Lapkričio 27 dieną įvyks ketvirtoji [-[0]-] , kurios tema – „Studijinė fotografija – šviesos paslaptis“.
Įvairias fotografijos meno paslaptis padės atskleisti vieni žymiausių Lietuvos fotografų – Antanas Sutkus, Vaidotas Grigas, Romualdas Požerskis ir Tomas Kauneckas. Pranešėjai aptars ir analizuos studijinės fotografijos subtilybes, fotografavimo technikas, o dalyviai visa tai galės išbandyti praktiniuose užsiėmimuose su naujausia studijine technika. Pokalbinome vieną žymiausių Lietuvos fotografų Antanu Sutkumi, kuris papasakojo apie savo, kaip fotografo, pradžią ir kūrybinį procesą.
Kodėl iš visų meno rūšių pasirinkote būtent fotografiją? Kuo ji užbūrė?
Jaunystėje domėjausi daile ir ypač – kinematografija. Tačiau norėjau stoti į žurnalistiką, nes žurnalistas man tuomet asocijavosi su tiesos ieškotoju ir kovotoju Tadu Blinda. Iš pirmo karto įstoti nepavyko, todėl studijavau rusų kalbą. Vėliau mane pervedė į žurnalistiką, tačiau aš jos nebaigiau – atsibodo trečiame kurse ir aš visa galva pasinėriau į fotografiją.
Kada ir kaip fotoaparatas atsirado Jūsų rankose? Gal pamenate, kokia buvo pirmoji nuotrauka?
Tai buvo viena iš vaikystės svajonių. Kai man buvo 12, o gal 14 metų, norėjau įsigyti tris daiktus – dviratį, radijo imtuvą ir fotoaparatą. Fotografija man patiko dėl efekto – įdedi baltą popieriaus lapą į ryškalą ir čia pat pradeda ryškėti vaizdas. Tai mane pakerėjo. Fotografijai atsidėjau visa širdimi. O ir laikas buvo palankus: 7 dešimtmetis, tam tikro atlydžio laikotarpis, kai spauda norėjo kažko naujo, nematyto. Kokia buvo pirmoji mano fotografija, sunku pasakyti, tikriausiai kažkas iš klasės draugų. Vėliau pagrindinės temos buvo susijusios su studentų gyvenimu ir darbo stovyklomis.
Ar turite savąją mūzą?
Gyvenimas, muzika… Daug dalykų. Ir to negalima apibūdinti žodžiu „įkvėpimas“. Įkvėpimas, mano nuomone, labiau tinka poetams, o man tai yra darbas. Kita vertus, kažkas yra duota ir iš aukščiau, nes vieną kartą padarai gerų fotografijų, o vėliau ir ištisus metus gali nieko gero nenufotografuoti.
Kokios Jūsų mėgstamos temos?
Mėgstu fiksuoti žmonių santykius, fotografuoti kaimo personažus. Tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kaimo personažas pasikeitė visomis prasmėmis.
Koks yra Jūsų santykis su studijine fotografija?
Mano studija yra visur. Tai – ir gatvė, ir laukas, visos vietos ir erdvės, kuriose vyksta įdomus gyvenimas, kur yra gera šviesa. Paversti studija visą supantį pasaulį yra kur kas sunkiau, nei sukurti pasaulį studijoje. Man labai gaila, kad Lietuvoje nėra pakankamai išsivysčiusi studijinė fotografija. Tai galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl pas mus nėra normalios fotografijos rinkos.
Ar vaizdai, užfiksuoti Jūsų fotografijose, yra atsitiktiniai? Kiek laiko užtrunkate besirengdami fotosesijai?
Kažkas yra labai gerai pasakęs, kad taip, fotografija yra atsitiktinumo menas, tačiau tuos atsitiktinumus pasaulyje mato ne daugiau, kaip du šimtai neatsitiktinių žmonių. Aš nemanau, kad tai yra vien atsitiktinumas. Yra ir motyvacija, ir kryptingumas, svarbu „pagauti“ gerą siužetą. Kitaip tariant, tai tarsi radijo ryšys – jei nori ką nors išgirsti, turi pagauti dažnį. Taip yra ir fotografijoje.
Kas yra Jūsų mėgstami fotomenininkai?
Kasmet man patinka vis kiti. Šiemet man labai patiko Boriso Mikhailovo knyga „Tea, coffee, cappuccino“. Ji paliko labai didelį įspūdį. Dar labai patinka prancūzų ikikarinė ir pokarinė fotografija bei su ja siejami Willy Ronis, Robertas Doisneau ir, žinoma, Henri Cartieris – Bressonas.
Ką patartumėte pradedančiajam, kuris nori tapti profesionaliu fotografu?
Anksčiau būčiau pataręs negailėti juostos. Dabar patarčiau nepamiršti juostinės fotografijos. Aš nelabai pasitikiu tomis visomis naujovėmis, nes jos neužtikrina išliekamumo. Ar galėsime po 10 – 15 metų pamatyti tai, ką šiandien, ar prieš penkerius metus įrašėme? Nežinia, nes jau gali būti visiškai kitos technologijos. Pirmiausia patarčiau atrasti savo mylimą temą, aišku, nepamirštant ir gyvenimiškosios fotografijos. Dabar daug kas naudoja fotografiją, kaip kitų menų dedamąją dalį, daro įvairius fotoeksperimentus, o aš norėčiau paskatinti užsiimti grynąja fotografija – šviesotamsa, portretu.
