kino klasikos vakarai
Jeigu būtų renkamas vienas energingiausių ir ekscentriškiausių šiuo metu kuriančių menininkų, tame sąraše tikrai atsidurtų vokiečio Wernerio Herzogo pavardė. Filmus jis kuria su titanišku užsispyrimu, netgi kūrybiniu fanatizmu, nesustodamas prieš jokias kliūtis. Geriausiai tai iliustruoja milžiniško pasišventimo pareikalavusi juosta „Fickaraldas“ (Fitzcarraldo, Vokietija, Peru, 1982). Vienus ji įkvėpė nuvykti į Braziliją ir plaukti Amazonės upe link džiunglėse iki šiol stūksančio barokinio operos teatro, kitus – įgyvendinti savo beprotiškus projektus.
„Jaunieji turkai“ – būtent taip buvo vadinami Jeanas-Lucas Godardas, François Truffaut, Claude’as Chabrolis ar Éricas Rohmeras. Tokį apibūdinimą išvardintiems prancūzams pelnė maišto dvasia ir veržimasis į rytojaus kiną. Jie buvo Naujosios bangos branduolys, pradėjęs kurti laisviau, originaliau, naudojantis technologine pažanga, bandant išgryninti individualų stilių, išleidžiant kuo mažiau pinigų, iškeliant negirdėtus vardus, eksperimentuojant su įprastinėmis filmo sudedamosiomis dalimis. Naujosios bangos judėjimas netruko ilgai, tačiau jo pėdsakas kino istorijoje, ir ne tik prancūzų, gana ryškus iki šiol.
Vytauto Žalakevičiaus pavardė žinoma nors šiek tiek kino istorija besidominčiam žmogui. Šį tiek individui, tiek tautai sunkiu laikotarpiu kūrusį žmogų oriai galima pristatyti vienu ryškiausių lietuvių kino režisierių ir scenaristų. Ugningo temperamento, nepaprastos vaizduotės, kovotoju gimęs V. Žalakevičius turėjo taikstytis su sovietinio pasaulio taisyklėmis, paklusti jas diktuojančioms institucijoms, balansuoti tarp menininko savigarbos ir noro, kad jo kūryba taptų vieša ir paveikia.
Klasikinis menas, nesvarbu tai kinas, literatūra, muzika, dailė – reikalauja išskirtinio pasiruošimo. Žinoma, juo galima tik mėgautis, tačiau kartais žinių trūkumas apie laikmetį, iš kurio kūrinys atkeliavo, trukdo tai daryti. Vienas iš tokių pavyzdžių – sausio mėnesio sekmadieniniai kino klasikos vakarai „Skalvijoje“, kviečiantys pažiūrėti prancūzų režisieriaus Jeano Cocteau’o filmą „Orfėjas“ (Orphée, 1950).