kino klasika
Tai frazė nuskambėjusi iš Jeanne (aktorė Maria Schneider) lūpų „Skalvijos“ sekmadieniniame klasikos vakare, kuriame šį kartą buvo šokamas Bernardo Bertolucci „Paskutinis tango Paryžiuje“. Niekas neatsistojo ir neišėjo, nors teigiama, kad 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kuomet pasirodė šis filmas, tokių būta ne vieno.
Su saksofono garsais iš Martino Scorsese „Taksisto“ (Taxi Driver, 1976) į „Skalviją“ sugrįžta pripažinti kino meistrų darbai. Jau šį sekmadienį „Taksistas“ pradedamas rodyti Kino klasikos vakaruose . Pirmąjį seansą pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė. Filmą taip pat bus galima pamatyti rugpjūčio sekmadieniais.
Kino istorijoje gausu sėkmingų kino režisieriaus ir aktoriaus duetų. Broliai Coenai/Francis McDormand, Sergio Leone/Clint Eastvood, Martinas Scorsezė/Roberto de Niro – naujų jų filmų laukta su milžinišku nekantrumu. Tačiau nė vienas šių duetų nebuvo toks prieštaringas ir įtemptas kaip dviejų vokiečių – Wernerio Herzogo ir Klauso Kinskio. Jų partnerystėje derėjo profesinis meistriškumas ir aistra nuolat bandyti žmogaus galimybių ribas. Kuo daugiau iššūkių jiems tekdavo patirti, kuo beprotiškesnės vizijos jiems kildavo, tuo ryškesni filmai gimdavo.
Pasakojant apie gegužės „Skalvijos“ kino klasikos vakarų filmą „Fickaraldas“ (1982) norisi pradėti nuo jo aistringo režisieriaus Wernerio Herzogo pristatymo, vėliau pereiti prie jo ir pagrindinio vaidmens aktoriaus Klauso Kinskio abipusės neapykantos, vėliau pabandyti perteikti egzotišką pagrindinę scenarijaus idėją. Apie tai ir svajones po truputį.
Jeigu būtų renkamas vienas energingiausių ir ekscentriškiausių šiuo metu kuriančių menininkų, tame sąraše tikrai atsidurtų vokiečio Wernerio Herzogo pavardė. Filmus jis kuria su titanišku užsispyrimu, netgi kūrybiniu fanatizmu, nesustodamas prieš jokias kliūtis. Geriausiai tai iliustruoja milžiniško pasišventimo pareikalavusi juosta „Fickaraldas“ (Fitzcarraldo, Vokietija, Peru, 1982). Vienus ji įkvėpė nuvykti į Braziliją ir plaukti Amazonės upe link džiunglėse iki šiol stūksančio barokinio operos teatro, kitus – įgyvendinti savo beprotiškus projektus.
„Jaunieji turkai“ – būtent taip buvo vadinami Jeanas-Lucas Godardas, François Truffaut, Claude’as Chabrolis ar Éricas Rohmeras. Tokį apibūdinimą išvardintiems prancūzams pelnė maišto dvasia ir veržimasis į rytojaus kiną. Jie buvo Naujosios bangos branduolys, pradėjęs kurti laisviau, originaliau, naudojantis technologine pažanga, bandant išgryninti individualų stilių, išleidžiant kuo mažiau pinigų, iškeliant negirdėtus vardus, eksperimentuojant su įprastinėmis filmo sudedamosiomis dalimis. Naujosios bangos judėjimas netruko ilgai, tačiau jo pėdsakas kino istorijoje, ir ne tik prancūzų, gana ryškus iki šiol.
Vytauto Žalakevičiaus pavardė žinoma nors šiek tiek kino istorija besidominčiam žmogui. Šį tiek individui, tiek tautai sunkiu laikotarpiu kūrusį žmogų oriai galima pristatyti vienu ryškiausių lietuvių kino režisierių ir scenaristų. Ugningo temperamento, nepaprastos vaizduotės, kovotoju gimęs V. Žalakevičius turėjo taikstytis su sovietinio pasaulio taisyklėmis, paklusti jas diktuojančioms institucijoms, balansuoti tarp menininko savigarbos ir noro, kad jo kūryba taptų vieša ir paveikia.
Prie žydro baseino, kalnų apsuptyje, kepinant saulei guli įdegęs vyriškis, prie jo artinasi besišypsanti šviesiaplaukė… Užtenka. Tas vyras – ne jūs. Ne jūs ir ta moteris, kurios jis laukia. Už lango šalta, jūs dirbate, o malonumais ir vienas kitu mėgaujasi aktoriai Alainas Delonas ir Marianne. Deja, nebe ilgai. Prancūzų režisieriaus Jacqueso Deray filmas „Baseinas“ (La Piscine, 1969 m.), kuriame jie filmuojasi, – kriminalinė drama. Tad žiūrovas į vasario mėnesio sekmadieninius „Skalvijos“ kino klasikos vakarus kviečiamas pasižiūrėti ne vien tik į saulės ir vandens teikiamus malonumus.
Klasikinis menas, nesvarbu tai kinas, literatūra, muzika, dailė – reikalauja išskirtinio pasiruošimo. Žinoma, juo galima tik mėgautis, tačiau kartais žinių trūkumas apie laikmetį, iš kurio kūrinys atkeliavo, trukdo tai daryti. Vienas iš tokių pavyzdžių – sausio mėnesio sekmadieniniai kino klasikos vakarai „Skalvijoje“, kviečiantys pažiūrėti prancūzų režisieriaus Jeano Cocteau’o filmą „Orfėjas“ (Orphée, 1950).