Spalio 25 dieną klube „Kablys“ (Vilnius, Kauno g. 5, II aukšte), nuo 21 val. pasigirs skandinavišos muzikos garsai. Lietuvių klausytojams savo paskutiniojo albumo „Viscera“ programą pristatys muzikos atlikėja, poetė ir vizualiųjų menų kūrėja Jenny Hval iš Norvegijos, reikšmingiausia šių metų [-[0]-] viešnia. Artimesnei pažinčiai – interviu su atlikėja.
Islandų žurnalistės Christine Thelen interviu su Jenny Hval, 2012 m. vasario mėn.
Ar galėtum papasakoti apie šių dienų Oslo muzikos sceną?
Osle egzistuoja keletas susietų, bet visiškai skirtingų muzikos scenų. Skirtingai nei sostinėje, kurioje viskas daugmaž susiskirstę, mažesniuose Norvegijos miesteliuose muzikinės bendruomenės glaudesnės. Oslas tuo ir puikus – jame daug įvairių judėjimų. Deja, „Airwaves“ festivalyje nėra pilnos norvegiškos įvairovės, ypač mano mėgstamiausių grupių. Žinoma, čia gali sutikti grojančių norvegų, tačiau daug kitų vertingų atlikėjų lieko neišgirsti. Muzikinės scenos pogrindyje gali atrasti sruvenančias nuostabias požemines tėkmes, tačiau plačioji auditorija – bent jau šiandien – tiesiog nesugeba įvertinti to potencialo.
Dabar nemažai grupių, kurių nariai baigę džiazo mokslus, bet jie atsiriboja nuo džiazo. Jų repertuarą galima vadinti savotiška pop muzika. Priežasčių yra įvairių, bet viena pagrindinių priežasčių yra laisvės pojūtis. Aš nekalbu apie jų muzikos stilių. Turiu omenyje jų laisvesnį požiūrį į kūrybą. Dėl to įvyksta daugybė naujų dalykų, ir tai puiku. Jau dešimt metų Norvegijoje sukuriama ypatinga muzika, tačiau šiuo metu, mano nuomone, vyksta dar geresnės permainos.
Kaip būtų galima apibūdinti tavo muziką, atsižvelgiant į tai, ką sakei?
Manau, kitiems būtų daug lengviau nusakyt, kokia visgi yra mano kūryba ir kaip ją galima apibrėžti. Mano praeitis gana unikali – aš nemuzikavau su norvegais, kadangi nuo 2000 – ųjų iki 2004 – ųjų metų gyvenau Australijoje. Groti rimčiau pradėjau jau grįžus į Oslą, kai man buvo 24 ar 25 metai. Visuomet grojau viena, didelės klausytojų publikos neturėjau. Manau, kad mano kūryba – tai šiek tiek autsaiderių, atsiskyrėlių muzika. Galbūt ir tu tai gali pastebėti. Kita vertus, jeigu paklaustum bet kurio norvego, ar jis girdėjo mano kūrybą ir ar galėtų ją apibūdint, gal jis pasakytų kažką visiškai skirtingo nei aš, bet taipogi būtų teisus.
Gal papasakotum apie procesą, kurio metu kuri dainų tekstus? Atrodo, kad dainų tekstuose atsispindi asmeniniai tavo kūrybos ir atlikimo bruožai?
Manyčiau, jog mano muzikoje yra daug improvizacijos, taigi procese išryškėja visai kas kita, nei buvo planuota. Tekstus kuriu tiesiog įrašinėdama savo balsą, tad šis procesas – tai sąmonės srautas, susipynęs su mano pačios balso refleksija. Girdėti savo pačios balsą reiškia išgirsti įvairių kitų balsų, kurie vienu metu manyje kalba. Albumo, kurį išleidau 2011-aisiais, pradžia buvo tekstuose. Pamenu, jog tekstus rašiau ne konkrečioms dainoms, o muzikai, erdvei ir tam tikroms žodžių detalėms. Kalbėjimo maniera, kartais visai spontaniška, sudarė specifinį ritmą, į kurį turėjo įsikomponuoti muzika. Manau dėl šio aspekto muziką aš suvokiu kiek kitaip, nei dauguma muzikantų ar grupių, kadangi jie pirmiau kuria melodija arba aiškią dainos formą. Jie mąsto muzikos formos ribose – eilės, struktūra, ritmo kontūrai…
Taigi prieš žodžius pirmiau egzistuoja forma. Mano kūrybinis procesas yra labiau pasąmoninis, kurdama tekstus labai retai kada mąstau apie dainos pobūdį. Dėl šios priežasties manosios galutinės muzikos formos ir struktūros skiriasi nuo didžiosios dalies Norvegijos grupių. Galbūt prisideda ir mano polinkis anglų kalbai. Norvegijos grupės dažniausiai nesureikšmina tekstų prasmės. Savo muzika jie bando iššaukti vizualias patirtis ar orientuojasi į grynai instrumentines aranžuotes. Esu klausius daug skirtingų improvizacijų ir eksperimentinės muzikos. Tai palengvina mano kontaktą su tekstų kūryba. Nebesu įpareigota išankstinių formų.
Ar skirtingai reaguoja žmonės, išgirdę tavo muziką?
Žmonės yra skirtingi, koncertai yra skirtingi, ir dainos, kiekvienąkart iš naujo atliekamos, yra skirtingos. Visuomet stengiuosi dainas savaip pakeisti. Pavyzdžiui, didelės erdvės viską apdovanoja bažnytine aura – tuomet ir aš atrandu naujų savybių muzikoje, kurios dar nebuvo atrastos, kai grojome jaukiame rūsyje.
Ar turi muzikinį išsilavinimą?
Būdama maža, grojau klarnetu. Niekad nesimokiau groti pianinu, bet gavau sintezatorių kai man buvo šešeri. Tuomet, prisijungus ausines, pradėjau groti. Tuo metu negalvojau, kad kažką kuriu, bet galbūt taip ir buvo. Tiesiog imdavau į rankas ir grodavau. Bandydavau groti tai, ką išgirsdavau per radiją. Kartais tai skambėdavo kaip klasikinis kūrinys, kartais – kaip elektronika. Gitara groti išmokau vėliau, bet manęs nežavėjo nei skirtingos gamos, nei gitaros solo. Mečiau groti gitara būdama devyniolikos, kai persikrausčiau į Australiją. Po dviejų metų į rankas vėl paėmiau gitarą. Tada ne tik supratau, kad groti gali būti malonu, bet ir tai, kad noriu kurti muziką. Tikras susidomėjimas prasidėjo tada, kai nusipirkau trijų takelių įrašantį magnetofoną. Nuo tada muziką kūriau visą laiką. Melburne studijavau menus, tad bandydavau muzikinę kūrybą sukomponuoti su rašiniais ar kitomis universiteto užduotimis. Muzika buvo mano paralelinės studijos. Muzika buvo ir mano draugė, nes gyvenau svetimoje šalyje. Draugų Australijoje turėjau daug, tačiau nebuvo to saugumo, kurį suteikia šeima, artimi draugai ar giminaičiai šalia. Saugumą radau muzikoje.
Ar bendradarbiauji su kitais muzikantais?
Taip, šiuo metu vis dažniau. Australijoje grodavau grupėse, prisidėdavau prie įvairių teatro ir šokių projektų. Grįžus į Norvegiją, šias veiklas tęsiau. Nors mano pačios projektas buvo ir liko solo, tačiau dabar stengiuos įtraukti daugiau idėjų. Esu vis labiau suinteresuota bendradarbiavimu su kitais atlikėjais. Anksčiau yra tekę groti gitara keliose grupėse, ar tiesiog stovėti scenoje. Iš tiesų nežinau kaip galėčiau sėkmingai prisidėti prie kitų kūrybos. Aš įpratus pati kurti muziką, labiausiai tekstus, tad kai manęs paklausia ar galėčiau padainuoti kieno nors kūrinyje, lieku sutrikus. Taip, kartais man tai pavyksta, bet dažniausiai man sunku perprasti, kaip turėčiau dainuoti kitų žmonių parašytus žodžius.
Ar perdainuoji, pergroji kitų sukurtas dainas?
Taip, jeigu girdžiu kažką, ką galėčiau pakeisti ir papildyti savo muzikine asmenybe. Esu padarius keletą „koverių“, bet negaliu tiesiog perimti kažkieno darbą ir paversti jį savu. Pažįstu žmonių, kurie tai daro labai profesionaliai. Tai specifinis talentas. Šiuo metu dirbu su akustine, improvizacine LCD Soundsystem dainos versija. Esu šios grupės fanė, „Losing My Edge“ – geriausias gabalas. Supratau, kad būtų visai linksma pergroti šią dainą iš skirtingos perspektyvos. Dainos tekstas ypatingas, ji skamba kaip pokalbis. Su tokiomis dainomis aš randu ryšį. Tai labai žavus pokalbio būdas – norisi tapti dialogo dalimi, dalyvauti pokalbyje. Man sunkiau dirbti su dainų tekstais, kurie apšarvuoti stambiomis meilės ar mirties tematikomis. Tokie tekstai suręsti lėtai ir apgalvotai. O aš tokia nesu. Jeigu yra spontanika arba ištarto žodžio kokybė, tuomet tai – mano reikalas ir aš stengsiuosi tai išpildyti. O jei yra atvirkščiai, bus sunku.
Kokie kiti tavo mėgstami atlikėjai ar dainos?
Esu didelė Annette Peacock gerbėja. Jos dainų tekstai iš septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų metų – nuostabūs. Skamba beveik kaip repas. Norėčiau dažniau kurti kokybišką hip-hopą. Tačiau neretai hip-hopas linkęs užsidaryti savyje ir šis protekcinis mačo bruožas man visai neįdomus.
Ką klausai, būdama kelyje?
Pastaruoju metu – Tiny Vipers. Sutikau ją Ispanijoje 2009-aisiais. Kartu grojome labai labai keistoje vietoje labai keistą naktį. Mums begrojant žmonės žaidė tinklinį, tik apačioje, dviem aukštai žemiau nei mūsų koncertas. Tai buvo labai neįprasta. Taip pat mėgstu Hope Sandoval – ypač patinka jos klausytis, kai važiuoju autobusu ar automobilyje. Labai rami muzika. Mano mėgstamiausias jos pirmas, solo albumas. Vienas iš vaikinų, dirbusių prie jo, buvo ir mano albumo prodiuseris. Dažniausiai kelyje klausau tokios muzikos, kuri būtų tarsi ta akimirka, kai pasižiūri pro langą, ir matai viską susiliejus, nes važiuoji per greit.
Dažniausiai man nepatinka tradicinės pop grupės, įkurtos džiazo muzikantų, arba roko grupės, kurios savo šaknis taip pat turi džiaze. Nesu pernelyg susidomėjus tradiciniu džiazu, bet ši grupė mane stebina. Jie skirtingi. Beje, pagrindinė Sacred Harp vokalistė yra iš Nyderlandų; ji taip pat šauni solo atlikėja. Norėčiau ją čia matyti. Abi šios grupės išleido savo pirmus albumus 2011-aisiais metais. Jėga.
