Sandra Sereikaitė

Šiaurietiškas oras, sunkiai įkandama nacionalinė kalba ir kosmopolitinė aplinka tapo kasdienybe. Jau trejus metus Sandra Sereikaitė gyvena ir studijuoja Danijos sostinėje – Kopenhagoje. Šį kartą ji nusprendė pasidalinti savo patirtimi, mintimis apie danų kultūrą ir ateities planus.
Turbūt dauguma pamenat tą varginantį tetulių ir dėdžių klausimą, kuris taip gąsdindavo vaikystėje: „Tai kuo būsi užaugęs?“. To paklausta, visuomet įsivaizduodavau save scenoje, dailės ar įrašų studijoje. Tačiau tapus abituriente, kad ir kaip buvo sunku turėjau pripažinti, kad svajonės ir norai smarkiai skiriasi nuo galimybių ir realybės. Niekuomet netryškau originalumu, talentu bei kažkokiu išskirtiniu bruožu, tad man beliko susitaikyti su mintim, kad reikia atrasti save iš naujo.
Mokykloje apart plačios šypsenos, nesutramdomo elgesio ir aktyvumo negalėjau pasigirti jokiais pribloškiančiais sugebėjimais, o pasirinkti ką noriu veikti ateityje buvo didžiausia problema. Manęs visiškai netraukė joks dėstomas dalykas ir nebuvo nei vieno, kuris sektųsi geriausiai.
Tuo metu kaip tik lankiau „Moksleivių verslo klubą“ (MVK), kuris bendradarbiavo su Hakes.lt organizacija padedančia jaunimui išvykti mokytis į užsienį. Kažkaip ligi tol niekuomet neturėjau net menkiausios minties apie studijas svetur, nes tai man atrodė netikra, neįmanoma ir nepasiekiama. Tačiau tik vėliau supratau, kad tai dar nuo sovietų mums į galvą įkalta mintis, kuri mus varžo ir riboja.
Nežinau kas nutiko, tačiau vieną dieną grįžusi po “MVK” susitikimo, namiškiams pareiškiau: „Aš studijuosiu Danijoje“. Tikėjausi sulaukti aršios reakcijos ir krūvos nepasitenkinimo, tačiau iš mamos lūpų išsprūdo tik vienintelis klausimas: „Iš kur mes gausime pinigų?“
Mano šeima turbūt nesiskiria nuo daugelio kitų: tėvai išsiskyrę, gyvenimas pas mamos tėvus, ji pardavėja, pinigų nėra. Tačiau palaikoma artimųjų užpildžiau dokumentus, praėjau atrankas ir bendromis jėgomis išvykau į nežinomybę.
Iš tiesų pradžia buvo sunkoka, nes patekau į visiškai naują aplinką, kur žmonės kalba, elgiasi mums neįprastai, kur kiekvienas posūkis už kampo gali būti vis nauja patirtis. Nors ir sulaukiau paramos iš kitataučių studentų bei universiteto darbuotojų, visgi daugumą problemų išsprendžiau savarankiškai.
Tik atvykus į Daniją susidūriau su pirmaisiais iššūkiais: viešojo transporto sistema, darbo ir būsto paieškos, kalbos barjeras dokumentų tvarkyme ir iš niekur iškilusiomis bėdomis liečiančiomis tik imigrantus. Galiausiai po “pažintinio” pusmečio susiradau studentišką darbą, įveikiau pirmuosius egzaminus anglų kalba, pradėjau mokytis danų kalbą ir iš leto integruotis į Danijos visuomenę.
Tikriausiai pirmosios galimybės iš arčiau pažinti danus ir jų kultūrą atsirado praktikos dėka. Per tris studijų metus privalėjau atlikti kelias praktikas, kurios trunka po tris mėnesius. Turėjau konkretų, užsibrėžtą tikslą – muzikos industrija. Su užsispyrimu ir entuziazmu išsiuntinėjau daugiau nei 300 laiškų kol galiausiai buvau pakviesta į darbo pokalbį ir priimta į danų kompozitorių sąjungą kaip praktikantė. Antroji praktika vėlgi buvo tikslingai ieškoma muzikos pasaulyje ir taip patekau į leidybinę kompaniją „Edition•S“.
Tai buvo visiškai nauja ir neįkainojama patirtis, kuomet turėjau progą pabendrauti su garsiais danų kompozitoriais, pasaulyje vertinamais menininkais bei kultūros puoselėtojais. Be kita ko, gavau galimybę geriau susipažinti su danų kultūra, mąstymu, įsigilinti į jų papročius, tradicijas.
Dauguma draugų bei pažįstamų domisi kodėl pasirinkau Daniją. Taip, iš šono tai atrodo šalta ir niūri šalis, tačiau mane labiausiai pakerėjo išsaugotas autentiškumas ir tuo pačiu gebėjimas būti modernia valstybe. Žinoma, nemokamas mokslas buvo vienas pagrindinių faktorių nulėmusių mano sprendimą. Mane viliojo ir žinojimas, kad namai bus arčiau, mažesni lietuvių mąstai žadėjo galimybę daugiau laiko praleisti su užsieniečiais, o ir pati Skandinavija tiesiog kvietė atrasti ją.
Prabėgus trims metams galiu drąsiai pasakyti, kad savo sprendimo nesigailiu ir tikrai nesuklydau. Mane pakerėjo danų mentalitetas, ypatingai vyresnių žmonių, kurie bendraujant ne kartą atskleidė savo erudiciją. Taip pat sužavėjo jų tradicijos, kurios smarkiai remiasi į šeimos vertybes.
Džiaugiuosi matydama, kad Danija turi savo šalies veidą: gausybes dviračių, monarchijos egzistavimą, aukštus ir spalvotus namus, piniginį vienetą – kroną. Manau jie gali didžiuotis, kad net būdami Europos Sąjungoje valstybė sugebėjo išlaikyti tą jaukų išskirtinumą.
Dažnai paklausta ką planuoju veikti baigusi studijas, tik nerimąstingai trūkčioju pečiais. Kol kas palikti šiauriečių nežadu, nes dar daug ko čia nepadariau, nepamačiau ir nesužinojau. Jaučiu, kad pasiekiau gana daug nuo atvykimo pradžios ir tai dar labiau vilioja neskubėti išvykti. Kažkodėl aš smarkiai abejoju, kad tautiečiai mane sugrįžusią į gimtinę priimtų šilčiau bei suteiktų tokias pat gyvenimo sąlygas kaip danai, todėl neskubu priimti konkrečių sprendimų.
O pabaigai norėčiau pasakyti – nebijokite! Nusimeskite baimės ir abejonių grandines, kurios jus pančioja, būkite ryžtingi ir užsispyrę, pasiimkite iš šio gyvenimo viską ką galite ir svarbiausia – siekite užsibrėžto tikslo.