Menų spaustuvė
Išvažiavus cirkui – naujojo cirko festivaliui, Menų spaustuvė netrunka pradėti naująjį sezoną. „Šiemet nuspręsta vadovautis taisykle: mažiau kalbų, daugiau darbų, vaizdų, įspūdžių, susitikimų. Dėl to apie sezono planus nešnekame, o pristatome juos tiesiogiai – atveriame duris būsimiems žiūrovams“, – sako akcijos sumanytojas, MS programų koordinatorius Vaidas Jauniškis.
Rugsėjo 3 d. nuo 17 iki 19.30 val. vyksianti akcija „Menų spaustuvės atsivėrimai“ siūlo žiūrovams ištyrinėti visas MS erdves nuo rūsio iki trečiojo aukšto (net ir tas, kur paprastai nevaidinama). Ten juos pasitiks šių nepriklausomų scenos menų namų „gyventojai“ – įvairios teatro, šiuolaikinio šokio trupės.
Per tris atvirų durų valandas savo planus išdavinės ir su publika bendraus: „Atviras ratas“, „cezario grupė“, „Trupė Liūdi“, „Stalo teatras“, „No Theatre“, Menų spaustuvės „Atviros erdvės“ kūrėjai, Vyčio Jankausko šokio teatras ir „Dansema“ bei Šiuolaikinio šokio asociacija.
Lankytojai pagal specialų grafiką drąsiai galės atverti duris ir stebėti hiphopo, naujojo cirko spektaklių ištraukas, „cezario grupės“, Vyčio Jankausko šokio teatro atviras repeticijas, pagroti su „Stalo teatro“ kūrėjais, pažiūrėti „Atviro rato“ kompiuterinių išpažinčių ar „No Theatre“ fliuksinių instaliacijų ir t.t.
Vaikai galės keliauti vienu labirinto maršrutu, šokio gerbėjai – kitu, grynojo teatro – trečiu keliu. Visi susitiks bendrame rudens gėrybių dorojimo vakarėlyje.
Svarbiausia šioje akcijoje – čia niekas nekainuoja.
Istorijų ir vietų, kur tinka jas pasakoti, būna įvairių. Naktis palapinėje ir „siaubiakiškos“ pasakos apie šaltas rankas ir išplėštas širdis, būtinai pasibaigiančios klyksmais. Širdį draskančios istorijos apie prarastą meilę traukinio restorane ar lėktuve, kuomet kaip tik ir atrandi naują meilę ir būsimos istorijos veikėją. Jos būna trumpos kaip anekdotas arba begalinės kaip Šachrazados pasakos.
Istorijos mus turtina, jos padeda aptvarkyti ar surikiuoti savo gyvenimą, istorijos net maitina – jų pasakotojai Lotynų Amerikoje uždirba daugiau už teatro aktorius. Mes dar neturime tokios tradicijos, bet nereiškia, kad nepasakojame savo istorijų.
Todėl Menų spaustuvė kultūrinės nemigos naktį – Kultūros naktį – rengia pirmąjį „Istorijų iš rūsio“ vakarą. Jis įvyks birželio 18 d. Menų spaustuvės rūsyje nuo 21 valandos. Mes netikime, kad jūs neturite gerų istorijų, ištikusių jus gyvenime ar sapnuose, sugalvotų ar parašytų draugams elektroniniais laiškais, interneto bloguose ar „feisbuke“.
Kodėl to nepapasakojus gyvai? Negi manote, kad tai nebus įdomu? Gera istorija nebūtinai turi būti išleista solidžia knyga, atspausdinta žurnale ar gavusi kūrybinį prizą. Gera istorija iš tiesų skirta pasidalinti su kitais savo (sugalvotais) džiaugsmais ar skausmu.
O ar istorija sudomins kitus – nuspręs patys klausytojai. Tai bus interaktyvi akcija: kiekvienas dalyvis turės papasakoti savo istoriją per 5 minutes. Po 3 minučių žiūrovai galės balsuoti, ar ją tęsti toliau. Pagal žiūrovų reakciją išrinksime ir įdomiausią istoriją.
Konkurso nugalėtojas gaus Menų spaustuvės prizą – kvietimus į naujojo sezono renginius, taip pat ir į rugpjūčio pabaigoje vyksiantį Naujojo cirko savaitgalį. Vėlesnės pasekmės yra nenuspėjamos – ar tai bus kvietimas rašyti scenarijų Steveno Spielbergo (na gerai, Woody Alleno) filmui, ar tobulinti jį kaip pjesę Londono „Royal Court“ teatre.
Norintieji papasakoti savo istorijas prašomi užsiregistruoti el.paštu [email protected] ir atsiųsti trumpą savo istorijos aprašą su vardu ir pavarde: tai reikalinga kaip dokumentas, saugantis pasakotojo autorines teises nuo Holivudo agentų bei visų Lietuvos teatrų piratų. Jei agentai jums nerūpi – pakanka parašyti tik vardą ir pavardę. Neribojamas nei amžius, nei lytis, nei išsilavinimas.
Registracija vyksta iki birželio 16 d.
Nebūkite egoistai – pasidalykite savo istorijomis su kitais!
Menų spaustuvė bus atvira visą Kultūros naktį nuo 19 valandos – be istorijų pasakojimo konkurso, čia bus rodomi teatro ir šokio spektakliai („Sparnuotasis Matas“, „Šventė“), kieme, likus valandai iki vidurnakčio, pamatysite muzikinio audio vizualinio spektaklio „Mano miestas“ premjerą, naują dieną taip pat kieme pradės Benas Šarka su judesio spektakliu „Skylės ir dulkės“. Šiuolaikinio šokio mėgėjai žiūrės specialiai sudarytą spektaklio vaizdo įrašų programą, Vidas Bareikis surengs solinį koncertą „Klounai irgi kartais verkia“. Beje: į šį kamerinį renginį būtina registracija el. paštu [email protected].
Šiemet gegužės 7 dieną Menų spaustuvė vėl prisijungs prie Gatvės muzikos dienos šurmulio. Šiltadaržio skersgatvis ir apylinkės skambės nuo 15 valandos, kai MS kieme prisistatys gal dar ne visiems girdėti dainuojantys aktoriai – Gabrielė Malinauskaitė ir pantomimos aktorių ansamblis „Degam“.
Gabrielė Malinauskaitė baigė Lietuvos muzikos akademijos vaikų muzikos mokyklą, fortepijono klasę, nuo 1995 metų dainavo „Tele Bim Bam“ laidoje. Šiuo metu Gabrielė baigia vaidybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Jono Vaitkaus kurse.
Pirmasis jos vaidmuo, susijęs su muzika, buvo televizijos filme „Mergaitė su degtukais“, vėliau sekė muzikiniai projektai („Tele Bim Bam“ roko opera „Voro vestuvės“, koncertas su Marijonu Mikutavičiumi, solo koncertas klube „Tamsta“, Justo Mamontovo projektas su grupe „Atsitiko“ (muzikinis albumas „Mėnulio laikai“). Pirmosios Gabrielės autorinės dainos pasirodė prieš keletą metų. Gatvės muzikos dieną 15 valandą ji atliks būtent jas.
Nuo 17 val. Gabrielę Malinauskaitę MS kiemo scenoje pakeis jos „degantys“ kolegos, taip pat šiemet baigiantys aktorinio meistriškumo studijas. Į aktorių ansamblį „Degam“ susibūrę pantomimos studentai (kurso vadovas – režisierius Juozas Javaitis) žada parodyti, kad valdo ne tik judesį, bet ir sugeba „uždegančiai“ muzikuoti.
Šmaikštų savo kolektyvo pavadinimą „Degam“ nariai siūlo kiekvienam interpretuoti savaip – nuo balaganiško kalambūro „sudegusio teatro artistai“ iki pakylėtos Antonino Artaud‘o žiaurumo teatro aktoriaus sampratos.
Tikimės, kad buvusi „mergaitė su degtukais“ Gabrielė Malinauskaitė ir „Degam“ artistai kibirkščiuos scenoje, bet gaisrininkų komandos neprireiks!
Menų spaustuvės spektaklis MONO SAPIENS iš Kauno parsivežė net du apdovanojimus!
Spektaklis MONO SAPIENS, kurį Menų spaustuvės programai „Atvira erdvė“ sukūrė režisierius Vaidas Kublinskas su aktoriais Aiste Lasyte, Mantu Stončiumi, Šarūnu Banevičiumi, Tuomu Tulikorpi ir Dominyku Vaitiekūnu, pelnė du festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2011“ apdovanojimus.
Ketvirtadienį „Girstučio“ kultūros rūmų scenoje spektaklio kūrybinei grupei buvo įteiktas specialus festivalio žiuri prizas už įspūdingą teatrinę pradžią ir kūrybingumą. Taip pat jie gavo apdovanojimą kaip publikos išrinktas geriausias mažos formos spektaklis.
Vaidas Kublinskas režisavo spektaklį su savo bendrakursiais, po studijų baigimo į teatrą „Trupė liūdi“ (ir muzikinį jo „filialą“, grupę „Liūdni slibinai) susibūrusiais aktoriais.
Spektaklį sudaro penki atskiri monospektakliai. Kiekviename jų – po žmogų, ieškantį tiesaus kelio. Kelio, kuris jungia tą, kas esi, su tuo, kuo nori būti. Dirbdami komandinės dramaturgijos kūrimo principu, jauni aktoriai kalba apie žmogaus, ne protingojo, o tiesiog – mono – situaciją.
Vienam rūpi išsikalbėti – tam, kad nesprogtų nuo minčių, o galbūt tam, kad rastų bendrininkų ir drąsos tokiam sprogimui… Kitai rūpi išsiaiškinti, kodėl vienur – skambesys ir pilnatvė, o kitur – tuštuma. Dar kitam svarbu pasidalyti tuo, kad supratimas vyksta anapus kalbos. Ketvirtas herojus neslepia, kad jis mieliau būtų ne čia ir ne taip. O penktas tvirtai žino, kad jo gyvenimo istorija verta ne tik miuziklo, bet ir didžiulės oratorijos…
Balandžio 7 ir 9 dienomis į Menų spaustuvės Kišeninę salę susirinkę žiūrovai turėtų pasiruošti atviro teatro patirčiai: spektaklio „Persona“ kūrėjai išdrįs stoti akis į akį su publika. „Kamerinėje erdvėje kiekvienas pustonis yra labai aiškiai matomas ir girdimas. Spektaklis tikrai bus beprotiškai intymus“, – tiesioginį santykį su scenos veiksmu žada premjerinio spektaklio režisierė Agnė Dilytė.
Sostinės publika jau pratusi prie tarptautinių festivalių formato – „Sirenos“, „Naujasis Baltijos šokis“, „Gaida“, „Naujoji dramos akcija“ ir kiti renginiai yra pristatę daugybę žinomų vardų. Tačiau tai vyksta tik konkrečiu laiku, o kitu metu – ypač nuo gruodžio iki balandžio – vilniečiai beveik neturi progų susipažinti su pasauliniu scenos menų kontekstu.
Vokiečių šiuolaikinio šokio trupės „Silke Z./ resistdance“ gastrolės Menų spaustuvėje užduoda netikėtą klausimą – kas jis toks, šiuolaikinis vyras? Juolab – laimingai išgyvenęs po amžiaus vidurio krizės, atšventęs 50-ąjį jubiliejų ir vis dar nesiruošiantis nusėsti ant parko suoliuko su anūkėliais? O kas, jeigu tas vyras – šokėjas, choreografas ar aktorius, tai yra jo profesinis pasaulis atvirai išpažįsta jaunystės kultą (ir turi tam fiziškai apčiuopiamų priežasčių?) Dar baisiau – jokių anūkėlių taip ir „nenutiko“?
Kovo 23 ir 24 dienomis MS rodomas šokio ir teatro spektaklis „Tik tarp mūsų: Jessas sutinka Angų“ siūlo susimąstyti apie tai, kodėl yra taip, kad pusamžis vyras scenoje atrodo egzotika? Juolab, jei ten jis atsiduria būtent tam, kad papasakotų apie save – vyrą, žmogų, kartos atstovą, o ne perteiktų atsietą istoriją.
Pasak rašytojo, sociologo, kultūros kritiko Artūro Tereškino, vyrai šiais laikais yra silpnoji lytis, šiai temai jis skyrė ir naujausią savo knygą „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“. Ar spektaklis „Tik tarp mūsų: Jessas sutinka Angų“ patvirtins mokslininko įžvalgas, sužinosime kovo 23-iąją, nes A. Tereškinas žada dalyvauti po spektaklio rengiamoje diskusijoje.
Ne pirmą kartą Lietuvoje viešinčios vokiečių šiuolaikinio šokio trupės „Silke Z./ resistdance“ spektaklis – antrasis skirtingoms kartoms skirto projekto „Tik tarp mūsų!“ epizodas. Šokio spektaklių serija nagrinėja įvairių amžiaus tarpsnių, kartų problematiką.
Pirmoji projekto dalis nėrė į trisdešimtmečių pasaulį, šiuo metu ruošiamasi darbui apie keturiasdešimtmetes dirbančias motinas ir paauglius. Serijos sumanytoja, choreografė ir režisierė Silke Z. teigia, kad ją labiausiai domina tai, kaip viena ar kita žmonių karta išreiškia save, sau aktualias temas ir kokiais būdais visa tai galima perteikti publikai. Kiekviena amžiaus grupė sukuria savo unikalią kalbą, kurią sudaro žodžiai, judesiai ir tiesiog nepakartojamas buvimas scenoje.
Spektaklis „Jessas sutinka Angų“ – garsaus amerikiečio choreografo Jesso Curtiso ir škotų režisieriaus Anguso Balbernie – susitikimas. Jie susitinka pašokti, pasišnekėti, pabambėti apie neišnaudotus talentus, nerealizuotus troškimus, nemenkus poreikius ir svajones.
Gyvenimo patirtis yra įrašyta ant kūno tarsi knygoje: kadaise nekantrios mamos išnarintas petys, darant akrobatinius šuolius su slidėmis lūžę kaulai, pasekmės po nevykusio kabėjimo ant lyno šiuolaikinio cirko spektaklyje… Atskleisdami šiuos kūno „įrašus“, į šeštą dešimtį įkopę vyrai truputį primena mažus berniukus, kurie giriasi randais.
Pasak „Kölner Kultur“ apžvalgininko Thomaso Lindeno, rašiusio apie spektaklio premjerą 2010 metų lapkritį, „Jessas sutinka Angų“ yra tikras įvykis: „Ne tik todėl, kad šiuolaikinio šokio scenoje retai pamatysi tokio amžiaus atlikėjus. Dar ir dėl to, kad abu spektaklio dalyviai yra ypatingos asmenybės“.
Angusas Balbernie: „Man 56-eri. Apie 30 metų užsiimu šokiu ir teatru. Norėjau būti skulptorius, bet viskas, ką bandžiau sukurti, subyrėdavo. Norėjau tapti garsus futbolininkas kaip George‘as Bestas, bet 14-os susilaužiau koją. Dar svajojau apie muzikanto karjerą, bet ji taip pat nepavyko. Taigi liko tik šokis. Norėjau vaikų, bet taip ir netapau tėvu. Norėjau meilės, bet ją aptemdė mano vaikystė. Nieko nežinau apie Dievą. Dabar senstu ir laukiu, kad dangus duotų ženklą. Sutarti su publika man – lengva. Su gyvenimu – sunkiau.“
Kaip ir kasmet nuo 2003 metų, Menų spaustuvė pradeda jaunųjų talentų „šaukimą“: iki vasario 28 dienos jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ laukia drąsių, kūrybingų, novatoriškų idėjų scenai. Atrinktoms meninėms idėjoms įgyvendinti bus pasiūlytos ne tik Menų spaustuvės erdvės, finansiniai, techniniai ištekliai, galimybė „išeiti į viešumą“, bet ir patyrusių scenos menininkų pagalba.
„Atviros erdvės“ programoje gali dalyvauti individualūs menininkai ir neformalios kūrybinės grupės, bet ne profesionalios kūrybinės organizacijos. Idėją teikiančios kūrybinės grupės branduolį sudaryti turėtų jauni menininkai – bestudijuojantys profesionalius menininkus ruošiančiose švietimo įstaigose arba neseniai jas baigę. Tačiau „Atviros erdvės“ dalyvių amžius ar išsilavinimas nėra ribojamas – visos teikiamos paraiškos bus įdėmiai perskaitytos ir įvertintos pirmiausiai atsižvelgiant į meninį turinį.
Paraiškas gali teikti teatro, šokio, naujojo cirko spektaklių, performansų, multimedijų kūrėjai.
Jauniesiems menininkams skirta programa – tai erdvė, kurioje galima žengti pirmuosius žingsnius profesionaliojoje scenoje, nebijant eksperimentuoti ir klysti, suburiant bendraminčius nebūtinai tradicinio žanro sceniniams projektams.
„Atviros erdvės“ kuratorė Ingrida Ragelskienė teigia, kad šiemet bus siekiama sustiprinti edukacinį programos aspektą: „Norėtume, kad tai būtų ne vien pareiškimas apie save, bet ir praktinė mokykla. Todėl pasiūlysime projekto dalyviams keletą kuratorių – profesionalių, jau turinčių patirties scenos menininkų, kurie norintiems galės patarti praktiniais režisūros, choreografijos, scenografijos ar kitais klausimais“.
Programa „Atvira erdvė“ kasmet paremia 2-7 projektus, o nuo 2003 m. publikai pristatyti iš viso 29 jaunųjų menininkų darbai: šokio, teatro spektakliai ir tarpdisciplininiai projektai.
Be šokio ir teatro spektaklių, „Atviroje erdvėje“ pasitaiko ir žanrų ribas trinančių tarpdisciplininių darbų – 2006 m. čia įvyko pirmasis Lietuvoje audiovizualinės poezijos spektaklis „Tarp…“ (rengėja poetė ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė), o metais vėliau nustebino analogų neturintis kaunietės grafikės Auksės Petrulienės silikoninių lėlių teatras („Psilikono teatras“). 2008 m. žanrų įvairovę papildė ir spektaklis-opera „Izadora“, kurį inicijavo neformali kūrybinė grupė „Operomanija“.
2007 m. šioje programoje spektakliu „Kelionė į kambario vidų“ debiutavęs LMTA studentas Artūras Areima per pastaruosius metus tapo vienu ryškiausių jaunosios kartos režisierių, o Dalios Jokubauskaitės 2005 m. sukurtas spektaklis „Bestuburiada“ atstovavo Lietuvai prestižiniame Torūnės teatro festivalyje (Lenkija). Šokėjos Loretos Juodkaitės ir režisieriaus Valentino Masalskio kūrybinio dueto darbas „Salamandros sapnas. Paveikslas“ (2006 m.) ne tik pelnė du „Auksinius scenos kryžius“ Lietuvoje, bet ir yra nuolatinis įvairių užsienio festivalių svečias, o tai tik įrodo, kad jaunatviško entuziazmo ir brandžios patirties derinys gali būti puikus pamatas kūrybai. 2009 metais programoje spektaklius kūrė Vidas Bareikis, Tautvilas Gurevičius, Mindaugas Valiukas ir Rugilė Barzdžiukaitė.
2010-aisiais po „Atviros erdvės“ vėliava išėjo keturios premjeros: spektaklis visai šeimai „Neklausinėk, Julyte!” (režisierė Agnė Dilytė), spektaklis „Mono sapiens“ (režisierius Vaidas Kublinskas), šokio teatro spektaklis „Šventė“ (choreografė ir atlikėja Rūta Butkus), šokio ir muzikos duetas „Mono Tyla“, kurį kartu kūrė šokėja bei choreografė Giedrė Ubartaitė bei kompozitorė Eglė Sirvydytė.
Šiemet dalyvių paraiškų Menų spaustuvė laukia iki vasario 28 dienos, o atrankos rezultatai bus paskelbti iki kovo 21 d.
Kovo 4 d. 19 val. Vilniaus Menų spaustuvėje šiuolaikinio šokio ir video meno priemonėmis bus tyrinėjama Šviesos ir Tamsos prigimtis, kviečiama pasinerti į tamsą, ją pažinti ir priimti – kuo daugiau pažįstama Tamsos, tuo daugiau atsiveria Šviesos.
„Suicide DJs“ alter ego projektas „Stipriai kitaip“ antradienio vakarą Menų spaustuvėje surengė vieną iš vis retesnių savo koncertų-spektaklių, o galbūt spektaklių-koncertų.
Menų spaustuvė, 2008-aisiais pristačiusi Lietuvos publikai Suomijos teatre „Viirus“ (Helsinkis) režisieriaus Cezario Graužinio pastatytus spektaklius „No Return“ ir „Kaligula“, 2011 m. tęsia tradiciją ir rodo dar vieną bendrą suomių teatro ir lietuvių režisieriaus kūrinį – monospektaklį „Pabaik kaip Beckhamas“ („End It Like B*ck**“).
2010-aisiais sukurtas spektaklis bus rodomas Juodojoje Menų spaustuvės Juodojoje salėje vasario 3 ir 4 dienomis 19 val., vaidinimas vyks anglų kalba.
Spektaklio pavadinimas – 2002 m. Didžiojoje Britanijoje sukurto filmo „Bend It Like Beckham” (liet. „Smūgiuok kaip Bekhamas”) parafrazė.
Įsivaizduokime: 2010-aisiais metais žymiausiam futbolo žaidėjui atliekama nesėkminga nutrūkusios Achilo sausgyslės operacija. Kažkodėl jis nusprendžia pasitikėti suomių chirurgais Turku mieste. Po susitikimo su jais garsenybei tenka nutraukti savo sportinę karjerą.
Taip nutikus, futbolo, odekolono ir vyriško apatinio trikotažo stabas imasi gyvenimo būdo vadybininko karjeros. Ši jam puikiai sekasi ir įgyja tarptautinį mąstą, ypač po to, kai žmoniją pasiekia jo populiarios ir išradingos gyvenimo būdo teorijos. Gausūs gražuolio bestseleriai (kaip kad „Virk tai kaip B*ck**” ar „Medituok tai kaip B*ck**“) paliko neišdildomą pėdsaką šiuolaikinės kulinarijos, sodininkystės, seksualinio elgesio, vaikų auginimo, įvaizdžio kūrimo ir net dvasingumo teorijoje ir praktikoje.
Laukdamas artėjančio 70-ojo jubiliejaus garsiausias visų laikų futbolininkas maloniai kviečia publiką į viešą paskaitą, kur jis pasidalys savo patirtimi įvairiausiais šiuolaikinio gyvenimo klausimais.
Monospektaklyje vaidina „Viirus” teatro aktorius Dickas Idmanas. Pjesę – menamą futbolo legendos monologą – parašė Cezaris Graužinis. Spektaklio scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkas Vytautas Narbutas, muziką – kompozitorius Martynas Bialobžeskis.
Nors spektaklis kupinas aliuzijų į Davido Beckhamo gyvenimą, režisierius teigia, jog pjesės tekstas pateikiamas ne kaip Beckhamo monologas, o kaip bevardžio aferisto mėginimas imituoti Beckhamą.
Rašydamas pjesės tekstą Graužinis pasakoja įkvėpimo sėmęsis iš geltonosios spaudos, kurioje apstu detalių iš garsenybių gyvenimo, stulbinančių absurdiškumu ir tuštybe.
Menų spaustuvė, nusprendusi antrąją sausio savaitę visas savo erdves atiduoti vaikams, pasistengė, kad šią kelionę į teatrą jie prisimintų ilgai. Sausio 12-16 dienomis per renginį „Kitoks teatras vaikams“ čia bus ne tik puikūs spektakliai mažiesiems teatralams, bet ir daug visko prieš, po ir „aplink“ juos.
Dėl to šis teatras ir yra kitoks: vaikai, jų tėvai, draugai ar mokytojai ne tik įeis, pažiūrės spektaklį ir skubės namo. Penkias dienas sostinės Šiltadaržio gatvėje įsikūrusioje Menų spaustuvėje vaikai galės susidraugauti su aktoriais, šokėjais ir kitais jiems kuriančiais menininkais.
Visos renginyje dalyvaujančios teatro trupės – Saulės Degutytės ir jos bendraminčių „Stalo teatras“, Keistuolių teatro „atžalos“ iš „Atviro rato“, linksmuoliai iš „Trupės liūdi“, taip pat visa Menų spaustuvės komanda ir smagus savanorių būrys prieš arba po spektaklių surengs specialius užsiėmimus su savo žiūrovais – kvies kartu dainuoti, šokti, vaidinti, piešti, lipdyti ar tiesiog pasikalbėti.
Po spektaklio „Pasaulio sutvėrimas“ (sausio 12 d. 11 val.) teatro „Dansema“ komanda kvies savo mažuosius žiūrovus, jų tėvus ir mokytojus pasikalbėti – apie tai, ką matė, ką suprato, ko nesuprato, kas galėtų būti kitaip. Garbinga publika galės ne tik užduoti klausimus, bet ir pateikti siūlymus. Po spektaklio „O kas čia?“ (sausio 13 d. 11 val.) visi žiūrovai kartu su šokėjais galės išbandyti scenoje matytus judesius.
Stalo teatras prieš spektaklį „Avinėlio kelionė“ (sausio 12 d. 16 val.) kvies vaikus į kūrybines dirbtuves. Iš vilnos, siūlų, medžiagų ir kitokių priemonių mažieji žiūrovai pasigamins po savo Avinėlį. Prieš spektaklį „Peliukas gitaroje“ (sausio 14 d. 11 val.) „Stalo teatras“ surinks žiūrovus į dirbtuves ir „grotuves“. Vaikai gros gitaromis ir iš servetėlių kurs viską, ką tik panorės. Prieš „Gandro dovaną“ (sausio 14 d. 16 val.) bus galima piešti, gaminti ir visaip garbinti gražiausius Lietuvos paukščius – gandrus. O prieš spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ (sausio 16 d. 14 val.) vyks lipdymo iš plastilino dirbtuvėlės, kur mažieji žiūrovai prisilipdys žalčių, karietų ir visko, ko tik reikės Eglei.
Po „Trupės liūdi“ spektaklio „Baltoji stirna“ (sausio 13 d. 16 val.) žiūrovai turės galimybę sukurti savo spektaklio versiją. Publika kartu su aktoriais suvaidins kai kurias „Baltosios stirnos“ scenas, kurios galbūt nuspalvins spektaklį kitomis spalvomis ir jo siužetą pakreips netikėta linkme.
Po „Atviro rato“ spektaklio „Senelės pasaka“ (sausio 15 d. 12 val.) aktoriai surengs muzikines pamokėles, per kurias išmokys keleto dainelių iš spektaklio. „DiViDuko“ (sausio 15 d. 16 val.) žiūrovai taip pat nesiskirstys, vos pasibaigus veiksmui – jie galės ne tik mokytis dainų, bet ir išbandyti elektroninius būgnus!
Spektaklio „Neklausinėk, Julyte!” (sausio 16 d. 12 val.) publika neskubės namo, nes galės pažaisti su pačia Julyte, jos draugu Pauliumi ir tėvais. Ir jie turbūt visai neprieštaraus, jeigu Julytė nuspręs kažko paklausinėti.
Porą Menų spaustuvės „kampų“ užims ir Rimo Valeikio humanistinė meno mokykla „Baltas lapas“ – čia vyks įvairūs dailės užsiėmimai su meškiuku Anzelmu ir mokyklos pedagogais.
Taip pat bus rengiamos ekskursijos po Menų spaustuvę – vaikai galės pamatyti tai, ko nematė dauguma suaugusiųjų žiūrovų. Jie pateks ten, kur grimuojasi aktoriai, galės pavaikščioti slaptais scenos technikų koridoriais, stebėti, kaip montuojamos dekoracijos ar apšvietimas, netgi bus palydėti į paslaptingiausią vietą – operatorinę, kur galbūt galės paspausti vieną kitą mygtuką…
Per penkias dienas bus parodyta dešimt spektaklių įvairaus amžiaus vaikams. „Kitoks teatras vaikams“ laukia ir vos vienerių sulaukusių mažylių, kuriuos į teatrą reikia ne tiek vesti, kiek nešti, ir visiškai savarankiškų, bet dar pasiduodančių teatro magijai paauglių.
Menų spaustuvė tęsia tradiciją palydėti senuosius metus su nauju spektakliu. Pernai gruodžio 31 d. įvyko choreografės Loretos Juodkaitės šokio spektaklio „Malda smėlyje“ premjera, dar prieš metus – Juodkaitės „Sibilė“. Šiemet paskutinį 2010-ųjų vakarą palydės režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Miego brolis“.
Agnius Jankevičius šįkart improvizuoja garsaus austrų rašytojo Roberto Schneiderio romano „Miego brolis“ temomis. Beveik visi spektaklio aktoriai (Eimutis Kvoščiauskas, Agnė Ramanauskaitė, Justas Tertelis, Adelė Teresiūtė, Paulius Tamolė) ne pirmą kartą kuria vaidmenis šio režisieriaus spektakliuose. Scenografijė – nuolatinė Jankevičiaus spektaklių erdvinių sprendimų autorė Laura Luišaitytė, vaizdo projekciją kuria Vaclovas Nevčesauskas.
Šiame spektaklyje Agnius Jankevičius pirmą sykį bendradarbiauja su jaunosios kartos kompozitoriumi Mariumi Baranausku (be kitų apdovanojimų, 2007-aisiais jis pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už muziką Menų spaustuvėje pastatytam Loretos Juodkaitės ir Valentino Masalskio spektakliui „Salamandros sapnas. Paveikslas“).
Pasak režisieriaus, muzika naujausiame jo spektaklyje yra labai svarbi: „Pačiame romane labai daug kalbama apie muziką. Teksto struktūra retkarčiais labiau primena muzikinį nei literatūrinį dėstymą. Muzika šiame kūrinyje yra ir lengva impresija, ir sunki, grubi faktūra“, – teigė Agnius Jankevičius.
Dėl to spektaklio muzikiniam takeliui neužteko instrumentų, jo pagrindą sudaro žmogaus balsas – vokalas. Beveik visą sceninį „Miego brolio“ laiką girdėsime „gyvą“ dainavimą.
1992 m. pasirodęs austrų rašytojo Roberto Schneiderio romanas „Miego brolis“ išgarsėjo nepaprastai greitai, taip pat ir Lietuvoje. Kūrinys jau išverstas į 32 kalbas, pagal jį pastatytas baletas ir sukurta to paties pavadinimo opera. Į lietuvių kalbą romaną vertė Jurgis Kunčinas.
Schneiderio kūrinys lydi Agnių Jankevičių dar nuo mokyklos laikų, – būtent šio romano ištrauką 31-erių režisierius pasirinko stojamiesiems egzaminams į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
„Miego brolio“ centre – nepaprasta genialaus muziko Johaneso Elijo Alderio gyvenimo istorija. Atstumtas pasaulio, graužiamas sielvarto, kamuojamas beprotiškų aistrų ir nepasiekiamos meilės jis pasirenka negirdėtą savižudybės būdą – nutaria dėl meilės nemiegoti iki mirties, nes „kas miega, tas nemyli“.
Spektaklis pagal šį garsų kūrinį sumanytas kaip pasakojimas-išpažintis. Pagrindinis spektaklio „Miego brolis“ tyrimo objektas – išskirtinio individo, Kitokio santykis su išorine aplinka ir dvasiniu pasauliu.
Kas, kaip, kodėl, kam, kur, kada, ką, kuo ir vėl – kodėl, kodėl, kodėl? Atrodo, būtent klaustukų vaikai išmoksta greičiausiai. Ir tėvai anaiptol ne visada atranda, ką į šitas klausimų salves atsakyti. Ypač tada, kai vaikas visiškai netyčia įsibrauna į „tabu“ teritoriją.
Menų spaustuvės spektaklis „Neklausinėk, Julyte!”, kurį pastatė jauna režisierė Agnė Dilytė pagal vokiečių dramaturgo Danielio Callo pjesę, nagrinėja būtent tokią situaciją šeimoje. Šešerių metų Julytei nuolat kyla klausimų. Ir jie jau anaiptol ne iš „kas yra dangus“ ar „kur miega bitės“ serijos. Vaikas pirmą kartą gyvenime susiduria su artimųjų žmonių netektimi. Ką daryti, kad galėtum prisijaukinti ir tokį pasaulį? Viską išsiaiškinti.
Spektaklio režisierė ir visa kūrybinė grupė stengiasi parodyti, kad ir tokiomis temomis su vaikais galima kalbėtis šviesiai ir žaidžiant. Ir dar stengiasi sukurti tokį teatrą vaikams, kuris gerbia savo mažuosius žiūrovus – be infantilumo ir kitų klišių, kuriomis apauga tradicinis mažiausiems žiūrovams skirtas teatras.
Režisierė Agnė Dilytė kuria jau ne pirmą spektaklį vaikams, bet pirmą kartą imasi ne pasakos, o egzistencinius klausimus nagrinėjančios pjesės. „Svarbu rasti būdą, kaip apie tai kalbėtis su vaikais. Man atrodo, Lietuvoje vis dar labai trūksta tokio – rimtesnio, gilesnio teatro vaikams. Negalima galvoti, kad jie – mažiukai, kvailiukai, kurie nieko nesupranta. Jie viską jaučia, nors gal nemoka įvardyti. Juolab dabar auga karta žmonių, kurie yra protingi, įdomūs, kūrybingi, pasitikintys savimi nuo pat ankstyvos vaikystės. Man atrodo, su jais reikia kalbėtis sąžiningai ir atvirai, kaip su normaliais žmonėmis, pilnavertėmis, augančiomis asmenybėmis“, – teigia spektaklio režisierė.
Vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai, jau neblogai pažįstami jauniesiems teatro žiūrovams – „Trupės liūdi“ nariai Jovita Balčiūnaitė, Marcelė Zikaraitė, Tuomas Tulikorpi ir Šarūnas Banevičius.
Scenografijos autorius – Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė – Simona Finkelšteinaitė, kompozitorius – Tomas Stirna.
Tyčia ar netyčia, bet kitą savaitę įvyksiančias Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė“ premjeras lydi sutapimai ir sąskambiai: maža to, kad jos seka viena kitą laike, bet „rimuojasi“ ir naujai išleidžiamų spektaklių pavadinimai. Lapkričio 19 ir 20 dienomis pirmą sykį pasirodo „Mono sapiens“, lapkričio 21 ir 27 dienomis – „Mono tyla“.
Todėl kitą savaitę Menų spaustuvė „oficialiai“ keičia pavadinimą į Monų spaustuvę ir siūlo žiūrovams „šviežiai spaustų“ monų.
Be abejo, spektaklių forma, turinys ir net gi žanrai skiriasi. „Mono sapiens“ – keturių mono spektaklių ir vieno mono miuziklo junginys, kurį „Atvirai erdvei“ kuria režisierius Vaidas Kublinskas ir aktoriai Tuomas Tulikorpi, Šarūnas Banevičius, Mantas Stonkus, Aistė Lasytė ir Dominykas Vaitiekūnas (kitaip tariant – „Trupės liūdi“ žmonės).
„Mono tyla“ – šokio ir muzikos dialogas, kurį premjerai ruošia kūrybinis dviejų menininkių duetas: choreografė ir šokėja Giedrė Ubartaitė bei kompozitorė ir atlikėja Eglė Sirvydytė.
Tiesa, darbinis „Mono sapiens“ pavadinimas buvo „5 monai“. Pasak spektaklio režisieriaus Vaido Kublinsko, berepetuojant kompanija nusprendė, kad žodis „monas“ (šmėkla, vaiduoklis, burtas, melas, akių dūmimas, fokusas) netinka spektaklio reprezentacijai. „Monas – apgavystė. O mes nusprendėme žmonėms nemeluoti“, – tvirtina spektaklio režisierius. Dėl to Vaidas Kublinskas su bendražygiais sugrįžo prie nesulietuvinto žodžio „mono“, kuris neklaidindamas kreipia į vieno aktoriaus vaidinimo žanrą.
Žodžių junginys „Mono sapiens“ reiškia vienas žmogus, tam tikra prasme – monologinis žmogus. Pilną spektaklio koncepcijos „išlukštenimą“ paliksime premjeros žiūrovams. Užsiminsime tik tiek, kad penkis skirtingų žanrų ir intonacijų mono spektaklius vienija mintis apie tam tikrą žmogaus vienatvę, neišsipildančias svajones, savo kelio ieškojimus.
Giedrės Ubartaitės ir Eglės Sirvydytės judesio spektaklis „Mono Tyla“ taip pat imasi subtilaus žaidimo paradoksais. Nors pavadinime yra žodis „mono“, visas spektaklio kūrimo procesas buvo paremtas dueto principu: šokis kuriamas kartu su muzika, muzika – išvien su šokiu. Spektaklio metu šokėja Giedrė Ubartaitė vizualiai bus viena scenoje, tačiau – apsupta Eglės Sirvydytės muzikos. Dar vienas paradoksas – nekalbant, kalbėti apie… tylą.
Šiuolaikinio šokio atlikėja ir kūrėja Giedrė Ubartaitė (šoko Airos Naginevičiūtės, Vyčio Jankausko, Aistės Kriukelytės ir kt. spektakliuose) ir muzikantė, kompozitorė, autorinės dainos kūrėja Eglė Sirvydytė susipažino psichologijos studijose. Galbūt neatsitiktinai pirmajame savo bendrame spektaklyje jos imasi netipiškos ir pakankamai sudėtingos užduoties – judesio ir muzikos kalba perteikti tam tikras psichikos būsenas: mono tylą, stereo triukšmą, mono triukšmą, stereo tylą ir t.t.
„Spektaklyje nagrinėjama žmogaus vidinio garso ir judesio fizika, tylos tvermės dėsniai. Keliame prielaidą, kad vidinė pusiausvyra yra įmanoma tik tada, kai sugebame priartėti prie savojo triukšmo anatomijos, išnagrinėti jos atskiras linijas, jungtis ir kapiliarus, sugebėti pakelti tylą, susikoncentruoti ties savimi“, – teigia spektaklio kūrėjos.
Du scenos menų „monus“ lydės spaustuvės fojė pristatomas dviejų scenografių – Simonos Finkelšteinaitės ir Šarūnės Pečiukonytės – taip pat „Atvirai erdvei“ sukurtas video darbas „Ne(su)(si)(šne)kėjimai“.
Dėmesio, akcija: „Monų“ savaitę (lapkričio 15-21 d.) į spektaklius „Mono sapiens“ ir „Mono Tyla“ einame su vienu bilietu! Akcijos bilietus galima nusipirkti valandą prieš spektaklį Menų spaustuvėje, jų skaičius – ribotas.
Nuo spalio 20-osios iki lapkričio 10 d. scenos menų inkubatorius Menų spaustuvė kviečia siūlyti naujas kūrybines idėjas, kurias jų autoriai norėtų įgyvendinti Menų spaustuvės erdvėse ar jos teritorijoje.
Šios akcijos prioritetai – šiuolaikinių scenos menų ar tarpdisciplininiai sumanymai, kurie pasižymi originalumu, žanro, stiliaus, estetikos naujumu. Šiuo atveju Menų spaustuvė neakcentuoja idėjų autorių amžiaus ar patirties – jie nebūtinai turi būti pradedantys menininkai.
Svarbu, kad jų idėja būtų paremta ne (ar ne tik) tradicinio teatro raiškos priemonėmis, o siūlytų naujus kelius ir naujus turinius. Reikia naujų formų! – šaukė Čechovo pjesės herojus. Praėjo 100 metų, bet šauksmas tebeaidi.
„Mes laukiame tokių projektų, kurie jų autoriams atrodo neįmanomi egzistuojančioje scenos menų infrastruktūroje. Tų, kurie kirba menininkų vaizduotėje, bet dėl vienų ar kitų priežasčių „neįsipaišo“ į kitų teatrų repertuarinius planus“, – pabrėžia Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas.
Idėjos pateikimo formos Menų spaustuvė šiuo atveju nereglamentuoja. Svarbu atsiųsti ar atnešti tekstinę dalį su suformuluotu sumanymu bei (jei įmanoma) vienokią ar kitokią vaizdinę informaciją eskizo, nuotraukos ar kt. pavidalo. Taip pat turėtų būti įtraukti biudžeto apmatai.
Gavusi visas idėjas, Menų spaustuvės administracija įvertins jų meninį ir ekonominį pagrįstumą ir atrinktus projektus įtrauks į savo įvairiems fondams rašomas paraiškas.
Skelbdama naujų formų paieškas, Menų spaustuvė siekia suaktyvinti scenos menų plėtros procesus ir aktualizuoti pačius scenos menus, išprovokuoti diskusijas, reaguoti į realybę.
Kodėl tai negalėtų būti „karšta“ drama ar opera, reportažinis šokis, fizinė poezija, dainuojamoji dramaturgija, kaimyno pasakojimas, jūreivio eilės ir kt.?
Menų spaustuvė – tai šiuolaikinių menų centras, atviras visiems kūrybingiems žmonėms ir norintiems jais tapti. Menų spaustuvė siekia ugdyti kūrybingą visuomenę, naujinti Lietuvos kultūrą ir Lietuvą per kultūrą.
Įsikūrusi gyvybingą kelių šimtmečių istoriją menančiose buvusios spaustuvės patalpose, Menų spaustuvė senas sienas pildo nauju turiniu, ypatingą dėmesį skirdama šiuolaikiniams scenos menams. Ji suteikia galimybę kūrybinėmis veiklomis užsiimančioms nevyriausybinėms organizacijoms kurti, o žiūrovui – išvysti tai, ko nerodo kiti teatrai.
Spalio 28 d. (ketvirtadienį) 18 val. Menų spaustuvės Infotekoje vyks antrasis paskaitų/diskusijų ciklo „Prie arbatos“ susitikimas. Šįkart jo tema – „Šokis savo ir kitų menų sultyse“.
Pranešimus skaitys ir diskusijas provokuos dvi šiuolaikinio šokio specialistės: šokio kritikė Vita Mozūraitė ir choreografė, Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė. Tokiu būdu pasistengsime aprėpti tiek teorinį, tiek praktinį šiuolaikinės šokio scenos dvidešimtmečio aspektus.
„Norėčiau kalbėti apie tai, koks yra šokis Lietuvoje? Paprastai tariant – ką mes šokame? Ir – kaip tai pavadinti? Kas tai – modernus, šiuolaikinis šokis, ir tas, ir tas, ar dar kažkas trečia?“, – savo pranešimo problematiką nusakė Birutė Letukaitė.
Spalio 14 d. vykęs pirmasis susitikimas prie arbatos buvo skirtas scenos menams apskritai. Teatrologai Audronis Liuga ir Elona Bajorinienė skaitė pranešimus tema „Scenos menai po 20 metų: nuo estetikos iki politikos“. Po jų sausakimšoje Menų spaustuvės Infotekoje užvirė diskusijos.
„Manau, kad tai, kaip per valandą du pašnekovai apibendrino visus 20 metų, aiškiai juos struktūruodami, išskirdami esminius lūžio momentus, – tai buvo labai aukštas lygis. Ir pačią diskusiją kaip galimybę argumentuotai pasikalbėti kilstelėjo į seniai teatralų pasaulyje regėtas aukštumas“, – teigė ciklo sumanytojas, Menų faktūros redaktorius Vaidas Jauniškis.
Naujos Menų spaustuvės veiklos sumanytojai tikisi, kad scenos menininkų ir teoretikų susitikimų sėkmę nulems ne tik aktuali pokalbių tematika, bet ir tinkama minties skrydžiui atmosfera – juk prie arbatos kalbama kiek kitaip, nei auditorijoje ar konferencijų salėje. Prie arbatos galima ir atviriau diskutuoti, kaip senais laikais virtuvėje – pačioje radikaliausioje pašnekesių zonoje.
Paskaitų/diskusijų ciklas „Prie arbatos“ skirtas apžvelgti įvairių scenos menų keliui, nueitam per 20 metų – 1990-2010 m. laikotarpį. Specialiai kviečiami pranešėjai – teatro, muzikos, šokio teoretikai bei praktikai – kalba apie tai, kokie pagrindiniai pokyčiai vyko ne vien geografijos prasme (atsivėrė sienos, menininkai pradėjo dalyvauti festivaliuose, pelnė daug prizų), bet ir scenos menų estetikos, krypčių požiūriu. Drauge su auditorija bandoma suvokti, kur mes nukeliavome, o kur – sustojome.
Infotekos svečiais sutiko būti menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, scenografė Jūratė Paulėkaitė, muzikologė Veronika Janatjeva ir kompozitorius Šarūnas Nakas bei kiti.
Scenos menai – tai ne tik teatras ir jo formos. Paskaitų/diskusijų ciklo organizatoriai siekia aprėpti keletą skirtingų krypčių – medijų naudojimą kitose meno rūšyse, muziką ir jos tarpdisciplininį pobūdį, šokio sąsajas su teatru, akcijas, performansus ir pan. Kita projektą lydinti dalis – Menų spaustuvės Infoteka pasipildys leidiniais ir vaizdo įrašais tų akademinės ar teatro scenos darbų, kurie tapo reiškiniais per šiuos 20 metų visame pasaulyje.
Menų spaustuvė tikisi, kad paskaitų ciklas turėtų sudominti akademinę bendruomenę, jaunus kultūros tyrinėtojus, įvairių menų specialybių studentus ir profesionalus. Pasak V. Jauniškio, „nors valstybė savo politika mus vėl gena visus į virtuves kalbėtis tyliai, juntamas pačių žmonių noras kalbėtis, bandyti sumuoti savo patirtis. Todėl esame dėkingi paskaitininkams, kurie labai entuziastingai sutiko šį kvietimą“.
Nuo spalio 14 dienos Menų spaustuvės Infoteka kas antrą ketvirtadienį 18.00 val. pakvies įsipilti arbatos ir pakalbėti apie scenos menus. Taip siekiama pradėti paskaitų, diskusijų ir susitikimų tradiciją, kuri turėtų užpildyti būtinų scenos menų profesionalų susitikimų vakuumą.
Naujos Menų spaustuvės veiklos sumanytojai tikisi, kad scenos menininkų ir teoretikų susitikimų sėkmę nulems ne tik aktuali pokalbių tematika, bet ir tinkama minties skrydžiui atmosfera – juk prie arbatos kalbama kiek kitaip, nei auditorijoje ar konferencijų salėje. Prie arbatos galima ir atviriau diskutuoti, kaip senais laikais virtuvėje – pačioje radikaliausioje pašnekesių zonoje.
Pirmojo paskaitų/diskusijų ciklo „Prie arbatos“ tema – įvairių scenos menų kelias, nueitas per 20 metų – 1990-2010 m. laikotarpį. Specialiai kviečiami pranešėjai – teatro, muzikos, šokio teoretikai bei praktikai – kalbės apie tai, kokie pagrindiniai pokyčiai vyko ne vien geografijos prasme (atsivėrė sienos, menininkai pradėjo dalyvauti festivaliuose, pelnė daug prizų), bet ir scenos menų estetikos, krypčių požiūriu. Drauge su auditorija bandys suvokti, kur mes nukeliavome, o kur – sustojome.
Pranešėjai aptars šio laikotarpio režisūros, kultūros politikos, muzikos, vizualiosios scenos dalies, dramaturgijos pokyčius, sieks išprovokuoti paskaitų dalyvius konstruktyvioms diskusijoms.
Pasak paskaitų/diskusijų ciklo sumanytojo, Menų faktūros redaktoriaus Vaido Jauniškio, klausimas apie įvairių scenos menų kaitą per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį yra beveik nenagrinėjamas. „Paprastai būna aptariama dabartinė kultūros politika, prisimenami atskiri įvykiai, bet neanalizuojamos scenos menų erdvės pokyčių tendencijos, nebandoma spėlioti ar apibendrinti, kurlink einama“, – teigia kritikas.
Scenos menai – tai ne tik teatras ir jo formos. Paskaitų/diskusijų ciklo organizatoriai siekia aprėpti keletą skirtingų krypčių – medijų naudojimą kitose meno rūšyse, muziką ir jos tarpdisciplininį pobūdį, šokio sąsajas su teatru, akcijas, performansus ir pan. Kita projektą lydinti dalis – Menų spaustuvės Infoteka pasipildys leidiniais ir vaizdo įrašais tų akademinės ar teatro scenos darbų, kurie tapo reiškiniais per šiuos 20 metų visame pasaulyje.
Menų spaustuvė tikisi, kad paskaitų ciklas turėtų sudominti akademinę bendruomenę, jaunus kultūros tyrinėtojus, įvairių menų specialybių studentus ir profesionalus. Pasak V. Jauniškio, „nors valstybė savo politika mus vėl gena visus į virtuves kalbėtis tyliai, juntamas pačių žmonių noras kalbėtis, bandyti sumuoti savo patirtis. Todėl esame dėkingi paskaitininkams, kurie labai entuziastingai sutiko šį kvietimą“. Infotekos svečiais sutiko būti menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, scenografė Jūratė Paulėkaitė, muzikologė Veronika Janatjeva ir kompozitorius Šarūnas Nakas, šokio kritikė Vita Mozūraitė ir choreografė Birutė Letukaitė bei kiti.
Paskaitų/diskusijų ciklas ras vietą ir internetinėje erdvėje – specialiai rengiami tekstai bus publikuojami interneto svetainėje www.menufaktura.lt. Projektą parėmė Kultūros rėmimo fondas.
Pirmasis pasisėdėjimas prie arbatos įvyks spalio 14 18.00 val. Menų spaustuvės Infotekoje. Tema – „Scenos menai per 20 metų: nuo estetikos iki politikos“. Pašnekovai – teatro kritikai Elona Bajorinienė ir Audronis Liuga.
Praūžus Naujojo cirko savaitgaliui, Menų spaustuvė (MS) pristato dvi šiam pusmečiui aktualias veiklas: pirmąją tarptautinę rezidentūrą ir jaunųjų scenos menininkų debiutų programą „Atvira erdvė‘10“. Abi šios programos liudija Menų spaustuvės kaip scenos menų aikštelės orientaciją į atvirumą ir universalumą.
Nuo šios savaitės iki spalio 3 dienos MS reziduos keturios norvegų menininkės: rašytoja ir fotografė Hanne Hvattum, fotografė Klara Sofie Ludvigsen, dainininkė ir kompozitorė Eva Pfitzenmaier ir šokėja Marit Loe Bjørnstad.
Kaip ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje teigė MS direktorius Audronis Imbrasas, tarptautinė rezidentūra yra naujas, Lietuvos scenos menų kontekste iki šiol neišbandytas veiklos modelis, kuomet tam tikram laikui atvykstantiems menininkams yra suteikiama galimybė kurti ir bendrauti su vietiniais kolegomis. „Pirmoji mūsų rezidentūra atsirado iš vaisingo bendradarbiavimo su Bergeno miestu. Šiuo atveju orientuojamės į tarpdiscipliniškumą, skatindami ir mūsų skirtingų sričių menininkus kurti bendrus projektus“, – pabrėžė A. Imbrasas.
H. Hvattum, K. Ludvigsen, E. Pfitzenmaier ir M. Bjørnstad MS kuria bendrą projektą, kurį vadina „1+1=11“. Balandžio mėnesį jos jau turėjo savaitinę bendros kūrybos patirtį, kurią nusprendė pratęsti Vilniuje. „Kokia prasmė vykti į kitą šalį tam, kad galėtume kažką kartu nuveikti? Visų pirma, labai svarbu yra tai, kad čia esame izoliuotos nuo savo kasdienės aplinkos – draugų, šeimos, vaikinų, darbų ar kačių. Taip išsigrynina idėjos ir gali dirbti labai koncentruotai. O antra – labai tikimės kūrybinių impulsų ir iš Menų spaustuvės aplinkos, ir iš paties miesto ir jo gyvenimo, ir iš kitų menininkų, kuriuos labai tikimės čia sutikti“, – pasakojo H. Hvattum.
Beje, antradienį (rugsėjo 21 d.) Menų spaustuvėje vyks projekto „1+1=11“ pristatymas, į kurį keturios rezidentės kviečia savo kolegas, ypač tuos, kurie norėtų būti ne tik žiūrovai, bet ir dalyviai.
Gali būti, kad į tokį kūrybinių impulsų pasidalijimą susirinks ir šių metų „Atviros erdvės“ programos dalyviai.
Kaip spaudos konferencijoje teigė programos koordinatorė Ingrida Ragelskienė, iki Naujųjų metų Menų spaustuvėje įvyks šešios skirtingų formų ir žanrų „Atviros erdvės“ premjeros.
Atrinkti iš 36 pareiškėjų, savo menines idėjas pristatys šokėja ir choreografė Rūta Butkus, režisierė Agnė Dilytė, scenografė Simona Finkelšteinaitė ir dailininkė Šarūnė Pečiukonytė, aktorius ir režisierius Vaidas Kublinskas, šokėja ir choreografė Giedrė Ubartaitė, aktoriai Vidas Bareikis ir Ainis Storpirštis.
Choreografės ir šokėjos Rūtos Butkus šokio teatro spektaklis „Šventė“ susitiks su publika jau šią savaitę, rugsėjo 16 ir 17 dienomis.
Spektaklio pavadinimą menininkė aiškina labai paprastai: kiekvienas mūsų laukiame savos šventės, kad ir kas tai būtų. Pasak R. Butkus, iš susitikimo su žiūrovais ji laukia aktyvaus santykio, tikėdamasi, kad jos šokio kalba užduodami klausimai apie gyvenimą, mirtį, meilę, laukimą pažadins diskusiją.
Režisierės Agnės Dilytės spektaklis „Neklausinėk, Julyte“ tikrai nebus tipinis spektaklis vaikams. Esminis visos kūrybinės grupės siekis – išvengti infantilumo vaidinant vaikus, apie vaikus ir vaikams. „Tikrai tikiu, kad vaikai taip pat turi problemų. Ir jie tikrai turi teisę į rimtą požiūrį į save ir savo bėdas“, – įsitikinusi spalio mėnesį išleidžiamo spektaklio režisierė.
Spektaklis statomas pagal vokiečių dramaturgo Daniel Call pjesę pasakos apie mažų vaikų susidūrimą su mirtimi ir nepagydoma liga, pirmuosius artimų žmonių praradimus, nesiliaujantį vaiko bandymą provokuoti tėvus į atvirą bendravimą „nepatogiomis“ temomis.
Scenografių Simonos Finkelšteinaitės ir Šarūnės Pečiukonytės video projektas (ne)(su)(si)šnekėjimai yra skirtas MS fojė ir bus rodomas dviejuose vienas priešais kitą pakabintuose ekranuose prieš įvairius spektaklius. Jaunos menininkės imasi kalbėjimo ir nesusikalbėjimo temos, to, kaip skirtingose kalbose panašiai skambantis žodis gali turėti visiškai priešingą prasmę. „Pradžioje galvojome šį projektą daryti scenoje, bet kol kas drąsiau jį įgyvendinti ekranuose“, – prisipažino Simona.
Aktoriaus ir režisieriaus Vaido Kublinsko spektaklis „5 monai“ – penkių mono spektaklių junginys, kurio veiksmas orientuotas į komunikaciją su žiūrovais. Spektaklis sudarytas iš penkių segmentų – 15-20 min. spektaklių. „Pabaigę studijas, iškart pradėjome sau kelti aukščiausius meninius tikslus“, – kaip visada rimtai pradėjo „Trupės liūdi“ ir grupės „Liūdni slibinai“ lyderis. „Penki aktoriai nusprendė imtis mono spektaklių, bet supratome, kad statyti penkių atskirų spektaklių niekas mums neduos. Tuomet nusprendėme sujungti juos į vieną“, – sumanymo prigimtį atskleidė V. Kublinskas.
Šokėjos Giedrės Ubartaitės ir kompozitorės Eglės Sirvidytės spektaklis „Mono Tyla“ – jauno kūrybinio dueto debiutas scenoje. Šokio spektaklio kūrybos procesas paremtas dueto principu: muzika kuriama kartu su šokiu, o šokis – kartu su muzika. Pasak G. Ubartaitės, bus ir tam tikrų eksperimentų su spektaklio erdve, tačiau jų iki premjeros atskleisti nenorėtų.
Dar didesnė „Atviros erdvės“ intriga – aktorių Vido Bareikio ir Ainiaus Storpirščio spektaklis „Romeo ir Romeo“. Pasak V. Bareikio, čia jie ryšis kalbėti apie homoseksualumą visuomenėje. Kūrybinis duetas nusprendė pasirinkti ironišką intonaciją ir pabandys reprezentuoti visus įmanomus požiūrio į šį reiškinį būdus. „Bandysime kalbėti ir tiems, kurie galbūt yra nusiteikę agresyviai, ir tiems, kurie yra labiau tolerantiški ar patys jaučiasi šios temos objektais. Galbūt pavyks atsidurti ir nepakantaus skino kailyje, ir tapti homoseksualiems žvėreliams skirto zoologijos sodo Berlyne gyvenančiais pingvinais“, – svarstė V. Bareikis.
Menų spaustuvėje tęsiasi scenos menų debiutų ciklas, kuriame šią savaitę bus pristatyti dar du darbai: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojančio režisieriaus Artūro Areimos Kauno valstybiniame dramos teatre sukurtas spektaklis „Laimingi“ ir Vilniaus kolegijos absolvenčių miuziklas „Bernardos Albos namai“, kurį režisavo Ramunė Kudzmanaitė.
