Jackson Pollock. Tapyba — tai ritmas

Jis atsisakė tokių dailininkams įprastų darbo priemonių, kaip molbertas, paletė ar teptukas. Įtemptą drobę perkėlęs ant grindų, paveikslus kūrė technika, primenančia ritmingą dažų laistymą.

Žymus amerikiečių dailininkas ir ryškiausias abstraktaus ekspresionizmo atstovas Jacksonas Pollockas laužė nusistovėjusias savo laikmečio normas ir buvo įsitikinęs, kad paveikslas visų pirma turi savo gyvenimą.

 

44 metus trukusiame dailininko gyvenime tilpo viskas, ko reikia prieštaringam menininko portretui – kūrybinė aistra, tradicijų laužymas, aštrūs kritikų debatai, šlovė, pinigai, alkoholis, moterys ir netikėta mirtis.

J. Pollockas drauge su keturiais vyresniais broliais augo Arizonos ir Čiko miestuose Kalifornijoje. Paauglystėje, su tėvu keliaudamas po šalį, jis gana artimai susipažino su senųjų Amerikos gyventojų kultūra, vėliau padariusia nemenką įtaką jo estetinei pasaulėjautai.

Būsimasis dailininkas jau jaunystėje pasižymėjo nenuspėjamu charakteriu. Išmestas iš dviejų aukštųjų meno mokyklų, aštuoniolikos jis persikėlė į Niujorką, kur studijavo tapybą pas amerikiečių dailininką Thomą Hartą Bentoną. J. Pollocką nelabai žavėjo jo regionalistinė tapyba, tačiau stipriai paveikė ritmingas tapymo stilius ir didžiulė vidinė nepriklausomybė.

Gerokai aiškesnes ribas kūrybiniai ieškojimai įgavo po to, kai 1945 m. J. Pollockas susituokė su dailininke Lee Krasner ir persikėlė į vienkiemį Niujorko priemiestyje Sprigse. Jam priklausančioje daržinėje dailininkas įsirengė savo studiją, kurioje galutinai ištobulino savitą tapymo–dažų varvinimo techniką.

 

Pradėjęs tapyti ant grindų, jis galutinai atsiribojo nuo bet kokių siužetų ir pasinėrė į abstraktųjį meną. J. Pollockas teigė: „Man kur kas patogiau dirbti ant žemės. Galėdamas vaikščioti aplink paveikslą ir tapyti jį iš visų keturių pusių, visiškai susilieju su juo ir tampu jo dalimi. Ši technika kažkuo panaši į indėnų smėlio paveikslų kūrimą“.

 

Naują tapymo būdą, kritikų dar vadinamą „veiksmo tapyba“, J. Pollockas laikė tiesiogine reakcija į kintantį laikmetį. „Nauji poreikiai reikalauja naujos technikos. Šiuolaikiniai dailininkai rado naujus būdus išreikšti savo idėjas. Renesansinėmis ar kitomis praėjusių epochų formomis negalima pavaizduoti šio laikmečio, lėktuvų, atominių bombų ar radijo“, sakydavo jis. Pamatinėmis savo amžininkų temomis dailininkas įvardijo erdvę ir laiką. Anot jo, moderniosios tapybos uždavinys yra ne iliustruoti, o išreikšti kūrėjo jausmus. Be viso to ji dar turinti ir niekam nepavaldų savo gyvenimą.

 

Tikriausiai būtent ši pozicija lėmė tai, kad paveikslų pavadinimus J. Pollockas pakeitė skaičiais. Jo manymu, skaičiai, priešingai negu žodžiai, yra neutralūs. Jie neblaško stebėtojų dėmesio ir be išankstinių nuostatų priverčia įsižiūrėti į patį kūrinį.

 

Iš pirmo žvilgsnio primityvus J. Pollocko dažų laistymas priminė ritualinį šokį, įvedantį į transo būseną. Ritmingi kūno judesiai, absoliuti koncentracija ir visapusiškas pasinėrimas į paveikslą – dalininko žmonos teigimu, šis procesas be menkiausio atokvėpio neretai trukdavo valandų valandas.

 

1950 m. fotografas Hansas Namuthas, norėjęs įamžinti J. Pollocko darbo eigą, pasakojo: „Susitarėme, kad kai atvyksiu, jis pradės tapyti naują paveikslą. Kai atvažiavau, Pollockas pareiškė, kad jau baigė. Tada įsistebeilijo į keliomis spalvomis nutaškytą drobę, gulinčią ant grindų, pasiėmė dažus ir ėmė palengva aplink ją žingsniuoti. Jo judesiai darėsi vis greitesni. Regis, jis nebematė nei manęs, nei Lee, negirdėjo fotoaparato spragsėjimo. Viskas tęsėsi gerą pusvalandį. Nesuprantu, iš kur žmoguje gali slypėti tiek gyvybės, turint galvoje tai, kad man atvykus, paveikslas buvo praktiškai baigtas“.

Priešingai nei daugybė žymių menininkų, savo dienas baigusių visiškame skurde, J. Pollockas šlove ir pripažinimu galėjo mėgautis būdamas gyvas. Produktyviausiu jo kūrybos laikotarpiu iki šiol laikomi 1947 – 1950 m., dar vadinami Sprigso periodu. 1949 m. žurnalas „Life Magazine“ jį titulavo žymiausiu gyvu amerikiečių dailininku.

 

Žinoma, nepaisant teigiamų vertinimų, J. Pollocko darbai nuolat kurstė aštrias kritikų diskusijas. Dailininko šalininkai tvirtino, kad tapybai atėjo metas išsivaduoti iš kaustančių tradicijų ir istorinio konteksto. Kiti manė, kad tai, ką ant drobės išdarinėja J. Pollockas, pranoksta tapybos ribas ir yra veiksmas, skelbiantis naujų politinių, estetinių ir moralinių vertybių pergalę.

 

Tuo tarpu jų oponentai aistringai stebėjosi, kaip spalvingi „tapetai“, anot jų, liudijantys visišką besmegeniškumą, gali būti įtraukti į meno istoriją ir atsidurti šalia Velázquezo, Giotto ir kitų senųjų meistrų. Laikraštis „Reynold’s News“ 1959 m. netgi pareiškė, kad J. Pollocko tapyba yra ne menas, o žemo lygio pokštas.

Šalia savo genialumo, J. Pollockas pasižymėjo kaip labai kontraversiška asmenybė. Viena vertus, jis buvo vienišius, visa savo esybe atsidavęs kūrybai ir mielai gyvenantis atokiame užmiestyje. Kita vertus, garsėjo nenuspėjamu, neretai impulsyviu ir agresyviu elgesiu bei įvairiomis silpnybėmis. Didžiausios jų buvo alkoholis ir moterys.

 

Dailininkas visą gyvenimą pragyveno su savo žmona, tačiau būtų naivu manyti, kad jų ryšys atitiko klasikinės šeimos modelį. Paaukojusi savo karjerą, L. Krasner skatino J. Pollocką ieškoti naujų raiškos būdų, džiaugėsi jo laimėjimais, toleravo meilužes, o svarbiausia – nuo pat pirmų jų pažinties metų tapo nepamainoma savo vyro vadybininke.

 

Tašką J. Pollocko gyvenime padėjo ne kas kita, kaip meilė stikliukui. Nuo 1956 m. jis ėmė vis labiau grimzti į alkoholizmą ir apleisti tapybą, o tų pačių metų rugpjūtį užsimušė vairuodamas neblaivus. Drauge su dailininku važiavo jo meilužė Ruth Kligman ir jos draugė Edith Metzger. Gyva liko tik R. Kligman.

 

Įtaigiai dailininko gyvenimą, kūrybinę raidą ir prieštaringą asmenybę atskleidžia 2000 m. pastatytas filmas „Polokas“ (ang. Pollock). Jį režisavo ir pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Edas Harris. Lee Krasner filme įkūnijo amerikietė Marcia Gay Hard. Už šį vaidmenį ji pelnė auksinę „Oskaro“ statulėlę kaip geriausia antraplanė aktorė.