keturračiai
Amžinas greičio troškimas ne tik neleidžia likti DRAG‘ui užmirštam, bet ir ir pritraukia vis daugiau šio sporto mėgėjų. Apie esamą DRAG‘o padėtį ir galimą ateitį Lietuvoje kalbamės su DRAG‘o čempionato organizatoriumi ir Lietuvos automobilių sporto Drag komiteto pirmininku Rolandu Šležu.
Šiltuoju metų sezonu tereikia susiplanuoti savo laisvalaikį, kad kuo produktyviau išnaudotume šiltąsias vasaros dienas. O laisvų savaitgalių liko vos vienuolika.
Dovanų konsultantas Tadas pirmasis dalinasi įspūdžiais apie „Pasivažinėjimą keturračiu miško slėnio trasoje“. Gal ir Jūs norėtumėte išbandyti?
Pasikinkius plieninius žirgus…
Ieškojau dovanos tėčiui, todėl greitį mėgstančiam jubiliatui išrinkau būtent pasivažinėjimą keturračiu. Prieš pasivažinėjimą mintyse piešiau vaizdus, kaip lakstau laukais, priešingai nei visada, pasikinkęs ne šunis, o keturratį. Tuo pačiu kilo ir daugybė klausimų – kaip reikės įveikti miške parengtas trasas.
Pasiekę Aukštadvarį ieškome įvykio vietos. Iš automobilio galo jau girdžiu ausis pasiekiantį bambėjimą – kaip blogai, kaip nepatinka, kad nėra jokių ženklų ir rodyklių kur važiuoti, kur pasukti ir panašiai. Tačiau paskambinus keturračių savininkui, jis maloniai paaiškina ir nukreipia tinkama kryptimi.
Atvykus į įvykio vietą mus pasitiko sodybos ir keturračių savininkas. Dūšios žmogus – išsipasakojo visas bėdas ir džiaugsmus. Gal daugelis tokių šnekorių ir nemėgsta, tačiau man ir pačiam esant plepiui, padiskutuot buvo visai smagu. Tiesa, prieš tai šernų galvom ir lapių kailiais išpuoštame kambaryje pasirašėme sutartis, kad pasižadame grįžti sveiki, o trasoje elgtis saugiai.
Išklausę saugumo instruktažą užsidedame šalmus, užsivedame keturračius ir – pirmyn! Nuo sodybos iki trasos – ne taip jau ir toli, tad po poros minučių mes jau skriejame specialiai šiai pramogai skirta trasa. Pirmas ratas, savaime aišku, įveikiamas lėčiausiai – kiekvienas posūkis išlaviruojamas atsargiai, atleidus gazą ir spaudžiant stabdį. Tačiau kuo toliau, tuo važiavimas, kaip tėtis vėliau pasakė, tapo vis „naglesnis“. Juk vadinamojo „extreem‘o“ tai norėjosi!
Per visą kūną maloniai perbėgo nauja adrenalino dozė… Taip vienas ratas po kito, ir pasivažinėjimas su keturračiu „žvėrimi“ priartėjo prie pabaigos. Važiuoti, žinoma, norėjosi ir daugiau, tačiau čia aš dar sugrįšiu.
Tikriausiai daugeliui kilo klausimas – ar verta pirkti šią dovaną? Galiu vienareikšmiškai užtikrinti – verta. Tiesa, jei asmuo jau yra susipažinęs su keturračiais ir jų vairavimo subtilybėmis, ši trasa gali pasirodyti kiek nuobodoka – visgi, valandą važinėti tais pačiais keliukais kantrybė ne visiems gali leisti. Bet gera draugų kompanija šį trūkumą kompensuotų. Trasa smagi, tačiau nepavojinga – buvo tik keletas kiek sunkesnių posūkių, todėl net naujokams čia labai patiks.
P.S. Nepamirškit laisvos, judesių nevaržančios aprangos, akinių, kad dulkių į akis nepripūstų, geros nuotaikos, tiesiogine ta žodžio prasme „blaivaus proto“ ir pirmyn į „Miško slėnį“!
Ir jūs norite išbandyti šią dovaną? Pasiūlymą rasite ČIA.