televizija
Geriausius taisyklingos lietuvių kalbos nešėjus ir puoselėtojus – „Kalbos grynuolius“ – penktadienį į LRT „Labo ryto“ studiją paskelbti atvyko Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė.
Lietuvos marketingo asociacija (LiMA) reiškia susirūpinimą dėl balandžio 1 d. TV3 televizijos transliuoto renginio „Auksiniai svogūnai“ neetiško turinio, kai neblaiviai atrodžiusiam laidos vedėjui tiesioginio eterio metu buvo leista vesti renginį. Beveik 300 šalies marketingo specialistų, atstovaujančių ir didžiausiems reklamos žiniasklaidoje užsakovams, vienijanti LiMA prašo, kad TV3 vadovybė prisiimtų atsakomybę už tai, kad nesiėmė veiksmų, siekiant išvengti neetiško turinio transliavimo. Prašoma imtis priemonių, kad tokie akibrokštai nepasikartotų.
Visas pasaulis užgniaužęs kvapą laukia kovo 27 dienos 9 val. ryto. Būtent tuomet, po daugiau nei keturių mėnesių pertraukos, startuos 2011 metų Formulės 1 sezonas. Šešiasdešimt antrąjį kartą nuo 1950 metų dvylika stipriausių planetos komandų ir 24 greičiausi pasaulio pilotai išskleis sparnus naujam skrydžiui į naujas pergales. Čempionato lenktynes, treniruočių bei kvalifikacijos etapus tiesiogiai transliuos skaitmeninės televizijos „Viasat“ sporto kanalas „Viasat Sport Baltic“.
Numatomos net 95 tiesioginės transliacijos. Televizijos išplatintame pranešime teigiama, kad bus parodytos visos svarbiausios sezono akimirkos.
Jau po devynių dienų – kovo 25 d. Ankstyvą rytą, 3.30 val. Numatoma primoji transliacija iš Australijos, Melburno Albert Park trasos. Lentynių vaizdo įrašą aistruoliai galės pamatyti sekmadieniais 19 val. per TV6.
Vytenis Pauliukaitis – režisierius, televizijos laidų vedėjas, populiariausių projektų komisijų narys ir, žinoma, spalvinga asmenybė. Žmogus, kuris daugiau nei pusę savo gyvenimo dirbo už kadro ir tik po penkiasdešimtmečio staiga sulaukė visuotinio pripažinimo bei sėkmės valandos kaip laidos vedėjas.
Margų spalvų netrūksta ne tik V.Pauliukaičio darbuose, viešuose pasisakymuose, bet ir kasdienybėje. LNK nuotr.
Siųsti nuorodą
Spausdinti
Dalintis
REKLAMA
„Buvau vienas vyriausių Lietuvoje laidų vedėjų. O žinant, kad dabar eteryje karaliauja vien jaunystė ir grožis, tai – nemenkas pasiekimas”, – sako neseniai pasibaigusio populiaraus LNK projekto “2 minutės šlovės” šeimininkas, dar vadinamas vienu iš ryškiausių pastarųjų metų televizijos atradimų.
Savitas žavesys, avantiūra ir dar nepatirti įspūdžiai prieš šešerius metus Vytenį Pauliukaitį atviliojo ir į televizijos studiją. Tačiau, pasimaudęs šlovės spinduliuose, šių metų pradžioje jis paslaptingai pradingo. Viešos ir užkulisinės Vytenio Paliukaičio nuodėmės ir kodėl jis pabėgo nuo televizijos?
Šiuo metu Kauno muzikiniame teatre režisierius Vytenis Pauliukaitis stato Eltono Johno ir Timo Rice miuziklą „Aida“.
Margų spalvų netrūksta ne tik režisieriaus darbuose, viešuose pasisakymuose, bet ir kasdienybėje.
„Nesigėdiju savo biografijos“, – paklaustas apie skandalingus, buvusios žmonos viešai pažertus kaltinimus, LNK laidai „Neišgalvoti gyvenimai“ sako populiarusis laidų vedėjas, ne sykį patekęs į juodžiausių apkalbų sūkurį.
Iš pradžių čia su viena, čia su kita moterimi piršto, turtingos amerikietės išlaikytiniu vadinto Vytenio Pauliukaičio gyvenimą galiausiai atskleidė buvusi jo žmona. Praėjusį pavasarį nuskambėjęs Kristinos Pauliukaitienės interviu sprogo kaip tikra bomba.
„Neišgalvoti gyvenimai“ antradienį 20 val. 30 min. su Rolandu Vilkončiumi per LNK.
Pagaliau apsisprendė! Jei jau dirbi Seime – tai ir dirbk, o ne televizijos laidose šok. Arba oficialiai – Seimo nariams yra draudžiama bet kokia veikla komercinėse struktūrose, jei ji susijusi su darbo ar užduočių atlikimu, skelbiama Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinime.
Ar jau esate spaudę mygtuką „simpsonize yourself“? O gal kvatojotės susiėmę už pilvų, lygindami animacinius herojus su jų prototipais realybėje? Niekam ne naujiena, kad daugelyje šiuolaikinių animacinių serialų, tokių kaip „Simpsonai“, „Šeimos bičas“ ar „Pietų parkas“, veikia herojai iš realybės ar bent jau iš ją imituojančių vaidybinių filmų. Taip atsiranda pieštinis Stingas, Melas Gibsonas, Placido Domingo ar net pats… Daktaras Hausas. Vis dėlto, vis dažniau pastebėsime pastangas animaciją perkelti į kasdienį gyvenimą ir geltonodžių mėlynplaukių veikėjų ieškoti tarp mūsų. Ar tai dar vienas įrodymas, jog šiuolaikinis žmogus ne tik nebenori, bet ir nebemoka gyventi be televizijos bei virtualios tikrovės apskritai? Gal pamėgtus personažus kuriantys autoriai taip taikliai ji
Norėdamas sužinoti televizoriaus gimimo datą, internete radau daug ginčų. Nesutarimus skatina tai, kad televizorius išrastas ne vienu dideliu bum, bet daugybe mažų bum. Juos visus sudėjus ir išėjo išradimas. Televizorius išrastas apytikriai 1925–1930 m. Dėl mano gimimo datos nei kas ginčijasi, nei kam įdomu. 1982-ais. Dėl televizoriaus ilgaamžiškumo mūsų abiejų gyvenimo keliams buvo lemta susikirsti. Kas iš to susikirtimo išėjo, parašysiu toliau.
Pasyvumo dovana
Televizorius yra neįtikėtino gerumo daiktas. Mano galva, žmonija nieko tobulesnio už jį kol kas neišrado. Kodėl gi? Springstantis vaizdais ekranas okupuoja du pačius svarbiausius mūsų pojūčius: regą ir klausą. Iš penkių pojūčių šiedu suteikia mums 90 proc. visos gaunamos informacijos. Radijas okupuoja tik klausą. Kompiuteris papildomai įtraukia lietimą, tačiau jis negali atsverti pačios pagrindinės televizoriaus funkcijos – pasyvumo generavimo. Taip. Televizorius mums reikalingiausias dėl to, kad padeda „išsijungti“, tapti „fotelių bulvėmis“, kaip tūlas amerikietis sakytų, „couch potato“. Ekranas liūliuoja ir čiūčiuoja. Kompiuteris negali to padaryti, nes jis per daug įmantrus: turi judinti pelę, maigyti klavišus. Televizorius turi vieną pultelį, kuriame realiai užtektų šių klavišų: garso reguliavimo ir kanalų perjungimo. Pamenu, mano vaikystėje pranašesnieji pasigamindavo savadarbius pultelius. Jais galėdavo perjungti kanalus tik pirmyn, t. y. užtekdavo vieno mygtuko manipuliavimui ekranu! Televizorius atitraukia nuo gyvenimo, nuo rūpesčių ir įtraukia į savo spalvingai nerūpestingą pasaulį.
Kas dar įdomu. Spalvingasis ekranas subtiliai perteikia tau žinią, jog esi visiškai nereikšmingas žmogus. Prisiskambinus į „Žinių radijo“ laidą žavingasis gerb. Skamarakaitės balsas dar paprašys tavęs prisistatyti, o TV laidose niekam tu neįdomus, net jei ir sugebi prisiskambinti, nes tavęs nemato.
Visgi, niekas to nereikšmingumo, tėškiamo tiesiai į akis, pernelyg nesureikšmina. Greičiausiai čia slypi gilios psichoanalitinės šaknys, siekiančios pirmuosius gyvenimo metus. Kai buvau vienerių, ne kažin ką suvokiau. Net savo vardo dorai nežinojau, ką jau čia apie Berlyno sieną ar pasaulinius karus. Žodžiu, apie nieką per daug negalvodavau, o visas pasaulis buvo vienas didelis ekranas, televizorius. Tik pultelio neturėjau. Žiūrėdavau aš į tą ekraną ir apie nieką negalvodavau – pasyvumo rojus! Reikšmingas ar nereikšmingas aš – na koks gi skirtumas, gerbiamieji?
Rūpesčio surogatas
Tęsiant nereikšmingumo temą, verta pateikti dar vieną paaiškinimą, kodėl mes taip ramiai toleruojame tai, kad televizija taip mus nuvertina. Ogi todėl, kad televizija pataiko tiesiai į mūsų, iš prigimties narcizų, visagalybės kompleksą. Juk kai esi mažas, užtenka pravirkti ir šalia atsiranda šilta krūtis su šiltu pienu. Užtenka prišlapinti sauskelnes, jos pakeičiamos sausomis. Pirmas dalykas, kurį pradedu po truputį savo maža makaule įsisąmoninti, kad aš visagalis.
TV pataiko būtent į tai. Drybsau ir spaudinėdamas pultelį šokdinu viso pasaulio vaizdus. Kur čia vaizdus. Jei noriu, galiu ir įžymybes priversti šokti (girdėjau, kad posakis „eik tu šokti“ dabar vartojamas kaip kito, itin necenzūrinio, keiksmažodžio pakaitalas). Kam trenktis į Turkiją, jei vyrų krepšinio batalijas matau savo svetainėje. Ir dar su pakartojimais, kurių taip trūksta nuėjus į gyvas krepšinio rungtynes. Man net nereikia surasti lydekos, kuriai turėčiau paliepti, užtenka įsijungti televizorių, kad sužinočiau informaciją apie ištisą dieną plušėjusią profesionalią komandą.
Ekranas apgauna mane įteigdamas, kad aš visagalis. Kad galiu paspaudęs vieną mygtuką vėl gauti šiltą krūtį su šiltu pienu. Iš tikrųjų ekranui aš – tik statistinis vienetas. Jis nežino mano vardo, jis nemato mano ašarų, jam į mane nusispjaut.
Ir už tai aš dar turiu sumokėti. Ne, skaitytojai, ne tik pinigais už televizorių ar už skaitmeninę transliaciją kokiai nors kabelinei. Turiu sumokėti daug rimčiau. Esu verčiamas žiūrėti reklamas.
Reklamų teroras
Prisipažinsiu (ir kartu susireikšminsiu): per TV stengiuosi žiūrėti tik futbolą. Nes gali net 45 min. stebėti vientisą vaizdą. Futbolas yra populiariausias sportas pasaulyje, kartu ir daugiausiai traumų sukeliantis jį žaidžiantiems, galbūt dėl to jam taikomos tokios išimtinai palankios sąlygos? „Formulė 1“, krepšinis ir daugelis kitų sporto laidų neišvengė reklamų invazijos.
Kuo blogai reklamos?
Tai jau tikrai ne tuo, kad pirksite tai, kas reklamuojama dažniausiai. Čia dar tik pusė bėdos. Daug didesnė blogybė yra į jūsų gyvenimą atsėlinantis fragmentiškumo demonas. Žiūri sau įsitempęs, kaip DiCaprio plukdo mylimąją tuoj nuskęsiančiu laivu, ir staiga – pampers, cola, mastercard, anonsai, pampers, cola, mastercard.
Reklamos išblaško, pertraukia dėmesingą filmo žiūrėjimą, sutrikdo koncentraciją. Nebebūname su „Titaniko“ herojais čia ir dabar. Jie kažkur trumpam pradingsta. Nebeįsijaučiame! O jei perkeltume tai į gyvenimą? Blaškomės, darome daug darbų vienu metu, paskambinę pamirštame, ką norėjome pasakyti, nebeskaitome storų knygų, nebegalime išsėdėti vakarėlyje ar svečiuose nepatikrinę telefono, e. pašto. Pasimetame. Nebežinome, ko norime ir ką darome.
Gražu tai, kas vientisa, sklandu ir harmoninga. Tai, kas fragmentiška, – sudarkyta ir iškraipyta.
Priklausomybė
Dar vienas prisipažinimas: neturiu televizoriaus jau kuris laikas. Bijau jo. Bijau to, ką jis žada: rūpesčio, šilumos, visagalybės glostymo. Bijau, kad tapsiu pasyvus ir nugrimsiu. Nebemąstysiu. Pasiduosiu ir atsiduosiu.
Vis tik rašant šį straipsnį kaip niekad šokinėjo mintys. Fragmentiškas straipsnis. Neabejotinai turiu susitikimo su ekranu žymę…
„Akistata“, „Prieš srovę“, „Paskutinė instancija“ ir „Kodėl?“ – TV3 televizijos rikiuotė, kelianti pedofilijos bylos audras, sprendžianti maisto kokybės problemas ir neleidžianti minkštuose krėsluose užmigti tiems, kas, redaktorių manymu, poste sėdi kreivai, kas krėsle supasi ir kas krėslą pasistato aukščiau nei dera.
Liko mažiau negu dveji metai iki Vyriausybės patvirtinto antžeminės analoginės televizijos išjungimo termino – 2012 metų spalio 29 dienos.
Nuo 2003 metų Lietuvos radijo ir televizijos komisija dėjo visas pastangas, kad antžeminė skaitmeninė televizija būtų diegiama sparčiai ir sklandžiai. Dabar antžeminę skaitmeninę televiziją jau gali matyti beveik visi Lietuvos gyventojai. Šiuo metu antžeminės skaitmeninės stotys veikia 29 Lietuvos miestuose. Žiūrovai gali matyti net 14 nemokamų televizijos programų – 12 Lietuvos transliuotojų rengiamų programų ir dvi retransliuojamas programas– „BBC World News” ir „TVP Polonia”, tai yra žymiai daugiau nemokamų programų negu kaimyninėse valstybėse ir daugelyje kitų Europos šalių.
Mokamos antžeminės skaitmeninės televizijos paslaugas teikia du retransliuotojai. Visoje Lietuvoje TEO LT, AB savo abonentams siūlo 26 mokamų programų paketą ir papildomai Vilniaus miesto abonentams – 3 raiškiosios televizijos programas. Vilniuje taip pat veikia UAB „Balticum TV”, kuri savo abonentams siūlo 9 mokamų antžeminių skaitmeninių televizijos programų paketą. Pagal 2010 m. sausio mėn. gyventojų apklausą antžemine skaitmenine televizija naudojosi apie 10 % Lietuvos gyventojų.
Diskutuojant apie perėjimo prie antžeminės skaitmeninės televizijos terminus pasigirsta įvairių nuogąstavimų, kad nebelikus antžeminės analoginės televizijos, nežinia kokias programas galės matyti Lietuvos žiūrovai ir kokios įrangos reikės norint žiūrėti skaitmeninę televiziją, kiek tai kainuos, ar bus nemokamų programų ir kt.
Norime pabrėžti, kad tie gyventojai, kurie dabar naudojasi kabelinės televizijos, MDTV, IPTV, palydovinės televizijos ar kitos mokamos abonentinės televizijos paslaugomis, neturėtų nerimauti, nes perėjus prie antžeminės skaitmeninės televizijos visas programas galės žiūrėti kaip ir iki šiol, jiems nereikės jokios kitos papildomos įrangos.
Minėti klausimai labiau aktualūs antžeminės analoginės televizijos žiūrovams. Nors šios televizijos žiūrovų skaičius sparčiai mažėja, tačiau vien analoginę antžeminę televiziją vis dar žiūri nemaža gyventojų dalis, ypač kaimo vietovių gyventojai.
Televizijos žiūrovai, nuogąstaujantys, kad po 2012 metų nematys nemokamų TV programų, turėtų žinoti, kad ir po 2012 metų jie galės nemokamai žiūrėti 12 antžeminių skaitmeninių televizijos programų, kurios ir dabar yra transliuojamos nemokamai: „Lietuvos televizija” (LTV), „LTV2”, „TV3”, „TV6”, „LNK”, „TV1”, „LIUKS!” „INFO TV”, „BTV”, „Sport1”, „Balticum televizija”, „Lietuvos ryto.tv”. Tačiau norint matyti šias nemokamas programas su buitine antena, reikia įsigyti naujo modelio plačiaekranį televizorių su įmontuotu antžeminės skaitmeninės TV imtuvu, palaikančiu MPEG-4 glaudinimo standartą arba antžeminės skaitmeninės televizijos priedėlį (Set-top-box).
Vyriausybė jau yra numačiusi mažas pajamas gaunančioms šeimoms kompensuoti antžeminės skaitmeninės televizijos priėmimo įrangos įsigijimo išlaidas. Vyriausybė patvirtino „Analoginės antžeminės televizijos išjungimo ir skaitmeninės televizijos skatinimo Lietuvoje programą”, kurioje nustatyta, kad antžeminės skaitmeninės televizijos priėmimo įrangos (set-top-box) įsigijimo išlaidos gyventojams turėtų būti kompensuojamos per pusę metų iki antžeminės analoginės televizijos išjungimo datos.
Filmui „Įsikūnijimas“ greičiau nei per metus surinkus 2,8 mlrd. JAV dolerių atrodytų nepadoru teigti, jog Holivudo kino industrijos pamatai braška. Tačiau būtent tai sako britas Adrianas Honas, internetinės kompanijos savininkas, besidomintis intelektinės nuosavybės teise. Pateikiame „Telegraph“ publikuotas Hono mintis apie Holivudo verslo modelio trūkumus.
Tam, kad sukurtum gerą anekdotą, reikia turėti talentą ar bent jau išskirtinį humoro jausmą? „Ne!“, – sako Justinas Jankevičius. Anot „Humoro klube“ išgarsėjusio komiko, net ir labiausiai užkietėjęs rimtuolis gali kurti puikius bajerius.
Kaip išmokti juokauti? Ar humoras padeda išgyventi įvairiose situacijose? Į šiuos ir kitus klausimus atsako pats Justinas Jankevičius.
Jau vaikystėj mėgdavai pasakoti anekdotus?
Mane televizorius užaugino, turbūt dėl to. Aš jaunas dienas leisdavau prie televizoriaus žiūrėdamas Cartoon network ir nuo mažens mėgdavau mėgdžioti.
Tikriausiai geras humoristas yra ir geras aktorius?
Nebūtinai. Yra daug pavyzdžių, kai žiauriai geri aktoriai yra labai prasti komikai, o puikūs komikai yra labai prasti aktoriai.
O kaip su scenos baime? Tiek komikui, tiek aktoriui turėtų būti pažįstamas šis jausmas…
Aš jaučiu scenos baimę, bet jau apsipratau su ja. Jaudulys kiekvieną kartą užlipant ant scenos ar pasirodant prieš televizijos kameras kartais vis dar yra, bet jis menkas – nieko panašaus į tai, ką aš jaučiau lipdamas ant scenos pirmą kartą.
Papasakok, kaip patekai į televiziją.
Iš pradžių organizavom savo pačių malonumui pasirodymus viename Vilniaus klubų. Susirinko daug žmonių ir mes sukom galvas, iš kur tiek žmonių, mes juk tiek draugų neturim… Tas pirmas vakaras praėjo gerai, buvo linksma. Tada nusprendėm dar suorganizuot, jau didesnėje salėje. Ir vėl sulaukėme nemažai dėmesio…
Taip atsirado toks tarsi pogrindinis stand up judėjimas. Tai buvo autorinio humoro Lietuvoje užuomazgos. Ir tada netikėtai atsirado prodiuseriai, kurie pasakė: „mes norim pabandyti prastumti laidą į teliką“. Ilgai negalvoję pasakėm: „ok, cool, gerai“. Taip atsirado „Humoro klubas“.
Tave nuo vaikystės iki šiol lydi televizija…
Televizija man patinka. Tikriausiai daugumai žmonių patinka dėmesys, kai gali išsakyti savo mintis daugiau nei vienam žmogui ar kompanijai.
O kokius televizijos minusus įvardintum?
Man labai nepatinka televizinė cenzūra. Mes turim tokią iliuziją, kad gyvename laisvoje šalyje ir galime šnekėti, ką norime, tačiau tai yra visiškas karvašūdis, nes tai nėra teisybė.
Arba yra gražu kalbėti apie viską, arba nėra gražu kalbėti apie nieką. Padarius vieną dalyką tabu yra labai paprasta padaryti tabu bet ką – ar tai būtų ekonomika, seksas ar politika… Išbraukus iš repertuaro vieną dalyką, gali išbraukti bet ką.
Televizijoje nėra žodžio laisvės ir tai yra jos pagrindinis minusas.
Bet žiūrint televiziją atrodo visai kitaip…
Aišku, žodžio laisvė yra. Žiūrint su kuo lyginsim. Palyginus su Šiaurės Korėja – mes turim visišką laisvę. Jeigu lyginsim su pokalbiais kompanijoje prie alaus – mes neturime jokios laisvės.
Ar manai, kad galima su humoru kalbėti apie visuomenės ydas?
Dauguma užsienio komikų liečia labai svarbias visuomenės problemas. Jie yra socialiniai kalbėtojai, kurie liečia temas, apie kurias kiti negali kalbėti…
Kaip tavo galvoje gimsta humoristinės situacijos?
Kartais einu gatve, prie manęs prieina bomžas ir paklausia ko nors juokingo. Jeigu tai yra pakankamai juokinga, užsirašau į mažą knygutę, o kartais tiesiog sėdžiu ir galvoju bajerius. Tiesiog tai yra darbas, sunkus darbas ir kaip ir bet koks darbas – practise makes it perfect.
Bet vistiek reikia talento…
Mano nuomone didžiausias talentas yra darbštumas. Bet koks talentingas žmogus yra šimtą kartų prastesnis už tą, kuris žiauriai daug dirba.
Ar galima išmokti sakyti anekdotus? Kaip tą padaryti?
Sėdi, parinies ir parašai… Vienas dalykas yra pasakoti kitų sukurtus anekdotus, o visai kitas – pačiam juos kurti.
Kiekvienas žmogus gali rašyti. Juokingumas priklauso nuo to, kiek tu stebi aplinką ir tai, iš kokių bajerių juokiasi žmonės. Svarbiausia yra nesiremti kitais bajeriais, o sugalvoti savo.
Manai, kad net labiausiai užkietėjęs rimtuolis gali būti puikiu humoristu?
Aš esu įsitikinęs, kad net pats didžiausias rimtuolis kartas nuo karto išspjauna neblogą bajerį. Klausimas yra, ar jis nori tą daryti. Pats didžiausias rimtuolis nenorės daryti komedijos.
Tikriausiai smagu matyti kitus besijuokiančius…
Taip. Juokas yra pats tikriausias narkotikas.
O ar tau yra buvę, kad reikia eiti linksminti kitus, nors pačiam liūdna? Juk visiems pasitaiko liūdnų dienų…
Visuomenėje yra susidariusi nuomonė, kad jeigu tu esi humoristas, tai tu negali būti užsidepresavęs. Bet aš ir nebūnu užsidepresavęs beveik niekada. Manau, kad tai yra labai savanaudiška – būti užsidepresavusiu ir visiems tai rodyti – štai gailėkite manęs.
Sakoma, kad humoras gelbsti įvairiose situacijose. Ar tikrai?
Aš manau, kad jeigu mes mažiau savęs gailėtumėm ir į viską žiūrėtumėm per humoristinę prizmę, mes pirmautume pasaulyje krepšinyje, o ne savižudybių skaičiumi.
Ar esi kada nors nukentėjęs nuo humoro?
Nuo humoro nesu nukentėjęs. Tiesiog žmonės kartais nesupranta humoro, tuo mūsų bendravimas ir baigiasi. Aš nežinau, kas čia labiau nukenčia nuo to.
Humoru aš tiktai išlošiu. Daugeliui, išskyrus emo jaunuolius, patinka bendrauti su linksmais žmonėmis. Vakarėlių, kompanijos siela dažniausiai tampa tas, kuris daugiausia juokauja, o ir merginos humoro jausmą įvardija kaip vieną geriausių vaikino savybių.
Šokiai. Kaip vertini šį savo gyvenimo etapą?
Labai gerai. Numečiau apie 20 kilogramų. Tiesiog išsikėliau sau tokį iššūkį ir jį įvykdžiau. Tai buvo kvaila ambicija. Čia taip pat kaip, pavyzdžiui, perplaukti su burine valtimi Atlantą. Op, perplaukiau. Kokia iš to prasmė? Jokios, bet va – padariau.
Kaip tau pavyko numesti tiek daug svorio? Tam, tikriausiai, reikia geležinės valios…
Taip. Du mėnesius valgiau vien žalias daržoves be jokių prieskonių ir du kartus per dieną sportavau.
Žmonės yra susidarę klaidingą nuomonę, kad dieta yra kažkas, ką tu darai mėnesį, numeti 5 kilus ir toliau gali kimšti hamburgerius. Iš tikrųjų dieta yra mitybos sistema, kuria tu naudojiesi visada – forever and ever. Yra vienas geras būdas mesti svorį – tai padėti šakutę atgal į stalčių ir sportuoti. Viskas. Easy.
Be to, kad numetei 20 kilogramų, kokios dar patirties pasisėmei iš šio projekto?
Tiesioginio eterio patirties, išmokau mažiau jaudintis, susipažinau su daugybe žiauriai talentingų, gerų žmonių – turėjau progą tris mėnesius bendrauti su nuostabiomis, protingomis, meniškomis asmenybėmis.
O kaip pats šokis?
Niekada nemėgau šokti ir vis dar nemėgstu. Klubuose nešoku, nes tiesiog nemoku, man nepatinka… Kai kurie tiesiog atsipalaiduoja ir jiems patinka šokti, kai aš atsipalaiduoju – man patinka šnekėti.
Ką šiuo metu veiki gyvenime?
Rašau naują laidą ir dirbu radijuje.
Galima sakyti, jog dirbi komunikacijos srityje. Kaip manai, koks būtų kitas darbas, kuriame galėtum taip pat sėkmingai realizuoti save?
Tikriausiai vis tiek mėgčiau manipuliuoti žmonėmis, todėl, ko gero, dirbčiau reklamos srity arba, pavyzdžiui, galėčiau vagonus krauti, „Maximoj“ dirbti.
Nebijai fizinio darbo?
Ne, aš esu krovęs vagonus. O pats pirmas mano darbas buvo pardavinėti ant sankryžos laikraščius. Daug keistų darbų esu dirbęs…
O kaip manai, koks darbas yra sunkesnis – fizinis ar protinis?
Fizinis darbas turi pabaigą, o protinio darbo pabaigą numatai pats. Aš nežinau, kuris darbas yra sunkesnis. Aišku tik viena – bet kokį darbą atlikti gerai yra sunku.
Ačiū už pokalbį.
Jau šiandien transliacijas pradeda pirmasis Europoje trimatis (3D) televizijos kanalas. Technologijos trijų dimensijų vaizdams ekrane egzistuoja jau seniai, tačiau iki dabar jos šturmavo tik specialius kino teatrus. Kanalas „Sky 3D“ sieks tai pakeisti.