sporto istorija
Tarpukario laikotarpiu pasiektos lietuvių pergalės tarptautiniu mastu neatrodo didelės. Dukart krepšinio čempionais tapo vyrai, vienąkart vicečempionėmis – moterys. Būta ir dar kelių pasiekimų. Galėjo jų būti ir dar daugiau…
„Šaudyme olimpiniais pistoletais pasaulio čempionate lietuviai dukart tapo vicečempionais. 1937 m. debiutavę pasaulio čempionate Helsinkyje (Suomija), kur Lietuvos komanda iškovojo sidabro medalius. 1939 m. tai pakartota Liucernoje (Šveicarija). Tais metais pasisekė ir stalo tenisininkams. Kaire (Egiptas) vykusiame čempionate Lietuvos vyrų komanda iškovojo IV vietą“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.
Pergalių skonį apkartino Antrasis pasaulinis karas, kaip ir visi, užklupęs nelaiku. Penkis dešimtmečius trukusi okupacija neleido iškelti Lietuvos tautinės vėliavos pergalių metu, tačiau džiaugsmo akimirkų neatėmė.
Mes dar galėjom
Europos moterų krepšinio pirmenybėse Romoje lietuvaičių rinktinė nugalėjo ne tik varžybų šeimininkę Italiją (23 – 21), bet ir Šveicariją (28 – 10) bei Prancūziją (20 – 14), tačiau pajėgumu nusileido tik Lenkijos atstovėms (24 – 21). Laimėjo čempionato šeimininkės.
„1940 m Lietuvoje turėjo vykti Moterų krepšinio čempionatas. 1938 m Romoje mūsų šalies rinktinė tapo vicečempionėmis. Prizus tuomet gaudavo komandos už pirmas keturias vietas. Mūsų moterų laimėtas prizas – „Romos vilkė“. 1940 m. spauda rašė, kad viskas jau birželį vyksiančioms pirmenybėms paruošta, tačiau prasidėjo karas ir nei viena komandą į Lietuvą neatvyko“, – teigė J. Minelgaitė.
Žadėtas čempionatas įvyko tik 1950 m. Budapešte, Vengrijoje. Jame dalyvavo jau ne 5, o 12 komandų. Nugalėtoja tapusi Sovietų Sąjunga Maskvoje 1952 m. surengė III Europos moterų krepšinio pirmenybes.
„1940 m. Lietuvai galėjo būti sėkmingi olimpinėse žaidynėse. Tačiau 1939 m. įvyko Rusijos invazija ir viskas susimaišė. Tuomet Tokijuje turėjusi vykti Olimpiada buvo perkelta į Europą – Suomijos sostinę Helsinkį. Lietuviai džiaugėsi, kad nereikės toli vykti, nes nebuvo nei lėktuvų, nei laivų. Jau buvo sukomplektuota didelė delegacija. Buvo numatyta, kokių sporto šakų atstovai važiuos“, – teigė ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.
Tarpukariu galimybės rengti vasaros olimpines žaidynes dėl politinių priežasčių buvo netekusios dviejų šalių sostinės – Tokijas ir Berlynas.
„Pastarajam sukliudė karinis konfliktas su Kinija. Vietoj Tokijo pasirinktas Helsinkis 1940-aisiais tapo ne ką saugesne žaidynėms zona. Prieš pat žaidynes Europoje prasidėjo karinis konfliktas, užimta Suomija“, – aiškino V. Akmenytė-Ruzgienė.
1941 m. Lietuvoje turėjo įvykti IV Europos vyrų krepšinio pirmenybės? Vargu. Pagal to meto „rotaciją“ antrąkart nugalėjusi komanda šią teisę perleisdavo dar pirmenybių nerengusiai šaliai – vicečempionei, trečiosios arba ketvirtosios vietos laimėtojai. Taigi, kitais čempionato šeimininkais galėjo tapti ne vicečempionė Latvija, bet III vietą pelniusi Lenkija, tačiau karas pirmenybes nukėlė į 1946 m.
Tais metais Ženevoje vykusiame IV Europos krepšinio čempionate Sovietų Sąjungos rinktinė dar nepasirodė, tačiau į Prahą 1947 m. jau atvyko ir nugalėjo. Tarp pirmosios vietos laimėtojų būta ir 4 lietuvių – tai Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Kazys Petkevičius, Vytautas Kulikauskas. Nors SSRS ir laimėjo, tačiau kito čempionato nerengė, o 1949 m. pirmenybėse net ir nedalyvavo. Tik vėl po 2 metų įveikusi visus varžovus, 1953 m. surengė jau VIII Europos pirmenybes Maskvoje. Ir vėl laimėta, ir vėl su lietuviais – S. Butautu, Kazimieru Petkevičiumi, J. Lagunavičiumi, Algirdu Lauritėnu. Vicečempionai vengrai tapo kito čempionato šeimininkais.
Sportas Lietuvoje nepamirštas ir Antrojo pasaulinio karo metais. „1944 m. vasarą, prieš pat Antrąją sovietų okupaciją, vyko 10-ties Lietuvos miestų krepšinio turnyras, kuriame „Krepšininko“ taure buvo apdovanota Kauno teniso klubo komanda. Minėtoje rinktinėje ir ėmė augti nauja krepšininkų karta“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė.
„Tarpukariu visi sportininkai buvo universalūs, mėgėjai, o nuo 1952 m. vasaros olimpinių žaidynių į Lietuvos sporto areną žengia jau profesionalai. Net ir jie buvo įdarbinti gamyklose. Gaudavo 120 rublių šaltkalvio algą. Klubas „Žalgiris“ sportininkams dar sumokėdavo 300 rublių. Ir iki 1991-ųjų jie buvo profesionalai, tačiau taip vadinti imti tik po Nepriklausomybės atkūrimo“, – pasakojo A. Jakštas, pridurdamas, kad steigti sporto muziejų svarstyta 1934 m., tačiau jis įkurtas tik 1991 m.
Emigravo arba buvo ištremti
Nuo 1940-ųjų Lietuvai pergales nešusių sportininkų keliai išsiskyrė, mažai kas iš senųjų pergalių nešėjų liko Lietuvoje. Vieni buvo ištremti, kiti grįžo į „antrąsias“ tėvynes.
„Trėmė ne sportininkus. Tai nebuvo tikslinė grupė, kaip kad inteligentai, mokytojai ar daktarai. Kadangi mūsų sportininkai nebuvo profesionalai, vadinasi turėjo darbus – buvo valstybės tarnautojai, klubų ir organizacijų nariai. Naujajai valdžiai tokie asmenys pirmiausia „pasirodydavo“ neaiškūs“, – teigė parodos kuratorė V. Akmenytė-Ruzgienė.
Leonas Baltrūnas išvažiavo į Australiją, Pranas Lubinas grįžo į JAV. Grafikas ir tarpukario sporto prizų autorius Jonas Juozas Burba buvo ištremtas į Sibirą. Stasys Šačkus suimtas 1945 m. ir dešimčiai metų ištremtas į Sibirą, vėliau grįžo į Lietuvą.
„Net ir tremtyje lietuviai žaidė krepšinį. Jakutijos krepšinio čempionais 1953 metais tapo Jakutsko „Stroitelio“ vyrų komanda, kurioje žaidė vienas rusas ir lietuviai. Deja komandos narių pavardės nežinomos“, – pasakojo Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.
Nerijus Drochneris
Šis straipsnis – tai ciklo apie tarpukario sportą antra dalis. Taip pat rašėme:
Tarpukario sportas: pirmieji žingsniai aikštelėse (I dalis)
Tarpukario sportas: žaidimai „karaliai ir karalienės“ (II dalis)
Tarpukario sportas: sirgaliai tribūnose ir už jų (III dalis)
Tarpukario sportas: iškovoti prizai ir dovanėlės (IV dalis)
Tarpukario sportas: už idealus, už tautą, už universalumą (V dalis)
Tarpukario sportas: su Prezidento „palaiminimu“ (VI dalis)
Tarpukario sportas: slidūs reikalai (VII dalis)
Su tarpvalstybiniais tarpukario laikotarpiu iškovotais lietuvių sportininkų prizais lankytojai kviečiami susipažinti Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune eksponuojamoje parodoje „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“, kuri užima visą pirmą aukštą – keturias sales. Paroda veikia 2011 m. rugpjūčio 30 – gruodžio 31 dienomis.
Paroda Lietuvos sporto muziejuje Kaune veikia nuolat.
Laikotarpyje nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo dažnai sporto reikalai ir varžybų rezultatai diktuodavo tarpvalstybinių santykių ateitį. Nesutarimų pasitaikydavo net tarp kaimyninių valstybių.
Pykčiai tarp kaimynių
„Negerai“ susiklosčius futbolo ar kokioms kitoms varžyboms net būdavo grasinama nutraukti diplomatinius santykius. Lietuvai toks atvejis pasitaikė su Latvija“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.
Visgi, kaimyninių valstybių komandos susitikdavo pakankamai dažnai. Muziejininkės teigimu, buvo populiaru jau dieną po tarpvalstybinių varžybų rengti tarpmiestines: „Jei šiandien Kaune žaidė futbolą Lietuva ir Latvija, tai rytoj aikštelėje susitiks Ryga ir Kaunas.“
II Europos krepšinio čempionate Rygoje 1937 m. lietuviai su Latvijos rinktine net nesusitiko, o finale nugalėjo italus vos vieno taško skirtumu – 24:23. Deja, barnio neišvengta.
„Mūsiškiai iš viešbučio pamiršo namo pasiimti iškovotą sidabrinę lėkštę – Latvijos Prezidento įsteigtą prizą – ir sukėlė didžiulę audrą. Grėsė diplomatinis skandalas, esą taip pasielgę nugalėtojai negerbia kaimyninės šalies prezidento įsteigto prizo“, – pasakojo J. Minelgaitė.
1939 m. Kaune vykęs III Europos krepšinio čempionatas taip pat sukėlė latvių nepasitenkinimą. Kaimyninės šalies rinktinė vos vieno taško skirtumu pralaimėjo ne tik Lietuvai (37:36), bet ir Estijai (26:25). „Kentėjo“ pirmenybių šeimininkai.
„Buvome susipykę su latviais, neva dėl neteisingo taškų paskaičiavimo ir teisėjavimo. Sureaguota buvo pačiu aukščiausiu diplomatiniu lygmeniu. Latvijos pasiuntinys Užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, kad nutrauks visus sportinius ryšius, taip pat tvirtinta, kad su lietuviais neloš 1940 m. numatytų varžybų. Tačiau prasidėjus sovietų okupacijai jų jau ir nereikėjo“, – teigė ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė pridurdama, kad apie šias varžybas yra ir daugiau legendinių pasakojimų. Esą tada valstybė ir sportas buvo tampriai susigyvenę, o dabar tai nebūtų įmanoma – vieni sau, kiti sau.
Po šio susitikimo santykiai tarp kaimynių taip paaštrėjo, kad netgi neįvyko tais metais planuotos Baltijos šalių futbolo taurės varžybos. Visgi, Latvijos komanda čempionate buvo pripažinta nugalėtoja tarp riboto ūgio krepšinio rinktinių.
Būta ir daugiau protestų. Lenkijos ir Prancūzijos rinktinių susitikimas baigėsi 38:36, tačiau pastarieji taip pat buvo pasipiktinę – dėl esą per anksti sušvilpusio teisėjo. Lenkai pirmavo 3 taškais iki varžybų pabaigos likus vos 30 sekundžių, o prancūzai ataką tesugebėjo užbaigti 1 baudos metimu…
Nepyko tik suomiai, kuriuos latviai sutriuškino 108:7, estai leido įmesti vos 1 baudą (91:1), o lietuviai pergalę iškovojo rezultatu 112:9. Lenkijai teko pralaimėti dukart – prieš Lietuvą (46:18) ir Latviją (43:20).
Su SSRS nebendrauta
Daugiausia tarpukario sporto prizų yra iš varžybų su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau nėra nei vieno iš Sovietų Sąjungos, kuri ypatingai puoselėjo sporto idealus, be to, į užsienio delegacijas visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus.
„Į užsienio delegacijas Sovietų Sąjunga visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus. Ir į Lietuvą jos siųstos, tačiau su sportu nėra nieko. Tarpukariu pas mus užsukdavo tik klubai, kurie vykdami lošti į SSRS, palošdavo Lietuvoje ir vykdavo toliau“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad ir su kitomis valstybėmis ji taip pat nelabai palaikiusi sportinių ryšių.
Sovietų Sąjunga nedalyvavo nei vienose tarpukariu vykusiose olimpinėse žaidynėse, nei viename Europos krepšinio čempionate.
„SSRS buvo iniciatorė darbininkų olimpiados, vykusios vasaros žaidynių metu. Apie šias varžybas taip pat žinoma, tik jau po Antrojo Pasaulinio karo, SSRS įžengus į didžiąją sportinę areną“, – pasakojo parodos kuratorė.
Be olimpinės ugnies
Tarpukariu lietuviai pabūvojo vos dvejose olimpinėse žaidynėse – 1924 ir 1928 metais. Kodėl?
1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele mūsų šalis nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų.
1936 m. į Berlyną Lietuva nebuvo pakviesta olimpinių žaidynių rengėjos Vokietijos dėl Klaipėdos krašto problemos.
1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo SSRS, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti SSRS rinktinės sudėtyje.
Lietuvos skauduliai
Per sporto prizmę tarpukariu dažnai paliestos ir skaudžiausios Lietuvos problemos – Klaipėdos ir Vilniaus kraštų klausimai.
Atgautoje Klaipėdoje nuo 1923 m išliko provokiškų klubų problema. Tai jie įstodavo į įvairias Lietuvos sporto šakų sąjungas, tai vėl iš jų pasitraukdavo. Kraštas nebuvo linkęs integruotis.
„Vokietijos sportininkai į Lietuvą žaisti atvykdavo. Tačiau didžiausia problema buvo Klaipėdos krašto sportininkai ir klubai, kurie „sava“ pripažindavo Vokietijos Sporto Lygą. Su jais buvome gerokai apsipykę. Lietuviai net buvo uždraudę vietiniams lietuvių klubams dalyvauti Vokietijos lygų varžybose. Kaimynai į tą sprendimą atsakė taip pat draudimu“, – apie šalių sporto organizacijų susipriešinimą kalbėjo V. Akmenytė-Ruzgienė.
Parodos kuratorės teigimu, nepaisant to, kad tuo metu Klaipėda ir jos laivai priklausė Lietuvai, pagrindinis vandens sporto krypčių koordinatorius buvo Jachtklubas.
1933 m. iliustruoto savaitraščio „Kūno kultūra ir sveikata“ korespondento pakalbintas Vandens sporto sąjungos pirmininkas ir Kauno Jachtklubo komandoras A. Sutkus daugiau šnekėjo apie vandens sporto propagavimą ežeruose ir upėse bei dalyvavimą „svetimose“ regatose. Uostamiestį pašnekovas paliko visiškai nuošaly: „Asmeniškai pasiūliau Klaipėdos klubams Klaipėdos krašte suruošti regatą šiemet, jei ne tarptautinę, bent tarpklubinę, bet atsakymo negavau.“
Reiktų paminėti ir tai, kad 1939 m. vasarą Kaune vykusio III Europos vyrų krepšinio čempionato metu Lietuvai Klaipėda jau nepriklausė. Šios teritorijos šeimininkais vokiečiai tapo dar kovą.
Parodos kuratorės teigimu, tik dabar į Lietuvos sporto istoriją po truputį bandoma integruoti ir Klaipėdos kraštą. Esą šiandien keičiasi požiūris ir į lenkų tuomet užimtą Vilniaus kraštą. Su Lenkija iki pat 1939 m ultimatumo nebuvo žaista jokių sporto varžybų.
„Nors tuo metu Vilniaus kraštas nebuvo Lietuvos dalis, Vilniuje veikę klubai taip pat imami pripažinti kaip Lietuvos sporto istorijos dalis. Kaip bus rytoj – nežinia“, – sakė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad su Lenkija tarpukariu nepalaikyti draugiški santykiai, tad ir sporto suvenyrų ar prizų nėra.
Raitųjų vandens riedulys, čiuožimas rogėmis su parašiutu, šuoliukai oro balionu – tokios sporto šakos 20-ojo amžiaus pradžioje trumpam sugebėjo patraukti pasaulio akį. Tai buvo ne šiaip sporto šakos, tai buvo technikos bandymų metas.