Daugelį metų dirbant su vaikais ir šeimomis, vienas tėvystės modelis kartojasi vėl ir vėl – instinktas taisyt. Tai natūrali, žmogiška reakcija. Myli savo vaiką, ir kai jis nusimena, susiduria su sunkumu ar jaučiasi sutrikęs, tavo pirmoji mintis – rasti sprendimą. Tačiau štai sunkiai pripažįstama tiesa: taisymas ne visada padeda. Iš tiesų – tai gali priversti vaiką jaustis nesuprastu, atstumtu ar net nepajėgiu. Pažvelkime, kaip ši tėvystės klaida pasireiškia skirtingame amžiuje ir kaip galime vaikui padėti, užuot sprendę viską už jį.
Tėvystės klaida: ne kiekvienai problemai reikia sprendimo
Septynmetis Jaksas pradeda verkti, kai sugriūva jo „LEGO“ kūrinys. Mama tuoj pat bėga su klijais ir lipnia juosta – nori kuo greičiau atkurti statinį. Tačiau berniukui tuo metu nereikėjo remonto – jam reikėjo palaikymo. Geresnė reakcija būtų buvusi atsisėsti šalia ir pasakyti: „O ne, tikrai apmaudu. Gal norėsi kartu atstatyti, kai būsi pasiruošęs?“
Empatija svarbiau nei patarimai
Dešimtmetė Lila pasakoja, kad per pertrauką niekas su ja nežaidė. Tėtis iš karto siūlo išeitis: „Pabandyk pradėti naują žaidimą“ arba „Būk drąsesnė“. Bet Lilai reikėjo visai ne plano, o emocinio ryšio. Paprastas „Tai turi būti labai liūdna“ padėtų jai pasijusti išgirstai ir suprastai.

Tėvystės klaida: tobulumo siekis ne visada reikalauja spaudimo
Vienuolikmetis Mailzas bijo pradėti rašyti rašinį – jam atrodo, kad viskas išeis blogai. Tėvai, sunerimę dėl uždelsimo, liepia tiesiog pabaigti darbą. Tačiau vaikui reikėjo priminimo, kad nebūti tobulu yra normalu, ir patikinimo, kad vertas meilės ir pagarbos nepriklausomai nuo pažymio.
Keturiolikmetė Sofija po pamokų atžeria tėvams šiurkštų atsakymą. Jie tuoj pat reaguoja pamokymu apie pagarbą. Tačiau tuo metu dukrai reikėjo ne paskaitos, o supratimo: „Atrodo, kad esi labai pavargusi. Esu čia, kai būsi pasiruošusi pasikalbėti.“
Aštuoniolikmetis Elis pasako mamai, kad nepavyko svarbus pokalbis dėl studijų. Ji iškart siūlosi rašyti laišką universitetui – norėdama padėti. Bet šis veiksmas siunčia žinutę: „Tu pats to nesugebėsi.“ Vietoj to reikėjo pasakyti: „Aš tavim tikiu. Tai tik viena dalis tavo kelio.“
Ką daryti vietoje „taisymo“?
- Būkite šalia. Mažiau kalbų, daugiau klausymosi. Pirmiausia – ramybė, tik vėliau patarimai.
- Patvirtinkite emociją, o ne problemą. „Suprantu, kodėl tai tau atrodo didelė problema“ yra kur kas efektyviau nei „Tu turėtum padaryti taip…“.
- Įgalinkite, o ne perimkite. Vaikai įgauna pasitikėjimo savimi tada, kai patys išsprendžia sunkumus, o ne kai jų tėvai tai padaro už juos.
Instinktas gelbėti kyla iš meilės. Tačiau tikroji galia slypi buvime kartu. Vaikai nori jaustis stiprūs, girdimi ir suprasti – ne tik „sutaisyti“.
Kitą kartą, kai norėsite duoti atsakymą – sustokite. Įkvėpkite. Ir prisiminkite: pirmiausia – ryšys. Visada.
Šaltinis: https://www.psychologytoday.com/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.