misija sibiras
Gegužės 21 dieną du šauktiniai savanoriai Lukas Kasnauskas ir Raimundas Ušackas baigė 9 mėnesių trukmės nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, kurią atliko Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų LDK Butigeidžio dragūnų batalione, Klaipėdoje. Iš čia jaunuoliai pasiryžo pėsčiomis grįžti į Vilnių, įveikti daugiau nei 300 kilometrų ir kelyje sutiktiems papasakoti apie projektą „Misija Sibiras“ bei paskatinti prie jo prisidėti.
„Misija Sibiras‘14“ dvi savaites trukusi jaunimo ekspedicija baigiasi. Komanda jau rytoj grįžta į Lietuvą.
Rugpjūčio 1 dienos popietę traukiniu Maskva-Vilnius į Lietuvą sugrįžo „Misija Sibiras‘13“ jaunimo ekspedicijos dalyviai. Per dvi savaites trukusią ekspediciją, Vakarų Sibire aplankytos ir sutvarkytos 5 lietuvių tremtinių kapinaitės, aplankyti trys čia tebegyvenantys lietuviai.
Žymiausių šalies atlikėjų palaikymas, gyva muzika, didžiulis būrys bendraminčių, meilė gimtajai šaliai ir neblėstanti pagarba tiems, kurių gyvybė paklojo pamatą mūsų laisvei – visa tai jau šį ketvirtadienį, birželio 13 dieną, vienos prasmingiausių ir kilniausių jaunimo iniciatyvų – projekto „Misija Sibiras’13” paramos koncerte. Tu turi ten būti!
Šiemet Rusijos Federacijos Tiumenės srityje išlikusius lietuvių tremties ir kalinimo vietų atminties ženklus lankys 16 žmonių ekspedicija. Jos laukia ypač atsakinga misija, tad ekspedicijos komanda atrinkta itin kruopščiai.
Jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas „Misija Sibiras“ surengė jau 11 sėkmingų ekspedicijų į tolimiausias lietuvių tremties vietas. Penkias iš jų vainikavo dokumentiniai filmai, kuriuos žiūrovai galėjo išvysti per Lietuvos televiziją (LTV). Šių metų kūrinys „Misija Sibiras. Chakasija“ įtrauktas ir į Skalvijos kino teatro programą „Nauja lietuvių dokumentika“.
„Ši paramos akcija tampa gražia tradicija, o dar svarbiau – mūsų tautos pilietiškumo, vienybės ir pagarbos savo krašto istorijai išraiška. Dėkojame kiekvienam, buvusiam kartu, aukojusiam ir tokiu būdu prisidėjusiam prie sėkmingo šios vasaros jaunimo ekspedicijos įgyvendinimo“, – sako Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT), rengiančios projektą „Misija Sibiras“, prezidentė Loreta Senkutė.
„Misija Sibiras“ bandomasis žygis, prasidėjęs šeštadienį, gegužės 26 – ąją ir trukęs iki sekmadienio, tapo fiziškai sunkiu, tačiau dvasiškai praturtinančiu išbandymu kiekvienam dalyviui.
Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) informuoja, kad iš beveik 1700 pretendentų, dalyvavusių pirmajame projekto „Misija Sibiras‘12“ atrankos etape, skelbiami 74 atrinktieji į bandomąjį žygį – antrąjį projekto dalyvių atrankos etapą. Šių asmenų vardus ir pavardes galima perskaityti projekto tinklalapyje internete www.misijasibiras.lt.
Šiemet junktis į pačių pilietiškiausių ir patriotiškiausių jaunų žmonių gretas Tave kviečia Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), jau septintus metus organizuojanti projektą „Misija Sibiras“. Visi, norintys dalyvauti 2012 metų projekto ekspedicijoje, iki gegužės 2 d. kviečiami pildyti tinklalapyje patalpintą projekto dalyvio anketą.
Šiandien anksti ryte į Vilnių grįžo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos rengiamo projekto „Misija Sibiras‘11“ dalyviai. Traukinys Maskva – Vilnius į gimtinę parvežė net dvi projekte dalyvavusias ekspedicijas – iš viso 24 jaunuolius. Pasitikti su gėlėmis, Lietuvos trispalvėmis bei plojimais jauni žmonės, išlipę iš traukinio, sakė, vis dar negalintys patikėti, jog vėl yra savo gimtinėje.
Vakar į Tadžikistano Respubliką ir Tomsko sritį Rusijos Federacijoje pusei mėnesio išvyko dvi projekto „Misija Sibiras‘11“ jaunimo ekspedicijos. Prieš lipdamas į traukinį, jaunimas su juos išlydėti atvykusiais draugais ir svečiais atsisveikino šiltais apsikabinimais bei čia pat uždainavo lietuvių liaudies dainą.
„Projekto atranka niekada nebuvo lengva, bet dabar jūs įgijote skolą, kurią turite grąžinti nuoširdžiu darbu, parodyti, kad patriotiškumas yra mūsų širdyse ir darbuose. Linkiu, kad per išbandymus subręstumėte dar labiau, pasikrautumėte tiek energijos, kad galėtumėt pasidalinti ja su visa Lietuva“, – spaudos konferencijoje sakė projekto organizatorių – Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) – Prezidentas Šarūnas Frolenko.
Šiemet į Sibirą išlydėtos dvi projekto dalyvių ekspedicijos užsibrėžė įvykdyti keletą svarbių tikslų: Tomsko srityje pastatyti medinius kryžius ir palikti unikalią-simbolinę Lietuvos trispalvę, užpildytą Sibire likusiems lietuviams skirtomis žinutėmis, o Tadžikistano Respublikoje – pastatyti paminklą čia gyvenusiems ir kalėjusiems tremtiniams pagerbti.
LR užsienio reikalų viceministrė Asta Skaisgirytė Liauškienė spaudos konferencijos metu padovanojo abiems projekto ekspedicijoms po Lietuvišką trispalvę bei drąsino Sibiran vykstantį jaunimą: „Jaudinuosi kaip ir dalyviai, todėl linkiu sutvarkyti tai, ką galite, o ten kur negalite nieko padaryti, pasimelskite“.
Į Tadžikistano Respubliką ir Tomsko sritį Rusijos Federacijoje išvykusios ekspedicijos drauge po pusės paros kelio traukiniu pasieks Maskvą, vėliau jų keliai išsiskirs – komandos skirtingais lėktuvais išskris į Tadžikistaną ir Tomską. Į Lietuvą, Vilniaus geležinkelio stotį, abi ekspedicijos grįš po dviejų savaičių – liepos 20 d. 8.00 val.
Projektas „Misija Sibiras“ rengiamas nuo 2006-ųjų metų, šia iniciatyva į Rusijos Federaciją, Kazachstano bei Tadžikistano Respublikas išvyko jau 10 jaunimo ekspedicijų. Iki šiol 8 jaunimo ekspedicijos sutvarkė apie 70 lietuvių kapinių, aplankė apie 100 lietuvių ar lietuvių kilmės asmenų.
Kaskart iš ekspedicijų jaunuoliai parsiveža nuotraukas, dienoraščius bei nuo rudens važinėja po Lietuvos ir užsienio šalių mokyklas, universitetus, kolegijas, kitas įstaigas ar organizacijas, pristatinėdami projekto rezultatus savo bendraamžiams. Tokiu būdu siekiama jaunimą skatinti domėtis Lietuvos istorija, išlaikyti kartų dialogą bei tarpusavio supratimą ir parodyti visuomenei, kad Lietuvos jaunimas yra pilietiškas ir patriotiškas.
Laikas.lt
Nuotr. Gedimino Savickio/ELTA
© 2007, Lietuvos naujienų agentūra ELTA. Visos teisės saugomos. Platinti, kopijuoti be Eltos sutikimo draudžiama. El. paštas: [email protected].
Šį vakarą mes esame čia, nes mums rūpi tie, kurie amžiams pasiliko Sibiro žemėse, tačiau yra gyvi mūsų širdyse“, – šeštadienio vakarą paramos akcijos-koncerto „Misija Sibiras‘11“ metu į tiesioginės transliacijos žiūrovus kreipėsi renginio vedėjai Vytautas Juozapaitis ir Neringa Skrudupaitė.
Porą valandų trukusio koncerto metu būsimoms projekto „Misija Sibiras‘11“ ekspedicijoms Lietuvos televizijos žiūrovai paaukojo per 60 000 litų. „Šios iniciatyvos nebūtų be žmonių, kurių stipraus pilietiškumo bei patriotiškumo jausmo dėka projektas gyvuoja jau šeštus metus. Tik turėdami tvirtą palaikymą galime formuoti pozityvų jaunimo įvaizdį ir tinkamai pagerbti tautiečius, kurie jau nebegrįš iš tolimojo Sibiro“, – sako projekto organizatorių Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Šarūnas Frolenko.
Gyvai stebėti tiesioginę koncerto transliaciją LRT Didžiojoje studijoje susirinko per 300 žmonių, tarp jų renginyje dalyvavo LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius, LR Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius, LR Seimo nariai ir kiti svečiai. Susirinkusiųjų gretose buvo ir visų iki šiol rengtų projekto ekspedicijų dalyviai. Į studiją atvyko ir ypatingi projekto svečiai: 50 metų Karagandoje gyvenusi, neseniai į Lietuvą sugrįžusi p. Viktorija Kavoliūnaitė ir 2010 metų projekto dokumentiniame filme savo prosenelio antkapį išvydęs Tomas Kvietkauskas.
Į LRT Didžiąją studiją susirinkę svečiai, žiūrovai bei koncerto atlikėjai turėjo išskirtinę galimybę perduoti simbolinę žinutę į Lietuvą negrįžusiems tautiečiams: koncerto metu ant trispalvių medžiagos skiaučių rašytos žinutės, kurios bus sujungtos į vieną didžiulę ir unikalią Lietuvos vėliavą. Liepos mėnesį šis simbolinis kūrinys kartu su „Misijos Sibiras’11“ ekspedicijomis keliaus į lietuvių tremties vietas.
Paramos akcijos-koncerto žiūrovai išvydo vaizdo siužetus, atspindinčius tremties istoriją, projekto ekspedicijų dalyvių patirtis, išgirdo Sibire sutiktų lietuvių istorijas ir patirtus išgyvenimus. Trispalvių mostais ir plojimais sutikti ir palaikyti vakaro atlikėjai: grupės „Skylė“, „Saulės kliošas“, „G&G Sindikatas”, „Sounds in G”, „Bjelle ir Peru”, „Pikaso“ su Loreta Sungailiene, „El Fuego“ su Egle Jakštyte bei atlikėjai Ieva Narkutė, Vytautas Juozapaitis su šeima, Vaida Genytė ir Marūnas, kūrinį atlikę su choru „Ave Vita“.
Projekto organizatoriai primena, kad norintys paaukoti norimą ir neribotą pinigų sumą šių metų ekspedicijų bei po grįžimo planuojamų projekto pristatymų organizavimui, iki liepos mėnesio galės tai daryti aukojimo internetu portale www.aukok.lt.
Taip pat, visi norintieji paaukoti trumpaisiais numeriais (1416 – 2 LT, 1417 – 5 LT, 1418 – 10 LT) dar gali skambinti arba siųsti žinutes visą gegužės 22 dieną (sekmadienį).
Šiemet planuojamos dvi projekto ekspedicijos: į Tadžikistano Respubliką ir Tomsko sritį Rusijos Federacijoje. Daugiau informacijos galite rasti projekto tinklalapyje internete www.misijasibiras.lt.
Projektas „Misija Sibiras“ kasmet, nuo 2006-ųjų, suburia saujelę patriotiškų jaunų žmonių, porai vasaros savaičių išvykstančių į tolimąjį Sibirą tvarkyti paliktus ir apleistus tautiečių kapus. Čia jie susitinka su vis dar ten gyvenančiais lietuviais, pasidalina savo patirtimis, istorijomis, išgyvenimais.
Ir visgi – kuo šie momentai ypatingi? Ką palieka ekpedicijos dalyviui ir kokią reikšmę turi tolimesniam jo gyvenimui, vertybėms?
Marijonas Mikutavičius ir Gabrielius Liaudanskas-Svaras – du Lietuvoje gerai žinomi atlikėjai, dainų tekstų kūrėjai, kuriuos, be muzikos, sieja ir tie patys, bet drauge skirtingi išgyvenimai tolimajame Sibire.
Paklaustas apie „Misija Sibiras“ ekspediciją ir jos metu įgytą patirtį, grupės „G&G Sindikatas” narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras tikino, kad to, ką patyrė 2009 m. būdamas Kazachstano Respublikoje, žodžiais išreikšti paprasčiausiai negali: „Pirmiausia reikia ten nuvykti. Jeigu tau svarbi tavo šalis, santykis su ja, tai tokios progos jokiu būdu negali praleisti. Jeigu tik būtų galimybė – į tokią ekspediciją vykčiau kasmet“.
Metais anksčiau į Sibiro teritorijoje esantį Irkutską drauge su projekto komanda išvyko ir Marijonas: „Man tremtis visada siejosi su senolių legendomis, kurių negali suvokti sėdėdamas jaukiuose namuose. Kada senelis, buvęs tremtinys, pasakodavo apie gyvenimą tremtyje, visa tai atrodė lyg nuotykis. Tačiau nuvažiavus tenai, perskaičius užrašus ant antkapių ar pabendravus su Sibire dar gyvenančiais lietuviais, pradedi suvokti, ką žmonės iš tiesų patyrė.
Jauniems žmonėms tai – nauja patirtis, bendruomenės jausmas ir visą džiaugsmą vainikuojantis rimtas darbas – tvarkyti mūsų senolių kapus“.
Kaip apibūdintumėt projekto komandą, su kuria vykot į Sibirą?
Marijonas: „Komandą sulyginčiau su jaunų žmonių klase: vieni padūkę, greiti, kiti – rimtesni, tyleniai, mažiau ar labiau pareigingi, tačiau visi disciplinuoti, pagrindines pareigas atliekantys reikiamu laiku“.
Svaras: „Tai buvo pati geriausia komanda, su kokia gyvenime teko susidurti. Per porą savaičių, praleistų drauge, nekilo nei vieno konflikto, dauguma turėjo gerą humoro jausmą, padėjusį ir sunkesnėmis minutėmis, o svarbiausia – visi žinojo ir veikė vardan to paties tikslo“.
Kodėl patartumėt jaunimui dalyvauti šiame projekte?
Marijonas: „Šiuolaikinis jaunimas visada suspės nuvažiuoti į Londoną, Paryžių ar Prahą, o su ekspedicija turi galimybę nuvykti į tas pasaulio puses, į kurias gyvenimas galbūt niekada ir nenuves. Vasarą vyksiantys į Tadžikistano Respubliką, taip pat, kaip ir Lietuva – buvusią sovietinę šalį, galės palyginti šių dviejų šalių skirtumus, panašumus ar pranašumus viena kitos atžvilgiu.
Kita priežastis – galimybė prisiliesti prie savo šaknų, suvokti, kad lietuvių gyvenimas sukosi ne vien tik apie šaldytuvą. Tai iniciatyva, sudaranti jaunam žmogui palankias aplinkybes formuoti save kaip asmenybę.
Svaras: „Noriu pabrėžti, kad versti ką nors daryti – ne išeitis. Žmonės turi patys save motyvuoti. Tačiau yra ir tokių, kurie iš įgimto nedrąsumo nesiima iniciatyvos arba galvoja, kad nėra galimybių būti atrinktais, todėl nepajudina rankų. Būtent šiems siūlyčiau nedvejoti ir užpildyti projekto anketą. Esu tikras, kad galimybė patekti į ekspediciją – didelė, o patirtis – žodžiais nenusakoma.
Šią vasarą projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai – Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) – planuoja maršrutus dviems ekspedicijoms: viena jų vyks į Tomsko sritį Rusijos Federacijoje, antroji lankysis Tadžikistano Respublikoje.
Pirmasis projekto atrankos etapas – anketos pildymas – baigsis jau šią savaitę – gegužės 8 d. (sekmadienį), todėl norintys dalyvauti ir kitame projekto atrankos etape – bandomajame žygyje – kviečiami apsilankyti tinklalapyje www.misijasibiras.lt ir užpildyti dalyvio anketą.
LiJOT informacija
Kas sieja organų donorystę ir projektą „Misija Sibiras“? Iš pirmo žvilgsnio niekas. Joks žmogus su persodintu organu nedalyvavo „Misijoje Sibiras“. Turbūt nė vienas misijos dalyvis, tvarkydamas tremtinių kapus Sibire negalvojo apie organų donorystę. Galima „juodai“ pajuokauti, kad laukiantieji kokios nors transplantacijos dažniau pagalvoja, kas tvarkys jų pačių kapus.
Tačiau šie du, iš pirmo žvilgsnio visiškai nesisiejantys dalykai, vis tik turi kai ką bendro. Tuo galėjo įsitikinti parodos „Sveikatos dienos 2011“, vykusios balandžio 8–10 d. Kaune, prekybos centre „Mega“, dalyviai, klausę asociacijos „Gyvastis“, jungiančios žmones, gyvenančius persodintų organų dėka arba laukiančius persodinimo operacijos, pranešimo „Organų donorystė: mitai ir faktai“.
Transplantacijos Lietuvoje atliekamos daugiau nei 40 metų. Mūsų šalies medikai daro stebuklus persodindami praktiškai visus organus, kurie persodinami išsivysčiusiose šalyse – inkstus, širdis, kepenis, plaučius, kasos-inksto, širdies-plaučių kompleksus. Mūsų šalies žmonės daro gerumo stebuklus – sutinka paaukoti mirusiųjų artimųjų organus tam, kad gyventų kiti. Transplantuotieji ne tik gyvena patys, bet ir susilaukia vaikų, taip kurdami dar vieną stebuklą.
Tačiau, vis tik prie ko čia „Misija Sibiras“? Kas matė šį filmą turbūt atsimena vietą, kurioje rodoma kaip kentėjo žygeiviai patirdami troškulį. Troškulį, kai už puodelį vandens būtų galėję atiduoti viską, ką turėjo. Kai buvo pasiryžę gerti iš balos. Ir ašaras, kai galų gale pamatė vandenį…
Lygiai tokį patį troškulį kenčia tie, kurių savi inkstai nebefunkcionuoja. Tie, kuriems tris kartus per savaitę atliekamos hemodializės procedūros. Tie, kurie laukia inksto persodinimo operacijos. Jei inkstai visiškai nebegamina šlapimo, kiekvienas išgertas gurkšnis lieka organizme iki kitos dializės procedūros. Todėl skysčius reikia „žiauriai“ riboti. O troškulys tampa nuolatine būsena, nes per dieną galima išgerti tik 2–3 stiklines skysčių. Ir čia skaičiuojama viskas – ne tik vanduo, kava, arbata, sultys, gaivieji gėrimai ar sriubos, bet ir jogurtai, grietinė, ledai, vaisiai, daržovės.
Žmonės, kurie gyvena persodinto inksto dėka, neužmiršta kadaise patirto troškulio. Nesvarbu, kad kai kurie jau daugybė metų gali gerti tiek skysčių, kiek nori, neskaičiuodami kiekvieno gurkšnio. Galiu pati paliudyti – nuo pirmos inksto persodinimo operacijos praėjo net 27 metai, tačiau puikiai atsimenu, kaip vakarui „susitaupydavau“ stiklinę vandens ir iš lėto ją išgerdavau. Kaip valydama dantis palenkdavau galvą prie čiaupo ir ilgai leisdavau vandeniui tekėti ištroškusia burna. Kaip neištvėrusi greitai gurkštelėdavau keletą didelių gurkšnių ir bėgdavau iš vonios. Troškulys buvo toks, kad atrodė, galėtum vonią išgerti.
Prisimenu penkiametę dializuojamą mergytė, kuri sakė: „Kai man daktarai įdės inkstuką, aš gersiu, gersiu, gersiu.“ Ta pati mergytė, išgirdusi, kad kitoje palatoje gydomam berniukui tėtis atnešė arbūzą ir kviečia visus vaikus, pusiau klausė, pusiau teigė: „Bet man negalima? Taip?“
Prisimenu ir tuos, kurie naktį prieš dializės procedūras praleisdavo sėdėdami, – skysčiai „semdavo“ plaučius, todėl gulėdami jie dusdavo.
Visa tai žinant, nekeista, kad žiūrėdama filmą „Misija Sibiras“ šiaulietė Danutė Račkauskienė, 17 metų gyvenanti persodinto inksto dėka ir daugiau kaip 10 vadovaujanti Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijai „Atgaja“, iš karto atkreipė dėmesį į tuos filmo momentus, kuriuose „Misijos Sibiras“ dalyviai patyrė troškulį. Danutė jau daug metų skaito paskaitas, propaguojančias organų donorystę ir skatinančias saugoti sveikatą. Labai sunku papasakoti sveikam žmogui, kaip jaučiasi žmogus, kurio inkstai nebefunkcionuoja. Juo labiau, kad informacijos apie inkstus nėra daug – Europos inkstų sveikatos aljanso (European Kidney Health Alliance (EKHA) duomenimis, inkstų problemų turi kas dešimtas Europos gyventojas, tačiau kas tie inkstai ir ką jie „veikia“ žino tik apie 5 proc.
Filmo „Misija Sibiras“ atkarpa labai vaizdžiai parodo, kaip jaučiasi troškulį kenčiantis žmogus ir padeda iliustruoti sergančiųjų inkstų nepakankamumu būseną.
Dėkojame „Misija Sibiras“ organizatoriams, kurie mielai sutiko, kad asociacijos „Gyvastis“ atstovai naudotų filmo ištraukas, skaitydami paskaitas ir pranešimus apie organų donorystę bei inkstų ligas. Šiuo tikslu filmo ištrauka pirmą kartą buvo parodyta parodos „Sveikatos dienos 2011“ skaitomo pranešimo „Organų donorystė: mitai ir faktai“ metu.
Taip pat dėkojame parodos „Sveikatos dienos 2011“ dalyviams, kurie domėjosi organų donoryste, pildė asmens sutikimo po mirties paaukoti savo organus transplantacijoms formas, dovanojo kraują.
Parodos metu buvo užpildyta pora dešimčių anketų donoro kortelei gauti, 40 žmonių neatlygintinai paaukojo savo kraujo. Norinčiųjų buvo gerokai daigiau , tačiau kai kurie negalėjo dovanoti kraujo dėl medicininių kriterijų, o užpildyti donoro kortelės – dėl to, kad neturėjo asmens dokumento.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena maždaug 700 žmonių su persodintu inkstu, širdimi, kepenimis, plaučiais, kasa. Kai kurie persodinto organo dėka gyvena daugiau kaip 30 metų. Iš viso Lietuvoje per 40 metų atlikta apie 1300 transplantacijų.
Kovo 31 d. duomenimis inksto transplantacijos Lietuvoje laukė 221, kepenų – 44, širdies – 16, plaučių – 1, širdies ir plaučių komplekso – 3, ragenos – apie 230 žmonių.
Šiandien Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) pradeda pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projekto „Misija Sibiras’11” dalyvių atranką. „Susidomėjimas šiuo projektu auga kasmet. Džiaugiamės, kad „Misija Sibiras” visuomenei padeda pažinti ir suvokti tremties laikotarpį, o jaunajai kartai – pažvelgti į jį naujai ir betarpiškai”, – sako Šarūnas Frolenko, LiJOT Prezidentas.
Trečiadienio vakarą kino centre „Multikino” vykusi dokumentinio filmo „Misija Sibiras” premjera sulaukė didelio žiūrovų dėmesio, linkėjimų dar ilgai gyvuoti bei gausių aplodismentų po filmo pristatymo.
Susirinkusiuosius į premjerą pasveikino Šarūnas Frolenko – Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas, LR užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius ir filmo režisierius Jonas Grižas. Pastarasis prisipažino, kad ilgą laiką į panašius projektus žiūrėjo skeptiškai, tačiau kuriant „Misija Sibiras” nuomonė keitėsi:
„Prisipažinsiu, buvau tokių veiklų skeptikas, bet nuomonę pakeičiau. Jei šis filmas nepakeis ir jūsų požiūrio – kviečiu pildyti anketas ir vykti į Sibirą”, – pusiau šmaikštaudamas, pusiau rimtai į publiką kreipėsi režisierius J. Grižas.
Į kino centrą „Multikino” susirinkusiems svečiams laukiant filmo premjeros pasiūlyta ant pečių pakilnoti kelioninę kuprinę, sveriančią ne mažiau nei tos, kurias ekpedicijos dalyviai ant pečių nešioja Sibire. Specialiame filmo premjerai sukurtame stende svečiai projekto dalyviams galėjo palikti žinutes, mintis ir įspūdžius apie pamatytą filmą.
Vakar pristatytas filmas nukelia į 2010-ųjų metų ekspedicijos lankytą Sverdlovsko sritį (Rusijos Federacija), kur jaunimas sutvarkė apleistas lietuvių kapines, susitiko su kadaise iš Lietuvos išvežtais ir nebesugrįžusiais lietuviais. Čia įamžinti unikalūs projekto dalyvių žygio į „59 kvartalą” kadrai, įkyrių uodų spiečiai, kryžių senosioms lietuvių kapinėms statyba ir kt.
Filmo premjeroje dalyvavo visų metų “Misija Sibiras” ekspedicijų dalyviai: pradedant nuo pirmosios, dar 2006-aisiais metais. Šie jaunuoliai filmo premjeros laukė su didžiausiu nekantrumu. Po peržiūros dalis jų pripažino, kad vis dar keista matyti ekspedicijos draugus, vilkinčius švarius drabužius, nebenešiojančius didelių sunkių kuprinių ir nevaikančius aplink save uodų spiečiaus.
Iki šiol apie „Misija Sibiras” sukurti 3 dokumentiniai filmai apie jaunimo ekspedicijas iš skitingų Sibire lankytų vietų: Krasnojarsko – Irkutsko (2008 m.), Kazachstano Respublikos 2009-aisiais ir 2010- ųjų metų lankytos Sverdlovsko srities.
Šią vasarą, jau penkti metai iš eilės, jauni, smalsūs, patriotiškai nusiteikę ir vieningų tikslų vedini jauni žmonės dalyvavo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) surengtoje ekspedicijoje „Misija Sibiras ‘10“. Daugiau nei dvi savaites trukusios ekspedicijos misija buvo sutvarkyti Rusijos Sverdlovsko srityje esančias lietuvių tremtinių kapavietes, aplankyti tremties vietas bei susitikti su vis dar Sibire gyvenančiais tautiečiais.
