sendaikčiai
Senovinė vieno cento moneta, parduota už 1,38 mln. dolerių; už kelis dolerius įsigytas P. Picasso darbas; paveikslas, parduotas už 44 mln. dolerių. Tikriausiai daugelis iš mūsų esame girdėję panašių istorijų, atsitikusių visame pasaulyje.
Dėvėti rūbai vis labiau užkariauja žmonių spintas. Jau praėjo tie laikai, kai žmonės bijodavo prisipažinti, kad jų spintoje sugulę rūbai iš „antrų rankų“ (ang. Second hand) parduotuvių. Išpopuliarėjęs vintažinis stilius, susirūpinimas ekologinėmis problemomis, o gal tiesiog nenoras švaistyti pinigų „skudurams“ paskatino mus dažniau užsukti ir įsigyti daiktą, kuriuo jau kažkas vilkėjo.
Šiandieninis mados pasaulis nenustoja tobulėti. Tačiau neretai pastebime, jog naujų rūbų kolekcijų lentynas vis dažniau papildo vintažinis stilius bei jam artima atributika. Vintažiniai rūbai unikalūs bei išskirtiniai: dauguma jų buvo sukurti pagal individualius užsakymus, o kiti gaminti tik nedideliais kiekiais.
Gegužės pradžioje prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ pradėjęs veikti naujasis sendaikčių turgus jau tapo pamėgta vilniečių vieta. Kiekvieną sekmadienį į blusturgį susirenka dešimtys, senus, tačiau įdomius daiktus norinčių parduoti žmonių, ir šimtai pirkėjų.
Į dėvėtų drabužių parduotuves užsuka ne tik gaunantys mažesnes pajamas. Vis labiau populiarėjant žaliųjų idėjoms šios parduotuvės tampa puikia alternatyva prekybos centrams ir neapgalvotam pirkimui. Juk prailginus drabužio dėvėjimo laiką saugoma aplinka – neskatinama gaminti vis naujų, o ir apsiperkama šiose parduotuvėse atidžiau. Tačiau daugeliui kyla klausimas, ar dėvėti drabužiai saugūs?