lytis
Visi nešiojame mums prilipdytas etiketes. Malonias – „dosnus“, „linksmas“, „sumanus“ – nešiojame išdidžiai. Skaudžiosios gali tapti našta visam gyvenimui. Etiketę, kuri prilimpa labiausiai ir, be abejonės, daro didžiausią įtaką, daugelis gauna vos gimę: „Berniukas!“ arba „Mergaitė!“ Šiandien įsitikinimai apie lytį keičiasi iš esmės, vien ko vertas faktas, kad feisbukas leidžia pasirinkti iš daugiau kaip 50 terminų lyčiai vartotojo profilyje nurodyti. Kaip tik dėl to žurnalo „National Geographic Lietuva“ sausio numeryje kalbama apie lytį: moksle, socialinėse sistemose ir civilizacijose įvairiais laikotarpiais.
Netelpančios į tradicinius lyčių standartus, šios merginos ir moterys iš pirmo žvilgsnio labiau primena stipriosios lyties atstovus: vyriškos šukuosenos, apranga, laikysena, kartais – net ir veido plaukai! Jau seniau rašėme, jog šios moterys tapo fotografės SD Holman fotografijų herojėmis, dabar pristatome ir Meg Allen darbus. Pasak menininkės, ši jos nuotraukų serija, telpanti į anglišk žodį „Butch“, yra šventimas tos laisvės ir gyvenimo ne pagal normas, kurį demonstruoja šios moterys. Kviečiame susipažinti!
Turbūt kiekvienam yra tekę gatvėje sutikti žmonių, kurių lytį tikrai sunku nuspėti. Fotografės SD Holman nuotraukų serijos „BUTCH: Not Like the Other Girls“ herojės – būtent tokios. Netelpančios į tradicinius lyčių standartus, šios merginos ir moterys iš pirmo žvilgsnio labiau primena stipriosios lyties atstovus: vyriškos šukuosenos, apranga, laikysena, kartais – net ir veido plaukai! Menininkės teigimu, šiomis nuotraukomis ji norėjo išryškinti vyriškų moterų grožį bei dar kartą paneigti tradicinius lyčių stereotipus.
„Hermofrodito lytis – angelų lytis“, – aiškina Claudettė, nė vienai lyčiai nepriskirtina prostitutė, kurią nuotraukų serijoje įamžino fotografė Malika Gaudin-Delrieu.
Ne taip seniai „Laikas.lt“ kvietė skaitytojus dalyvauti nuotaiką keliančiame konkurse „kuriskuris?“, kurio dalyviai keistėsi savo apranga. Visgi naujausia fotografės JJ Levine nuotraukų seriją „Switch“ modelius kvietė ne tik pakeisti aprangą, bet iš pirmo žvigsnio – ir lytį.
Simpatiška šviesiaplaukė Candicė Armstrong, kaip ir daugelis dailiosios lyties atstovių, nebuvo iki galo patenkinta savo išvaizda. 28-erių metų mergina tiesiog norėjo tapti stipresne, patrauklesne, turėti gražesnį kūną, tačiau šis visiems suprantamas troškimas baigėsi labai jau neįprastai…
Užvakar vykusios eitynės „Už lygybę“ įrodė, kad esame labai stipriai ir toli atsiplėšę nuo tarybinės priespaudos ir ja vis dar gyvenančių šalių. Už kojų ir rankų policijos išneštas politiko vardo nevertas Petras Gražulis tebūnie šio laimėjimo simbolis. Spalvota, Lietuvos gėjų lygos išsakomas idėjas palaikanti minia tapo puikia priešprieša tamsiajai mūsų tautiečių pusei, nepatingėjusiai pasigaminti ne vieną užgauliojantį plakatą. Pasižvalgykite po šeštadieninį prospektą dar kartą:
„Mažuma mažumoje“, – taip Lietuvos transseksualus apibūdino Lietuvos gėjų lygos valdybos pirmininkas Vladimiras Simonko. Iš tikro jų skaičius mūsų šalyje nėra didelis, neoficialiais duomenimis tesiekiantis apie 200.
Žinoma, visi šie žmonės turi šeimas, artimuosius, draugus, nukenčiančius dėl atsainaus įstatymų kūrėjų požiūrio į norinčiuosius pasikeisti lytį, t. y., neleidusiems, o dabar norintiems visiškai tai Lietuvoje uždrausti daryti.
Neigiamas visuomenės požiūris į lyties keitimą dažnai atsiranda dėl nežinojimo. Vienas iš faktorių – transseksualo ir transvestito sąvokų sutapatinimas. Transvestitams, atvirkščiai nei transseksualams, priešingos lyties drabužių dėvėjimas sukelia erotinį pasitenkinimą ir jie nejaučia psichologinio diskomforto dėl savo anatominės lyties.
Transseksualai jaučiasi įkalinti priešingos lyties kūne dėl įvykusios gamtos klaidos. Ją ištaisyti gali tik lyties keitimo operacija – vyrui, norinčiam tapti moterimi, pašalinamos vyriškos genitalijos ir suformuojamos moteriškos; vyrais tapti pageidaujančioms moterims pašalinamos krūtys, gimda, kiaušidės ir suformuojamos vyriškos genitalijos. Tokiai operacijai pasiryžę asmenys iki jos kurį laiką gyvena bei atrodo kaip priešinga lytis.
Savo istoriją mums sutiko papasakoti šešerius metus hormonais besigydanti Medėja. Ji tik pavyzdys, padedantis suprasti, ką tenka išgyventi panašaus likimo žmonėms:
„Transseksualumas man diagnozuotas 2004 m. Po metų nusprendžiau gyventi „full time“ (gyventi ir atrodyti kaip moteris – aut. past). Pradėjau vartoti hormonus. Tada tikėjausi, kad Lietuvoje bus priimtas įstatymas, reglamentuojantis medicininę pagalbą transseksualams. Deja, taip neatsitiko iki šiol… O dabar planuojama tai galutinai uždrausti.
Po šešerių metų hormonų terapijos lyties keitimo operacija man yra gyvybiškai svarbi. Tačiau ji man negali būti atlikta ne tik Lietuvoje, bet ir jokioje kitoje šalyje. Tam reikalingi dokumentai su pakeistais duomenimis. Lietuva tai daro tik po operacijos. Kaip matote, tai uždaras ratas. Kitur pasikeisti dokumentus galima, praėjus dviems metams po gydytojų diagnozės ir gyvenimo tos lyties gyvenimą, kuria esi viduje. Mūsų valstybės įstatymai man neleidžia pasikeisti net nuotraukos pase. Įsivaizduokite, kiek pažeminimų kas kartą reikia patirti pateikus pasą su vyriškio fotografija. Po tiek metų hormonų vartojimo mano ne tik vidinis pasaulis, mintys, bet ir kūnas bei veidas yra visiškai kaip moters. Pagaliau mano advokatai atrado įstatyme punktą, kur parašyta, kad pasas negalioja, jei jame esanti nuotrauka prieštarauja jo turėtojo išvaizdai. Tikiuosi, kad jau greitai turėsiu pilietybę patvirtinantį dokumentą su tikrąja savo išvaizda.
Valdantieji Lietuvą nori būti didesni katalikai nei pats popiežius. Tačiau tai jie daro skriausdami žmones. Kaip galima nesuprasti, kad šešerius metus geriami hormonai mane žudo? Dėl to kenčiu ne tik aš, bet ir visa mano šeima, artimieji… Milžiniškas hormonų kiekis trukdo man normaliai gyventi, dirbti ir apskritai mane luošina.
Dauguma mano likimo žmonių, kurie turi pinigų, darosi nelegalias operacijas Tailande (kaina apie 30 tūkst. litų plius kelionės ir trijų reabilitacijos mėnesių gyvenimo šalyje išlaidos – aut. past.). Tačiau tai labai didelė rizika. Jeigu po operacijos kils komplikacijų, kas tada man padės ir kiek tai kainuos? Juk tai itin gyvybei pavojinga procedūra, per kurią žmogus gali netgi mirti.
Niekaip nesuvokiu, kaip tokie dalykai gali vykti civilizuotame XXI amžiaus pasaulyje. Jei kas man padėjo, tai tik psichiatrai. Jie rūpinosi manimi, kuomet buvau priėjusi iki savižudybės. Daktarai man pasakė, kad galiu ateiti pas juos, kai labai norėsiu su kuom nors pasikalbėti, daugiau jie niekuo negali man padėti.
Paskutinė mano viltis – kaip žmogaus teisių diskriminacijos aukai Lietuvoje išimties tvarka gauti leidimą gyventi kitoje šalyje su dabartiniu vardu ir pavarde. Kadangi esu dirbantis asmuo ir turiu socialines garantijas, užsienyje man būtų atlikta nemokama lyties keitimo operacija ir suteikta galimybė gyventi pilnavertišką gyvenimą. Tačiau gauti tokį leidimą yra labai sudėtinga. Tad jei Lietuva ir toliau eis prieš Europos Sąjungos skelbiamas transseksualų teises, aš neįsivaizduoju, koks bus mano tolimesnis likimas.“
Ketinama uždrausti niekad nedarytą lyties keitimą
Civilinis kodeksas numato, kad pilnametis asmuo turi teisę pasikeisti lytį. Tačiau lyties pakeitimo tvarka turi būti nustatyta papildomu įstatymu. Be jo Lietuvoje mediciniškai lyties pasikeisti neįmanoma. Dabar planuojama Civilinio kodekso pataisa, siūlantanti uždrausti šias operacijas, nors transseksualizmas ir yra pripažintas rimtu emociniu sutrikimu.
Kam rūpi transseksualų interesai?
Transseksualių žmonių teises mūsų šalyje gina Lygių galimybių įstatymas, draudžiantis diskriminaciją dėl lytinės orientacijos. Tai patyrusieji gali kreiptis į šį įstatymą prižiūrinčią Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigą. Kiek tai veiksminga, pasakoja LGL valdybos pirmininkas Vladimiras Simonko:
„Transseksualų problematika yra aktuali jau nuo seno. Praėjusių metų sausį LR Lygių galimybių kontrolierei p. Aušrinei Burneikienei nusiunčiau raštą „Raginimas imtis neatidėliotinų priemonių transseksualių asmenų diskriminacijos dėl lyties problemai Lietuvoje spręsti“. Mano ir seimūnės M. A. Povilionienės susitikimas su p. A. Burneikiene įvyko tik šį vasarį. Tačiau jis buvo nevaisingas. Jo metu iškeltas klausimas dėl pasigesto advokatavimo transseksualiems žmonėms viešoje erdvėje taip ir liko neišspręstas. Vėlgi buvo pabijota kreiptis į parlamentarus. Taip išeina, kad transseksualai yra ne tik diskriminuojami, bet ir kankinami. Aš tai lyginu su ketvirtojo dešimtmečio Vokietija. Manau, žmonės supras, ką aš noriu pasakyti. Ir niekas tikrai nepaneigs didesnės, nei ji turėtų būti, Bažnyčios įtakos valstybės sprendimams.“