nesveikas maistas
Greitojo maisto mėgėjams tai bus dar vienas liūdnas vaizdelis iš tų istorijų apie nesveiką greitą maistą, jo žalą organizmui, figūrai ir pan. Amerikietis Davidas Whipple’as iš Jutos paviešimo prieš 14 metų „McDonalds“ restorane pirktą mėsainį, kurio išvaizda tikrai nepriminė 14 metų senumo maistą, anaiptol, mėsainis atrodė gana panašiai, lyg būtų pirktas prieš kelias dienas.
Televizorius – moderni, spalvota ir gyvenimą vagianti dėžutė. Pasaulyje vis daugėja šeimų ir pavienių asmenų, atsisakančių šios stebuklų skrynelės. Žmonės tai daro ne todėl, kad taupo elektrą, o todėl, kad pernelyg myli gyvenimą.
Spaudoje vis dažniau matome naują terminą – „noulaiferis“. Pirmą kartą perskaičius šį žodį, galvoje netilpo asociacijos, kas tai galėtų būti. Išvertus iš anglų kalbos tai reikštų – negyvenantys. Labiau pasidomėjus, supranti, kad šis žodis turbūt labiausiai atitinka „noulaiferių“ NEgyvenimo būdą.
Pasyvumo įgūdžio formavimas
Mokslo žurnale „Journal of the American Medical Association“ buvo paskelbti 1970-2011 metais atlikti aštuonių tyrimų rezultatai. Tyrėjai Andersas Grontvedas ir Frankas Hu konstatavo, kad europiečiai per dieną prie televizoriaus praleidžia vidutiniškai daugiau nei tris valandas, australai – keturias, o amerikiečiai – penkias.
Mokslininkai yra paskaičiavę, kad žmogus pramiega vidutiniškai trečdalį savo gyvenimo, atrodo tiek daug, kad net trumpam kyla noras mažiau miegoti. O kaip su televizija? Taip išeina, kad per 10 metų vidutinis europietis prie televizoriaus praleidžia netoli pusantrų metų. Verta susimąstyti, ar šis laikas buvo tikrai prasmingai išnudotas ir ką sužinojote tiek gyvenimo akimirkų atidavę televizijai?
Dažniausiai, kuomet kalbama apie virtualųjį gyvenimą ar kibernetinę erdvę, kalbama apie vaikus. Taip yra, nes tai silpniausia visuomenės grandis, kuri negeba atsirinkti, kas yra gerai, o kas nelabai. Tačiau pastaruoju metu, suaugusieji taip pat prarado šį gebėjimą. Įsmeigę akis į ekraną nebematome, kas vyksta aplink mus. Televizija sugeba taip patraukti mūsų dėmesį, kad matome tik reaktyviniu greičiu skriejančius vaizdus.
Sukuriama įliuziją, jei televizoriaus nežiūrėsime, būtinai kažką praleisime. Ne veltui yra kuriamos filmų pirmos, antros ir trečios dalys, kurias BŪTINAI turime pamatyti. Ar po bulvarinės laidos ar eilinio romantinio filmo paklausiate savęs, ką aš sužinojau ir ko išmokau? Atsakyti turbūt nebūtų sunku.
Dažnai mėgstama pateisinti televizijos žiūrėjimą, kaip laisvalaikio praleidimo būdą – su šeima, mylimu žmogumi, draugais. Spoksodami į dėžutę mes nebesuprantame su kuo leidžiame laisvalaikį – draugais ar televizija. Koks tampa šalia sėdinčių artimųjų vaidmuo ir ar tikrai mes būname su jais ar tiesiog fiziškai šalia jų?
„Bulvės ant sofos“ karta
Susmukę ant sofos, nejaučiame kaip į ekraną spoksome jau kelias valandas. Kartais įsitaisę net nelabai patogioje pozicijoje, galime taip išbūti kelias valandas – išsijungiame. Amerikoje daug laiko prie televizoriaus ekrano praleidžiantys asmenys vadinami „couch potato“, išvertus į lietuvių kalbą, tai reikštų „bulvė ant sofos“. Teisingas pastebėjimas. Atsijungę mes gulime/sėdime lyg daržovės. Per daug nemąstome, nejudame, mūsų raumenys visiškai nedirba.
Kuomet žiūrime televizorių, nejuda net mūsų akių raumenys, nors paprastai jie juda net miegant.
Įdomus faktas, kad vyriškosios lyties asmenys į virtualų pasaulį išsikrausto keleriopai dažniau. Kodėl? Kai kurių mokslininkų manymu, taip yra dėl to, kad moterys (taip pat ir mergaitės) labiau vadovaujasi juslėmis ir pasaulį vertina emocionaliai. Taigi kompiuteris retai kuriai iš jų gali atstoti gyvus kontaktus.
Gadiname savo sveikatą
Televizijos žiūrėjimas žaloja tiek psichinę, tiek fizinę žmogaus sveikatą. Elektromagnetinių bangų laukas trikdo galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės veiklą, dėl to skauda galvą, akis, pablogėja regėjimas. O ką jau kalbėti apie dulkes, kurios labai greitai kaupiasi ant kineskopo ir už jo. Jos gali būti itin pavojingos alergiškiems, bronchine astma ar plaučių ligomis sergantiems žmonėms.
Kaip jau minėjome, kita problema – fizinio aktyvumo stoka arba dar kitaip „bulvės režimas“. Mokslininkai pastebėjo, kad žmonės, gulėdami ar sėdėdami prie televizoriaus, dažnai mėgsta užkandžiauti, ypač nesveiką maistą. Jau vien fizinio aktyvumo stoka skatina nutukimą, trikdo medžiagų apykaitą, o mes dar „padedame“ patys sau kimšdami užkandžius, kurių kiekio užsižiopsoję į ekraną, nebekontroliuojame.
Buvo nustatyta, kad nuo televizoriaus žiūrėjimo pradžios praėjus vos 30 sekundžių, žmogaus smegenų veiklos aktyvumas sulėtėja, pasiekiamas tam tikras atsipalaidavimas, mažėja budrumas ir mąstymas.
Ilgalaikis televizoriaus žiūrėjimas netinkamai apšviestoje aplinkoje labai kenkia akims. Jos pervargsta, vystosi sausų akių sindromas, ilgainiui akys nusilpsta ir atsiranda įvairių akių ligų. Prisipažinkite, televizorių labiausiai mėgstame žiūrėti prieblandoje ar net aklinoje tamsoje.
Reklamos poveikis
Ar kada susimąstėte, kodėl nuolat kartojamos tos pačios reklamos? Sakysite, kad jos nedaro Jums jokio poveikio, tiesiog nekreipiate į jas dėmesio. Deja, yra priešingai. Smegenys, matydamos dažnai besikartojančią informaciją, fiksuoja ją kaip labai svarbią. Gaunama informacija yra įrašoma ir į sąmonę ir į pasąmonę. Ne veltui kuomet kažką mokomės, rekomenduoja kuo dažniau kartoti naują informaciją.
Televizija mus verčia norėti daiktų, kurių mums visai nereikia, taip kuriamas dirbtinis vartotojiškumas ir vergavimas prekiniams ženklams. Ar pastebėjote, kaip reklamose stengiamasi parodyti, kad vieną ar kitą daiktą turintis žmogus yra pranašesnis, sėkmingesnis ir visaip kitaip „esnis”? Viena komercinės televizijos valanda dažniausiai susideda iš 40 minučių turinio ir 20 minučių reklamos. O kaip žinome, televizijos reklama yra viena brangiausių, todėl mes tampame pačiu geriausiu verslo įrankiu. Palyginimui, vienoje iš ne pačių brangiausių Lietuvos kanalų, viena sekundė eterio geriausiu laiku kainuoja apie 220 litų. Spręskite patys, ar televizijos „banginiams” neparanku prisitraukti ir išlaikyti „bulvių armiją”.
Belieka paklausti savęs, ar dažnai į draugų kvietimus susitikti atsakome – neturiu laiko. O kur dingsta tas laikas ir kas jį turi žinome tik mes patys.
Brianas Wansinkas – išties retos specialybės atstovas, kuris specializuojasi vartotojų elgsenos ir mitybos mokslų srityse. Atlikęs daugiau nei 600 įvairiausių eksperimentų bei parašęs porą šmaikščių bestselerių tokių kaip Mindless Eating („Beprasmis valgymas“), jis įkvėpė mažos lėkštės judėjimą bei 100 kalorijų užkandžių pakuočių atsiradimą.
Prieš skaitant interviu keletas pono Wansinko bandymais bei statistika pagrįstų auksinių minčių: pakeitę 75 cm lėkštę į 58 cm. suvalgysite 22 % mažiau; kasdien žmogus padaro apie 250 su mityba susijusių sprendimų; dėl vizualinės iliuzijos net patyrę barmenai į žemesnes ir platesnes taures įpila 28 % daugiau gėrimo nei į aukštas; pusė didelėmis pakuotėmis perkamų užkandžių yra suvartojama per šešias dienas ir t.t.
Koks būtų pats svarbiausias sprendimas, kurį turėtų padaryti norintis gyventi sveikiau žmogus?
B.W.: Identifikuoti pagrindinę jį varginančią problemą: gal tai persivalgymas, piktnaudžiavimas saldumynais, per dažnas lankymasis restoranuose ar vakarėliuose, kramsnojimas prie darbo stalo ar automobilyje. Dažnai mums nesvetimos visos šios blogybės, tačiau kažkuri viena dominuoja. Tuomet nuspręskite, ką galite padaryti, kad to atsikratytumėte, tarkim, 30-imt dienų apeiti restoranus ar atsakyti į vakarėlių kvietimus.
Kuris iš galybės atliktų eksperimentų labiausiai nustebino savo rezultatais?
B.W.: Labiausiai mane šokiruoja faktas, jog kiekvienu atveju kai kažkoks asmuo buvo kažkaip įtakotas (pavyzdžiui, persivalgyti), jis būtinai tai neigdavo. Žmonės sako: „Taip, tai gali įtakoti kažką, bet tikrai ne mane“. Mane išties stulbina absoliutus žmonių nenoras pripažinti, kad sprendimus priimti juos verčia kažkas kita nei vien jų pačių geležinė valia ir neklystantis protas. Taip pat negaliu atsistebėti maisto pramonės specialistų nekompetentingumu, jų tikslumas lygus gatvės praeivio žvilgsniui. Koks kuoktelėjęs ir juokingas yra pasaulis.
Kuris iš visų eksperimentų reikalavo daugiausia darbo?
B.W.: Norėjome suprasti, ar žmonės išties valgo skrandžiais, o gal akimis. Taigi, paklausėme 150-ies paryžiečių, kada jie liaujasi valgyti: „kai nebejaučiame alkio“ buvo jų atsakymas. Kai to paties paklausėme Čikagos gyventojų, jie atsakė, jog liaujasi valgę, kai maisto lėkštėje tiesiog nebelieka. Mes nusprendėme sukurti bedugnį sriubos dubenį. Realizuoti šį sumanymą buvo išties labai sunku, pagrindinė problema su kurią susidūrėme buvo kaip padaryti, kad indas vis iš lėto prisipildytų. Cheminės inžinerijos požiūriu – tai tikriausiai pats techniškai sudėtingiausias eksperimentas, vis dėlto, viskas turėjo būti realistiška.
Rezultatai mus nustebino. Tipinis iš prisipildančio dubens valgęs žmogus suvartodavo 73 % daugiau kalorijų lyginant su valgymu iš įprasto indo, tačiau jie manė, jog suvalgė tik pusė paprasto dubens sriubos – tai kaip jie gali būti persivalgę?
Dažna jūsų eksperimentų vieta – restoranai, kaip pavyksta apsisaugoti nuo demaskavimo, juk skirtingi stalai būna paruošti nevienodai?
B.W.: Iš magų arsenalo pasiskolinome dėmesio nukreipimo technologijas. Pavyzdžiui, darydami eksperimentą su vyno rūšimis, davėme mūsų „bandomiesiems triušiams“ po pusbutelį to pačio vyno, tačiau užklijavome skirtingas etikėtes, o prieš eksperimentą prašėme įvertinti aptarnavimo kokybę, žodį „aptarnavimas“ minėjome taip dažnai, jog žmonės net neabejodavo tuo.
Kartu su žmona auginate tris vaikus, kokiais būdais skatinate jų sveiką mitybą, ar tai veikė?
B.W.: Vieno mūsų tyrimo metu paskutinį trimestrą besilaukiančioms moterims kasdien gerti davėme morkų sulčių, kitai grupei teko tik vanduo. Pirmųjų naujagimiai suvalgydavo kur kas daugiau morkų skonių košelių nei tie, kurių gimdytojos gėrė tik vandenį. Taigi, mano žmona buvo priversta maitintis pačiu įvairiausiu maistu, ji valgė ir tai, ko paprastai vengia, ir rezultatai buvo išties puikūs.
Kokiomis priemonėmis stiprini savo sveikatą keliaudamas?
B.W.: Kiekvieną rytą pradedu nuo su karštu vandeniu maišyto proteino. Vartojant proteiną sunku įsitaisyti nesveikų įpročių. Taip pat geriu daug vandens, mes dažnai painiojame papraščiausią dehidraciją su alkio jausmu, tiesiog jaučiame, jog su mumis yra kažkas ne taip, bet iki galo nesuvokiame, kas ir manome, kad tai būtinai yra maistas. Vandens mums reikia kur kas daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tavo tyrimų duomenys yra naudingi ne tik vartotojams, bet ir pelno siekiantiems maisto pramonės gamintojams. Ar yra tekę turėti kažkokių su tuo susijusių konfliktų?
B.W.: Įdomu tai, kad net nesveiką maistą gaminančios įmonės yra suinteresuotos prekiauti bent kiek sveikesne produkcija. Nesenai teikiau konsultaciją Macdonalds korporacijai dėl jų naujojo Happy Meal komplekto vaikams. Jau ankščiau nustatėme, kad vidutinis Happy Meal rinkinį pietums gavęs vaikas visų pirma pavalgo, po to atidaro žaislą, didžioji dauguma gruzdintų prancūziškų bulvyčių lieka nepaliestos, jas suvalgo vaikus į restoraną atsivedę tėvai. Turėdamas tai omeny, Macdonalds patariau sumažinti kalorijų kiekį bulvytėse nuo 240 iki 100 – vaikai nieko nepastebės, o jų tėvai nenutuks. Bulvytes pasiūliau kompensuoti padidinant obuolių grėžinėlių kiekį ketvirčiu, taigi, kaina nepasikeitė.
Kokius žalingus žmonių valgymo įpročius žadi atakuoti artimiausiu metu?
B.W.: Mokykliniai pietūs. Pagrindinis būdas priversti vaikus valgyti sveikesnius priešpiečius yra pasiūlyti jiems sveikesnę alternatyvą. Facebook socialiniame tinkle sukūrėme Smarter Lunchroom grupę, taip pat interneto puslapį smarterlunchrooms.org. Užtenka pakeisti esančius ženklus ir visą pateikimo sistemą tam, kad vaikai manytų, jog valgyti sveiką maistą yra šaunu. Praktiškai mes atlikome tokius veiksmus kaip vaisių dubens pastatymas arčiau prekystalio arba davėmė morkoms kietus, esmę atspindinčius vardus, tarkim, X-spindulių regėjimą teikiančios morkos.
Ne per seniausiai tau buvo paskirtos USDA (Jungtinių Valstijų agrikultūros departamento ) vykdančiojo direktoriaus pareigos, turėjai peržiūrėti 2010-ųjų mitybos politikos gaires. Tavo kadencijos metu plačiai paplitusią mitybos piramidės koncepsiją pakeitė lėkštė, kodėl?
B.W.: Lėkštę įvedė naujoji administracija, bet link šio pasikeitimo buvo judama jau kuris laikas, tačiau ankstesnei administraciją tai nebuvo prioritetinis dalykas. Naujoji administracija priėmė vieną gana neišmintingą sprendimą – mūsų sukurtą „mėsos ir pupelių“ skyriui ji suteikė labai neapibrėžtą pavadinimą – „proteinai“. Proteino yra piene, duonoje bei ryžiuose. Žmonės nevalgo atskirų maisto sudedamųjų dalių, niekas nesako: „vakarienei norėčiau žiupsnelio niacino“.
Kokios yra tavo pačio su maistu susijusios nuodėmės?
B.W.: Turiu retą gebėjimą prisikimšti pilvą. Mano žmona mokėsi Paryžiuje, le Cordon Bleu kulinarijos mokykloje, o aš tiesiog dievinu puikią virtuvę! Tiesiog negaliu tik paragauti išties puikių valgių. Antra vertus, visa likusi mano mityba yra tarsi atsvara šiam malonumui, o be to, aš mankštinuosi.
http://www.gourmet.com/food/gourmetlive/2011/090711/10-questions-for-brian-wansink
„Junk food” taip angliškai vadinamas nesveikas maistas, lietuviškai – „šlamštmaistis” arba „mėšlainis”.
Dažnai tokiais žodžiais pavadinamas restorano „McDonald’s” maistas. Tačiau šio restorano atlikta apklausa rodo, kad 70proc. lankytojų nežino iš ko gaminami mėsainiai. Lapkričio 6-7d. „MacDonald’s” skeptikai gali apsilankyti restorano virtuvėje, kur galės užduoti įvairius klausimus, patvirtindami arba paneigdami susikurtus mitus apie maisto kokybę.