Myliu
Šį vakarą iškilmingai uždarytas 18-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Dvi savaites kvietęs į geriausius kino filmus, diskusijas, susitikimus su garsiais kino kūrėjais bei renginius, festivalis su lankytojais atsisveikina iki kitų metų. Uždarymo ceremonijos metu įteikti net aštuoni apdovanojimai. Pagrindinis festivalio prizas ir „Kino pavasario“ statulėlė atiteko režisieriui Slawomirui Fabickiui už filmą „Myliu”.
Kuomet vyras nori atsiprašyti, jis skuba moteriai pirkti jos mėgiamiausių gėlių arba šokoladinių saldainių. Tačiau ką daryti, jei kalta moteris, o išrinktasis nenori klausytis pasiaiškinimų, eina gulti anksčiau arba nieko aplink nematydamas, spokso į TV ekraną? Sutikite, nei viena moteris nenori pakliūti į tokią situaciją.
Paskutinį kartą šiais metais, gruodžio 2 dieną 19 val., režisierius Kirilas Glušajevas su komanda kviečia į jauną ir šviesų spektaklį “Batraištis (arba Mylėjau, Myliu, Mylėsiu…)”. Išbandęs tokias erdves kaip Lietuos muzikos ir teatro akademijos Mokomasis teatras bei Vilniaus valstybinio Mažojo teatro scena, “Batraištis” pagaliau rado savo namus Menų spaustuvės Juodojoje salėje.
Spektaklyje pasirodo daug aktorių, gerai pažįstamų tiek teatro publikai, tiek televizijos žiūrovams. Tai buvę režisieriaus Rimo Tumino kurso studentai Tomas Stirna, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Tomas Kliukas, Tomas Rinkūnas, Gabrielė Tuminaitė, Daumantas Ciunis ir Violeta Valatkaitė. Juos galima išvysti įvairiuose Lietuvos teatruose nuo Vilniaus iki Klaipėdos, televizijos serialuose nuo 18 iki 22 valandos. Ir nors spektaklio „Batraištis“ režisierius yra K. Glušajevas, ne vienas minėtų aktorių taip pat yra išbandęs savo jėgas režisieriaus kėdėje.
“Batraištis” – bene vienintelė proga pamatyti didžiąją R. Tumino išugdytos aktorių kartos dalį drauge ant scenos. O susirenka jie papasakoti apie troškimą būti mylimais ir skirtingus tos meilės supratimus. Nes visus gyvenimo malonumus siekianti išbandyti motina, ko gero, meilę vertina pagal kitus kriterijus nei pirmą kartą įsimylėjęs naivus mielas berniukas. Personažai, nors ir atpažįstami, nėra šabloniški. Kiekvienas pateikia labai individualią pasaulio pajautą, todėl spektaklyje neišvengiama ironija, nulemta personažų interesų ir charakterių susikirtimų.
Lengvai, šmaikščiai ir drauge jautriai kalbėti apie rimtus, kartais ir skaudžius dalykus – tokį uždavinį K. Glušajevo komanda neabejotinai įvykdo. Nors kalbama apie tai, kas labai žmoniška ir daugeliui kone kasdieniška, moralizuojančio tono čia nėra ir jokia konkreti išeitis nesiūloma. Toks spektaklis griauna abejingumo sienas ir ragina mylėti bei siekti meilės atvira širdimi ir nebijoti būti laisvu nuo stereotipų.