Kiekvienų metų gegužės pabaigoje, ramus Anglijos Glosteršyro kaimelis Brockworth pavirsta į chaotišką ir išprotėjusį reginį. Ant pavojingai status Cooper’s Hill šlaito šimtai drąsuolių leidžiasi paskui riedantį sūrio ratą. Skamba juokingai, tačiau tai – bėgimas paskui sūrį yra tikros varžybos, reikalaujančios ne tik fizinės ištvermės, bet ir visiško abejingumo savo saugumui.
Varžybų taisyklės paprastos – 200 jardų lenktynės žemyn, paskui 3 kilogramų Double Gloucester sūrio ratą. Laimi tas, kuris pirmasis kerta finišo liniją. Tačiau kalno statumas siekia iki 60 laipsnių, o vidutinis nuolydis – 45, tad daugelis dalyvių net ne bėga, o tiesiog virsta kūlversčiais žemyn.
Prie šlaito gali net apimti panika
Vos pažvelgus nuo kalno viršaus, susidaro įspūdis, kad žemyn teks šokti nuo uolos. Pirmieji dešimt metrų – beveik vertikalūs, ir vienintelis būdas pradėti lenktynes – tiesiog pasileisti žemyn su viltimi kuo ilgiau išsilaikyti ant kojų. Pasak rekordininko Chriso Andersono, svarbiausia leisti kūnui pasiduoti pagreičiui ir stengtis kuo greičiau keltis, jei krenti – nes nespėjęs atsikelti rizikuoji būti tiesiog pervažiuotas kitų.
Tad visi dalyviai – nuo vietinių iki atvykusių iš viso pasaulio – supranta, kad čia svarbiausia ne tik greitis, bet ir išlikimas.
Skausmas – garantuotas, sūris – abejojamas
Nėra metų, kai kas nors nepatirtų rimtos traumos. Išnirę pečiai, susilaužytos kulkšnys, sutrenktos galvos – tai beveik neišvengiama šių lenktynių dalis. 2023 m. moterų čempionė Delaney Irving finišavo be sąmonės ir tik gydytojų palapinėje sužinojo, kad laimėjo. O daugelis dalyvių pamiršta, kad šis renginys neturi oficialaus organizatoriaus ar draudimo – už sužeidimus niekas neatsako.
Kai kurie dalyviai lenktynių dieną pasistiprina alkoholiu, tačiau per didelis apsvaigimas tik didina riziką. Dėl to lenktynių laikas buvo paankstintas – anksčiau jos vykdavo vakare, kai žiūrovų ir dalyvių blaivumas jau būdavo abejotinas.
Chaosas – garantuotas, bet viskas dėl šlovės
Vaizdo įrašai iš šio renginio primena katastrofų filmų scenas: kūnai verčiasi, slysta, skraido per orą. Fotografai prie finišo linijos fiksuoja tarsi „išbarstytų lėlių“ vaizdus – išdarkytos pozos, išsikraipę veidai, ore plazdantys galūnių siluetai.
Tačiau šis chaosas – neatsiejama šventės dalis. Nors renginys kadaise galėjo būti pagoniškas ritualas arba senovinė statinių patikra, dabar tai išlikusi tradicija, kurią vietiniai nuoširdžiai saugo ir puoselėja. Dėl interneto populiarumo renginys tapo tarptautinis, o pergalės siekia atvykėliai iš viso pasaulio – nuo Australijos iki Egipto.
Rekordininkas, kuris nemėgsta sūrio
Chrisas Andersonas – tikra šių lenktynių legenda. Jis yra laimėjęs net 23 sūrio riedėjimo varžybas, nors jau per pirmąjį savo triumfą susilaužė čiurną ir aštuonias savaites nešiojo gipsą. Vėliau lenktynėse prarado sąmonę, patyrė smūgių į galvą, tačiau vis tiek grįžo. Ironiška, bet jis prisipažįsta, kad pats Double Gloucester sūrio… nemėgsta.
Dabar, būdamas 37-erių ir sveikstantis po klubo traumos, jis sako pasitraukęs į „pensiją“, bet neatmeta galimybės sugrįžti, jei jo sūnus kada nors norės dalyvauti. Tiesa, jis turės būti pakankamai greitas, kad nepatektų į krentančių kūnų „mėsinę“.
2025 metų chaosas: keistuoliai, čempionai ir kalno romantika
2025-ųjų renginyje sėkmė šypsojosi ne tik vietiniams. Vokietis Tomas Kopke laimėjo pirmąją vyrų lenktynę, o 20-metė Eva triumfavo moterų rungtyje, nors po finišo prisipažino, kad sūrio net nemėgsta. Kita moteris, Ariel Denpsey, dalyvavo tik todėl, kad pamiršo telefoną ant kalno ir nutarė, kad grįžti aukštyn lenktynėmis – „efektyviausia“.
Vietinis superherojus Luke Briggs, apsirengęs Supermeno kostiumu, nuskynė antrąją vyrų pergalę, o paskutinįjį važiavimą laimėjo Naujosios Zelandijos atstovas Byronas.
Pavojus – dalis šventės
Nors renginys kelia grėsmę sveikatai ir net gyvybei, jo žavesio tai nesumažina. Greičiau priešingai – pavojus tik prideda adrenalino ir emocijų. Dalyviai supranta, į ką veliasi, o žiūrovai – į ką žiūri. Cooper’s Hill sūrio lenktynės – tai vienas iš tų keistų ir beprotiškų žmonijos ritualų, kuriuos sunku paaiškinti logika, bet lengva suprasti širdimi.
Ir vis dėlto, kaip bebūtų absurdiška, ši tradicija išlieka gyva, kol dar atsiranda žmonių, pasirengusių kristi žemyn dėl… sūrio. Ar bent jau dėl šlovės.
