepiančių keliauti. Visus šiuos filmus esame matę, tačiau keliautojų filmų yra dar daugiau, tad jei manote, kad kažkuris iš jų nepelnytai neįtrauktas – laukiame komentarų. P.s filmų numeracija nereiškia, kad pirmas numeris geriausias ir atvirkščiai.
1. Atgal į gamtą/Into the Wild
O sąrašą pradedame filmu apie kitokias keliones. Keliones, kuomet esi vienas ir ieškai ne naujų vietų, skanių patiekalų ar gulėjimo paplūdimyje, o savęs ir bandai suprasti tikrąsias gyvenimo tiesas. Tai filmas Atgal į gamtą/Into the Wild, kuris pasakoja apie 22-ejų metų koledžo absolventą Kristoferį Makandelsą, kuris nenori iškart imti jam siūlomų materialinių gėrybių ir iškeliauja vienas be paso ir pinigų. Kelionės metu jis bando surasti pusiausvyrą tarp savęs ir gamtos, surasti tai, kas jam padėtų išgyventi materialiame pasaulyje. Tačiau tą tikrąją tiesą jis suvokia mirties patale: „Tikroji laimė yra dalintis savo džiaugsmą su kitais”.
Flash Animation
2. Prieš saulėtekį/Before Sunrise
Nors daugelis bandys išsiginti, kad jie nėra romantikai, po filmo Prieš saulėtekį turbūt ne vienas pagalvos, kaip šaunu būtų bekeliaujant taip gerai praleisti naktį su nepažįstamuoju. 1995 metais Richardo Linklaterio sukurtas filmas pasakoja apie Prancūzijos aukštosios mokyklos studentę Seliną, kuri traukinyje Budapeštas-Viena sutinka amerikietį Džesį. Jie netikėtai abu išlipa Vienoje ir kartu praleidžia nuostabiausią naktį savo gyvenime. Filmas – puiki reklama Vienai, nes pamatome daugybę jos vietų. 2004 metais sukurtas šio filmas tęsinys Before Sunset/Prieš saulėlydį nebebuvo toks geras. Puikiai tiks vienišiems keliautojams, kurie tikisi kelionėse patirti smagių nuotykių.
3. Kelyje su „Dardžylingu“ / The Darjeeling Limited
Kai kas gali pasakyti, kad tai „trenktas” filmas. Keisti herojai, keista istorija ir dar keistesnė aplinka, kurioje viskas filmuota – Indija. Sutinkame, filmas myrgu margas, tačiau tikrai geras ir puikiai įrodo, kad pašlijusius santykius su savo broliais ir seserimis galima pataisyti kelionėse. Ypač jei tos kelionės – pas mamą, kuri tapo šventike Indijoje ir nesugeba atvykti į savo buvusio vyro laidotuves. Didelis pliusas filmui – puikūs aktoriai Owenas Wilsonas, Adrienas Brody, Jasonas Schwartzmanas, kurie vaidina suaugusius brolius, kartu su mirusio tėvo lagaminais keliaujančius susirasti savo dingusios Indijoje mamos.
4. Geri metai/A Good Year
Šį 2006 metais sukurtą filmą galima vadinti truputį saldžiu vien todėl, kad jame vaidina visų žinomi aktoriai Russellas Crowe’as ir Marion Cotillard. O istorija tokia: finansų ekspertas iš Londono Maksas Skineris vyksta į Prancūziją, nes jo dėdė paliko jam palikimą – vynuogyną ir namą. Kadangi Maksui rūpi tik jo karjera Londone, o ne gyvenimas kaime, vyras ruošiasi namą parduoti. Tačiau netyčia pasipainioja gražuolė padavėja ir viskas apsiverčia aukštyn kojom. Ir nenustebsime, jei peržiūrėję šį filmą užsimanysite vykti į Prancūziją skinti vynuogių.
5. Septyneri metai Tibete/Seven Years in Tibet
Šį filmą galbūt jau daugelis matė vien todėl, kad jame vaidina dar jaunas Bradas Pittas. 1997 metais sukurtame filme pasakojama istorija apie austrų alpinistą Heinrichą Harerį, kuris 1939-aisiais šturmavo Everestą ir iškeliavo į Tibetą. Čia jis netikėtai praleido septynerius metus ir netgi artimai susidraugavo Dalai Lama. B.Pitto herojaus žmoną vaidina mūsiškė Ingeborga Dapkūnaitė. Ir jei filmas atrodo pernelyg patosiškas, o mintis, kad B.Pitto herojus taip gerai gali susibičiuliauti su Dalai Lama skamba neįtikinamai, prisiminkime, kad čia Holivudo filmas ir pasigėrėkime gražiais Tibeto vaizdais.
6. Hideous Kinky/Ekspresas į Marakešą
Šį filmą jau siūlėme ryto pusryčiams ir jį rekomenduojame vien dėl įspūdingų Maroko vaizdų, kuriuos mūsų redakcija ir patys matė savo akimis, ir Jums aprašė straipsnių cikle. Apie ką šis 1998 metų filmas? Tai istorija apie 25-erių metų hipę Julią, kuri kartu su savo dviem mažametėmis dukromis iš Londono atkeliauja į Maroką, kuriame įsikuria keletui metų. Juliai sunkiai sekasi užsidirbti pinigų, jos vyras labai retai šeimą paremia piniginėmis perlaidomis. Moteris susipažįsta su vietiniu Marakešo gyventoju Bilalu, su kuriuo keliauja po Maroką ir bando surasti laimę bei tai, nuo ko bėgo iš Londono. Filmas patraukia netradicine istorija, nes ne kiekviena jauna dviejų vaikų mama keliautų į šią tolimą šalį. Taip pat – tai idealus filmas artėjant vasaros kelionių sezonui, nes Maroko vaizdai išties įkvepia, kaip ir garso takelis (ypač Jefferson Airplane daina „White Rabbit”).
7. Valgyk, melskis, mylėk / Eat Pray Love
Valgyk, melskis, mylėk su Julia Roberts priešakyje puikiai tiks visiems, kurie nusivylė dabartiniu savo gyvenimu ir darbu ir nori atrasti kažką naujo. Tai visai nesunku padaryti, net jei esi moteris ir tau jau virš 30 metų. Žinoma, daugelį riboja vaikai ir jau sukurta šeima, tačiau, kaip jau matėte filmo Ekspresas į Marakešą, vaikai nėra kliūtis, nes svarbiausia – didelis noras. Filmas kurtas remiantis 2006 metais išleista amerikiečių žurnalistės Elizabeth Gilbert autobiografinių memuarų knyga „Valgyk, melskis, mylėk”. Knygoje ir filme pasakojama istorija apie moterį, kuri po nelaimingos santuokos nusprendžia iškeliauti į Italiją ir Indiją viena. Žinoma, apsispręsti žengti tokį žingsnį buvo nelengva, tačiau, bent jau kaip paaiškės filmo pabaigoje, viskas baigėsi netgi labai laimingai.
Flash Animation
8. Leningrado kaubojai/Leningrad Cowboys
Tai išties keistas turbūt vieno geriausių suomių režisieriaus Aki Kaurismaki filmas. Tai istorija apie Sibiro muzikantų grupę „Leningrado kaubojai”, kurių pagrindiniai išskiriamieji bruožai – ilganosiai batai ir šukuosenos. Šios grupės vadybininkas sugalvojo, kad jiems reikia keliauti išgarsėti į pačią Ameriką. Čia prasideda visi nuotykiai. Kaip teigia A.Kaurismaki, jis numatė tik pirmą ir paskutinė filmo epizodą, o visa kita – gryna improvizacija. Kelionėse pamatęs kokią įdomią vietą režisierius liepdavo visiems sustoti ir čia pat filmuodavo. Beje, „Leningrado kaubojai” – išties egzistuojanti Suomijos grupė.
9. Amaya
Artėjant sąrašo pabaigai norime pasiūlyti ir vieną lietuvišką filmą Amaya, kuriame Andriaus Mamontovo vaidinamas herojus atkeliauja į Honkongą, kuriame jis susipažįsta su moterimi vardu Amaya ir jos komiška šeimyna. Daug nepasakosime, nes Amaya turbūt jau daugelis matė.
Flash Animation
10. Paskutinį filmą į šį sąrašą rekomenduos Laikas.lt skaitytojai. Tad siųskite Jūsų nuomone vertą filmą apie keliones ir mes jį įtrauksime į dešimtą vietą.
Rasa Barčaitė