zurnalistas
Mėgsti žiūrėti gerą kiną? Neduodi ramybės draugams šnekėdamas apie tai, kas patiko ar nepatiko viename ar kitame filme?
Garsus žurnalistas, redaktorius, sporto transliacijų režisierius, komentatorius, TV prodiuseris ir, be abejonės, užkietėjęs keliautojas Vytaras Radzevičius, savo svečių šalių patirtimi besidalijantis milžiniško populiarumo sulaukusiose televizijos laidose, neabejoja – pasakoti apie keliones jam dar tikrai nepabodo. „Tikrai nevengiu šios temos – gal tai paskatins žmones ir pačius daugiau keliauti“,– šypsosi didelę dalį pasaulio aplankęs žurnalistas. Ir visgi šįkart Vytarą nusprendėme pakalbinti apie kitus jam ne ką mažiau svarbius dalykus.
Neigiamo požiūrio į netekėjusias merginas ar nevedusius vaikinus visuomenė pradėjo atsikratyti visai neseniai, bet įtartinų žvilgsnių į vienišius netrūksta ir šiandien. Kodėl šiuo metu jaunimas neskuba tuoktis, susilaukti vaikų ir priimti rimtesnių įsipareigojimų? Ar iš tiesų yra pamintos šeimos vertybės, o gal tai tik naujos kartos ir naujo gyvenimo modelis, kuriam priešintis nėra reikalo? Apie tai ir apie daugybę kitų dalykų kalbamės su televizijos laidų vedėju, žurnalistu bei rašytoju Algimantu Čekuoliu, kuris sako, jog senmergystė ir senbernystė – ne tragedija, o šių dienų realija.
Postringavimų, jog šiandien jaunimas pamina taip ilgai puoselėtas senolių vertybes, šiame straipsnyje nerasite. Drauge su A. Čekuoliu bandome į šių dienų realiją pažvelgti kiek kitu kampu ir paieškoti gana logiškų argumentų, kurie atsakytų į klausimą „Kodėl?“.
Baigėme arti žemę
Žurnalistas A. Čekuolis įsitikinęs, kad šeimos vizija skirtingomis istorinėmis epochomis keitėsi, tad nenuostabu, kad ji kinta ir šiandien. Rašytojas įsitikinęs, jog Lietuvoje yra stiprios tradicinės šeimos vertybės, tačiau laikui bėgant viskas keičiasi. Klausiate, kokie įsitvirtins nauji papročiai? A. Čekuolis atsako: „Žiūrime į praeities šeimą kaip į etaloną, bet gyvenimas labai pasikeitė. Ir jokiu būdu negalima sakyti, kad jis pasikeitė į blogąją pusę. Kaip jis pasikeitė? Visų pirma prasidėjo urbanizacija ir žmonės patraukė į miestus. Jau 50 proc. pasaulio žmonių gyvena miestuose ir tas procentas nuolatos didėja.“
Pasitelkdamas lyginamąją analizę bei istorines žinias, žurnalistas tvirtina, kad Lietuvoje šis procesas vyksta dviem etapais: iš kaimo į miestelius ir tik po to – į miestus. Tai, anot žurnalisto, normalus procesas, o tiems, kurie vis dar postringauja ir išgyvena svarstydami, kas melš karves, augins vištas, jis siūlo savęs paklausti: „Kada aš paskutinį kartą buvau alkanas, nes nebuvo maisto produktų?“ A. Čekuolis įsitikinęs, kad dabar tokios bėdos nėra ir negali būti, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus prasigeria ar kitaip nusigyvena.
„Žmonės keliasi į miestus, nes tik mieste galima uždirbti, o gyvendamas kaimo sodyboje, ką tu, žmogeli, uždirbsi. Na, nebent savo žemės turi užtektinai, o jeigu ne, tai tu – varguolis. Žmonėms keliantis į miestus, daug žemės lieka be šeimininko, o miestietis užima tik 3 proc. tos žemės, kurią užima sodietis, nes dažniausiai gyvena daugiaaukščiame name. Jeigu žmonėms pavyko per pastaruosius 10 metų patrigubinti saugomų teritorijų kiekį – tiek džiunglių, tiek kitų draustinių bei rezervatų, tai tik todėl, kad jos tapo niekieno. Bet juk nuo to badas nepadidėjo, netgi priešingai – sumažėjo. Lygiai toks pats procesas vyksta daug intymesnėje sferoje – šeimoje“, – pratęsia mintį A. Čekuolis.
Dramblienė visada eina pirma
Moteriai dabar nereikia rankomis skalbti upelyje – ji turi skalbimo mašiną. Vaikams auginti įsteigti lopšeliai-darželiai, kurie darosi vis modernesni, geresni. Moteris dėl to tampa daug laisvesnė, nes atkrinta daugybė buities problemų, todėl išnyksta tas pirmykštis būtinumas, kai vyrui ir moteriai reikėjo vienas kitam padėti buityje.
„Anksčiau žmona paklusniai tylėdavo prieš vyrą, nes suprasdavo, kad be jo ji yra bejėgė. Dabar ši situacija pasikeitė. Tiek vyras, tiek moteris – daugmaž vienodo statuso žmonės. Bet nebūtinai ir ne visada vyras yra dominuojantis. Šiuo metu dažna tendencija, kad moterys daug kur dominuoja, pvz. teisės, medicinos, švietimo ir žiniasklaidos sektoriuose. Moterų prigimtis tokia, kad jos turi būti lyderės. Kaip ir dramblių kaimenėje, nes dramblienė visada eina pirma, antys taip pat skrenda pirmos, o patinai iš paskos. O ką tai reiškia? Ogi kad tai yra natūralus reiškinys. Žmonės grįžta į pradinį būvį“, – svarstė A. Čekuolis.
Šiandien vyrų ir moterų santykiai kitokie, įsitikinęs A. Čekuolis. Su šypsena pašnekovas pripažįsta, jog vyrai nėra tokie reikalingi šiuolaikinėms moterims, kaip tai buvo kitados, ir priduria, jog nebent tik tam, kad būtų ką pabarti ar su kuo permiegoti.
Meilės „perdegimas“ ir dažnos skyrybos
Žurnalistas bei rašytojas A. Čekuolis tvirtina, jog egzistuoja toks reiškinys kaip ankstyvas meilės perdegimas. Anot jo, psichologai šį reiškinį skirsto į keletą etapų, tačiau jis yra įsitikinęs, kad po septynerių metų meilės nelieka. „Geriausiu atveju lieka draugystė, pagarba, vienas kito palaikymas, bet jei vyras viską prageria, tai koks jis rėmėjas? Jis – griovėjas. Jeigu vaikučių nėra ir nėra artumo, viskas dingsta. Tokiu atveju šeimos skiriasi“, – sako A. Čekuolis. Vyras prisimena ir taip dažnai šiuo metu eskaluojamus besiskiriančių šeimų statistikos rodiklius, kurie, pasak žurnalisto, būtų dar didesni, jei kas nors fiksuotų poras, kurios nėra įteisinusios santuokos, tačiau gyvena kaip šeima.
Kodėl tokia matematika? „Jeigu draugystė neužsimezgė, vaikų negimė, tai kitų saitų ta pora neturi. Ir štai tokios poros turi skirtis, tai natūralus reiškinys“, – įsitikinęs žurnalistas.
Be abejo, yra ir kitokių šeimos kūrimo pavyzdžių, kurių nepamiršta paminėti žurnalistas. Kitas šeimų kūrimo pavyzdys – Azijos šalys, tokios kaip Bangladešas, Indija, Šri Lanka, arabų pasaulis. Žurnalistas jau ne vienoje savo knygoje aptarinėjo santuokos ne iš meilės privalumus. „Tokiose šalyse, kuriose partnerį išrenka tėvai, o tai daro labai rūpestingai, besiskiriančių šeimų procentas labai mažas. Tėvai rinkdami partnerį savo vaikui žiūri, kad šis atitiktų socialinį statusą, išsilavinimą, vertybių skalę. Greičiausiai daugumai kyla klausimas, o kurgi meilė? Meilė bus, pradės susitikinėti, pradės miegoti kartu ir atsiras meilė. Po vedybų šitaip sujungti žmonės nepradeda visko iš karto, dar nemiega kartu, jie gerus pusę metų bando pažinti vienas kitą, vaikšto į kiną kartu ir panašiai. Šitaip suorganizuotų šeimų skyrybų skaičius – tik 1 procentas.“
Tiesa, pašnekovas pabrėžia, jog jis nesiūlo lietuviams imti pavyzdį iš Azijos šalių. „Aš nesiūlau versti žmones tuoktis – niekas nesutiks. Juk ir jūs nesutiktumėte, kad jus suporuotų kaip veislinį gyvulį“, – su šypsena kalbėjo A. Čekuolis.
Senbernis ir senmergė – baimės pasekmės?
Vis daugiau jaunų žmonių neskuba kurti šeimų ir prisiimti rimtesnių įsipareigojimų. To priežastis, anot A. Čekuolio, yra ta, kad vedybinio amžiaus jaunuoliai mato nuolat besiskiriančias poras ir supranta – ką jie darytų, to tipo šeimos, apie kurią visi kalba ir svajoja, jau nebėra. „Mūsų senolių šeimos modelio nėra ir negali būti, kaip negali būti senoviškos žemdirbystės. Jiems kemšama į galvą, kad reikia ieškoti būtent tokio arba tokios partnerės, o jie tokių neranda, todėl bijo tuoktis“, – apie vis dar galiojančius archajiškus stereotipus bei kiek kitokią šeimos modelio realybę pasakojo A. Čekuolis.
Pašnekovas įsitikinęs, jog požiūrį į šeimą keitė ne tik pasikeitęs gyvenimo ritmas Lietuvoje. „Manau, kad tam daugiausia įtakos turi tai, kad nėra ekonominio būtinumo kurti šeimą, bei baimė, kad ją sukūrus ji vis tiek iširs. Bet tai liečia daugiau vyriškąją giminę, nes ji tebėra ta, kuri siūlo tekėti, kaip ir prieš 100 metų. Tačiau verta pastebėti, kad vyrai kuo toliau, tuo labiau bijo ištarti šiuos žodžius“, – tvirtino pašnekovas.
Kontraceptinė piliulė ir jos įtaka
Kitas ne ką mažiau svarbus aspektas, kuris labai pakeitė archajiškus šeimos planavimo būdus – kontraceptinė piliulė. A. Čekuolis prisimena, jog po darbo Kanadoje jis buvo pakviestas į pionierių vadovių sąskrydį Giruliuose, kur jis papasakojo jaunoms merginoms apie kontraceptinę piliulę. „Kai pasakiau, kad jau atsirado piliulė ne tik prieš sueitį, bet ir po sueities, visos labai džiaugsmingai atsiduso“, – tvirtino žurnalistas.
Jeigu anksčiau moterys vyrus „pririšdavo“ pastodamos, tai ši piliulė, pasak A. Čekuolio, labai pakeitė vyrų ir moterų santykius. Šiais laikais moterį slegia protėvių paveldas bei požiūris, kad jeigu tu neišteki, vadinasi, esi netikusi, nedarbšti ar neturtinga, o gal ir pasileidusi. Tačiau A. Čekuolis tvirtina, kad jokiu būdu nereikia taip galvoti. Jis įsitikinęs, kad moteris greičiausiai nerado sau tinkamo. „Šiai kartai tenka gyventi pereinamuoju laikotarpiu. Senolių idealai dar galioja kaip idėja, bet jie nerealizuojami, o naujieji šeimos modelio idealai nepripažįstami. Kalbu apie laisvą šeimą, kuri nėra įteisinta oficialiai, bet gyvena kartu ir galbūt augina vaikus. Reikia suvokti žmonijos pasitraukimą iš kaimo į miestus, kontraceptinių piliulių atsiradimą, moterų lyderiavimą kaip normalius reiškinius ir nepulti į neviltį, jeigu nesukūrei šeimos. Visa tai reikia priimti kaip natūralų reiškinį. Juk neturime jokios stigmos kaktoje, kad nevedėme ar neištekėjome, juk kiekvienas gyvename taip, kaip norime“, – dalijo patarimus A. Čekuolis.
Kas yra meilė?
Savo knygose vis dažniau gvildenantis meilės, moters ir vyro tarpusavio santykių temas A. Čekuolis turi savo meilės teoriją. „Supratau, kad negalima meilės absoliutinti kaip vienintelio tikslo, vienintelio džiaugsmo. Yra įvairių meilės rūšių – darbui, vaikams. Meilė – tai draugystė plius erotika. Kai erotika baigiasi, lieka draugystė ir atvirkščiai“, – tikina A. Čekuolis, kuris priduria, kad jaunystėje žmogus neturi daug proto. „Jaunystėje mus valdo instinktai, hormonai ir tokie dalykai, kaip idealo ieškojimas. Ką reiškia meilė iš pirmo žvilgsnio? Kai žmogus suranda artimą veidą arba kvapą. Mes nežinome, kaip mes renkamės partnerius“, – kalba žurnalistas.
Rašytojas A. Čekuolis įsitikinęs, jog jauniems žmonėms reikia leisti gyvenimui tekėti sava vaga ir į gyvenimą žiūrėti paprasčiau, nei žiūrima iki šiol. Juk paniškas ieškojimas, sako vyras, dažniausiai nuveda ne ten.
Igną Krupavičių gerai žino tie, kurie dieną pradeda televizijos laida „Labas rytas“. Komunikabilus, humoro nestokojantis laidos vedėjas, atrodo, yra puikus pašnekovas, su kuriuo kiekvienas rastų bendrą kalbą. Taip yra galbūt todėl, kad Ignas labiausiai žavisi paprastumu, džiaugiasi kiekviena minute, trykšta optimizmu… Palikę kalbas apie darbą ir kasdienius rūpesčius už durų, su Ignu kalbamės apie vaikystę, laisvalaikį, žavesį, džiaugsmą ir kitus gyvenimiškus dalykus…
Padūkusi vaikystė
Anot psichoterapeutų, vaikystė turi milžinišką įtaką tolimesniam žmogaus gyvenimui. Ar pritariate šiai teorijai?
Be abejo. Labai svarbu, kaip vaikas auklėjamas šeimoje, kaip su juo elgiamasi mokykloje, ko moko pedagogai. Aš žemai lenkiu galvą, pirmiausia, prieš savo mamą, kuri padėjo po mano kojomis „žiauriai“ tvirtus pamatus.
Kokia buvo Jūsų vaikystė?
Mano vaikystė kaip ir turbūt visų vaikų, buvo nutrūktgalviška. Mėgdavau su kitais vaikais dūkti kieme, būdavo, kad ir mergaitėms už kasų patampydavau ir iš savo darželio į kitą pabėgdavau… Nors ir buvau išdykęs, tačiau jau nukreiptas kažkokia teisinga linkme – nuo 6 metų lankiau šokius, kas privertė mane laikytis disciplinos. Turėdavau važiuoti į repeticijas, likdavo mažiau laiko draugams ir žaidimams.
Žurnalistika – sprendimas, priimtas „on the spot“
Jus kone kiekvieną rytą galima išvysti televizijoje. Ar kai buvote mažas svajojot apie TV laidų vedėjo profesiją?
Kai buvau mažas, norėjau būti troleibuso vairuotoju – apie darbą televizijoje net minties nebuvo. Tik jau studijuojant žurnalistiką, supratau, kad man labiausiai prie širdies darbas televizijoje, nes teko „paragauti“ ir darbo radijuje, spaudoje.
O kodėl žurnalistika?
Rinkausi atmetimo būdu. Kaip ir visi, svarsčiau apie teisės, socialinių mokslų, ekonomikos studijas, tačiau man šie mokslai pasirodė per „sausi“ – tuo metu norėjosi dinamikos, įvairiapusiškumo. Antroje vietoje po žurnalistikos parašiau statybos inžineriją. Džiaugiuosi, kad ten nepapuoliau, nes būčiau po metų išėjęs. Apskritai, man atrodo, kad aš tada dar buvau per jaunas tam, kad suprasčiau, ko noriu. Jei galėčiau sugrįžti atgal, baigęs mokyklą jokiu būdu niekur nestočiau, keletą metų „pasiblaškyčiau“ tarp daugybės savo norų ir ambicijų kol galutinai suprasčiau, ko noriu.
Būtina gyvenimo sąlyga – galimybė bendrauti
Viename interviu minėjote, kad domitės joga. Sanskrito kalboje šis žodis reiškia „jungtį“. Kaip Jūs pats suprantate, kas yra joga – jungtis tarp kūno ir dvasios, žmogaus asmeninio tobulėjimo sistema, dar kažkas?
Esu lankęs keletą jogos kursų. Tuo metu aš viską dariau paskubomis, nuolat kažkur skubėdavau, nors giliai viduje žinojau, kad taip negerai, kad reikia sustoti, nurimti. Todėl tie kursai buvo kaip tik tai, ko man tuo metu ir reikėjo. Nepamenu, kad kažkada anksčiau esu taip pabuvęs su savimi kaip tada, kai lankydamas kursus kasdien po 4 valandas užsiiminėdavau joga. Nesakau, kad galėčiau taip praktikuoti nuolat, bet bent retkarčiais, tai yra naudinga, nes tada supranti, kad atlikdamas fizinius pratimus gali išgydyti protą.
Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
Mano laisvalaikis, o tuo pačiu ir darbas, yra kelionės. Taip pat mėgstu su draugais važiuoti į gamtą, pajūrį, žiemą – slidinėti, lankau įvairius kultūrinius renginius. Esu aktyvaus poilsio šalininkas.
Ar esate iš tų, kurie tam, kad pailsėtų, slepiasi nuo kitų dėmesio ir šurmulio vienatvėje, ar atvirkščiai – pailsite, „pasikraunate“ bendraudamas?
Manau, kad vienas miške galėčiau pragyventi ne ilgiau kaip penkias dienas. Man reikia žmonių, bendravimo.
Gyvenimas yra gražus
Esate pavydėtinai energingas, veiklus, optimitiškas. Kas yra tas „varikliukas“, kuris Jus priverčia ryte keltis iš lovos ir kuris Jus nuolat veda į priekį?
Mane pirmyn veda mano artimieji – žmonės, kuriuos aš myliu, kelionių planai, gyvenimo džiaugsmas ir viskas kartu sudėjus. Kartais pagalvoju, kad kitiems yra sunkiau nei man – kartais reikia apie tai pagalvoti – ir kad aš neturiu teisės skųstis, dėl kažko graužtis, bet kiekvieną dieną turiu pradėti su šypsena, džiaugdamasis ir dėkodamas už tai, ką turiu. Manau, kad tam, kad išmoktume džiaugtis gyvenimu, reikia daug dirbti su savimi, kas nėra lengva.
Galbūt turit kokį nors mėgstamą posakį, kurį nuolat kartojat sau, kai būna sunku ir kuris Jus įkvėpia, padrąsina?
„Gyvenimas yra gražus ir neturiu teisės skųstis“.
Kokiomis asmens savybėmis Jūs labiausiai žavitės?
Mane žavi paprastumas, gilios, nepaviršutiniškos asmenybės, prasmingi pašnekesiai, intelektas. Taip pat man patinka besišypsantys, švytintys žmonės…
Rudenį – kelionės, nauji įspūdžiai
Kokia Jums buvo ši vasara? Kuo nors ypatinga ar, atvirkščiai, tokia pati kaip ir visos?
Turėjau pačią gražiausią vasarą tėvynėje – daugiausiai laiko praleidau Lietuvoje. Anksčiau taip nebūdavo, nes ateidavo vasara, o su ja ir noras kažkur bėgti iš Lietuvos. Tai ši vasara ir ypatinga tuo, kad likau Lietuvoje ir džiaugiausi kiekvienu savaitgaliu, kiekviena minute, kada galėdavau ištrūkti kad ir į pajūrį, į Neringą, kurią labai myliu arba į gamtą, prie ežerų. Vasara man buvo puiki ir aš manau, kad jinai vis dar tęsiasi, nes galima turėti „vėlyvas atostogas“ rugsėjį ar spalį.
O koks Jūsų mėgstamiausias metų laikas?
Dėl gamtos grožio mėgstu ankstyvą šiltą pavasarį ir ankstyvą rudenį.
Kokiomis nuotaikomis pasitikote rudenį?
Labai geromis, optimistinėsmis, nes manęs laukia kelionės, nauji įspūdžiai.
Jei nepaslaptis, kur keliausite?
Su kolege keliausim į Mauricijaus salą, kuri yra maždaug 1000 kilometrų į rytus nuo Madagaskaro.