[-[0]-]
Priklausomybė nuo sekso (sexual addiction) pirmą kartą kaip sąvoka, analogiška alkoholizmui ir narkomanijai, paminėta 1980 metais, amerikiečių psichologo Patriko Karnso. Jis turėjo omenyje socialine ir kultūrine prasme nepriimtiną seksą.
Šis psichologas nustatė, kad seksomanas, tarsi narkomanas ar alkoholikas, praeina 4 ligos stadijas:
1. Transui prilygstančios mintys apie seksą, kurios verčia jį ieškoti atitinkamos stimuliacijos;
2. Specifinių erotinių ritualų išdirbimas, kurie tampa įžanga į seksualinius veiksmus ir sustiprina susijaudinimą;
3. Stiprios psichologinės priklausomybės nuo šių ritualų išsivystymas, kai žmogus jau negali sustoti ar kontroliuoti savęs;
4. Iš to išplaukiantis nusivylimas ir bejėgiškumo jausmas.
Psichiatras Tonino Cantelmi, italų kognityvinės-tarpasmeninės psichoterapijos asociacijos prezidentas, neabejoja, kad egzistuoja tam tikros impulsyvaus seksualumo formos, nenumaldomo troškimo, kuris nukreiptas į ekstremalų seksą. Pasak jo, seksualinė priklausomybė – tai liguistas sekso suvokimas, kuris leidžia žmogui įveikti stresą, išvengti negatyvių ar netgi liguistų jausmų, taip pat intymių santykių, kurių jis nepajėgia valdyti. Seksualiniai santykiai tampa būtinybe, dėl jų galima aukoti viską, o žmonės tampa tik priemone siekiant savo tikslo. Nuo sekso priklausomi žmonės praranda gebėjimą tarti „ne“ ir rinktis. Jų seksualinis elgesys – tai jų minčių, jausmų ir veiksmų ciklo, kurio jie nebesugeba kontroliuoti, tąsa. Kaip pavyzdį psichologas pateikia jo praktikoje pasitaikiusį atvejį, kai vienas sėkmingas verslininkas paskyrė sekso pasimatymą itin svarbių derybų metu, taigi vardan keleto minučių kūniškų malonumų jam teko palikti verslo partnerius ir taip rizikuoti savo karjera.
Neseniai kanadiečių mokslininkai patvirtino, kad seksomanija iš tiesų egzistuoja. Maža to, žmonių, kenčiančių nuo šio sutrikimo, skaičius nuolat auga. Tyrimų duomenimis, šis psichikos negalavimas kamuoja 3-5 procentus suaugusių žmonių. Beje, dauguma seksomanų turi ir kitokių formų priklausomybių: tai narkotikai (42 %), darboholizmas(28 %), pirkimo manija (26 %), azartiniai žaidimai (5 %). Kai kurie taip pat skundžiasi apetito sutrikimais (32-38 %), nuotaikos svyravimais (62 %), depresija (vertinant skirtingais kriterijais, šis skaičius svyruoja tarp 15-62 %), liūdesiu (46 %), sociofobija (47 %). Tačiau kitų nukrypimų seksualiniame elgesyje jie neturi. Seksomanija dažniausiai vargina vidutinio amžiaus, tradicinės seksualinės orientacijos vyrus, vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje patyrusius seksualinį priekabiavimą arba išaugusius šeimose, kuriose niekada nebuvo kalbama apie seksą ir nedemonstruojamas švelnumas vienas kitam – visos teigiamos emocijos būdavo slepiamos.
Seksas, kaip ir heroinas ar kokainas, skatina smegenyse tokių pačių cheminių medžiagų išsiskyrimą – jos suteikia laisvės ir ramybės pojūtį. Todėl seksomanas, kaip ir narkomanas, stengiasi šių medžiagų gauti bet kokia kaina. Mokslininkų duomenimis, vyksta sąvokų pakeitimas: vienatvė, depresija, pernelyg didelis susijaudinimas, stresinės situacijos – visa tai problemos, nuo kurių pabėgti padeda seksas.
Dalis seksomanų jaučia liguistą potraukį kiberseksui. Tačiau šiuo atveju tai – mažuma (6-8 procentai visų interneto vartotojų). Jiems – tarp 33-50 metų, daugiausia – vyrai (79 procentai vyrų ir 21 procentas moterų), heteroseksualai (63 % prieš 16 % biseksualų ir 21 % homoseksualistų). Seksomanai arba seksoholikai, kaip ir darboholikai ar šopoholikai, jaučia spontanišką troškimą atlikti tam tikrą veiksmą, šiuo atveju – lytinį aktą, kas ir sukelia jiems įvairiausių problemų.
Pastaruoju metu pastebimas moterų seksoholikių skaičiaus didėjimas, nors dailiosios lyties atstovių statistika nėra tiksli, mat moterys dažniausiai šio sutrikimo nepripažįsta ir pagalbos nesikreipia.
Minesotos (JAV) universiteto mokslininkai nuskenavo seksomanų smegenis ir priėjo išvados, kad nuo sekso priklausomų ir sveikų žmonių smegenys šiek tiek skiriasi. Tačiau norint tiksliai šiuos skirtumus apibrėžti, reikalingi tolimesni tyrimai.
Ar galima išgydyti seksomaną? Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą keblu. Kai kuriems jų puikiai padeda vaistai, slopinantys lytinį potraukį ir gebėjimą jausti orgazmą. Yra duomenų, kad kai kurie antidepresantai, neveikiantys pačios seksualinės funkcijos, taip pat yra pakankamai efektyvūs. Kartu su medikamentais labai padeda ir psichoterapija, grupinė terapija.
Priklausombė nuo sekso – gana populiari diagnozė Holivude tarp žvaigždžių. Garsiausi šiandienos seksoholikai – buvęs Sandros Bullock vyras Jesse Jamesas, buvęs Katie Perie sutuoktinis Russellas Brandas, Courtney Cox buvusysus Davidas Arquette. Neatsitiktinai jie visi – buvusieji: gyventi santuokoje su seksoholiku – bemaž neįmanoma misija. Nors ši priklausomybė aplinkinių nėra vertinama kaip rimta problema, veikiau – gėda ir paslaptimi. Žmonės linkę šaipytis iš priklausomybės nuo sekso. Tačiau nuolat persekiojančios nesėkmės, beveik neišvengiamas asmeninio gyvenimo krachas skatina kreiptis pagalbos. Kartais į specialistus kreipiasi su seksoholikais savo gyvenimą susieję partneriai.
Kenčiant nuo seksualinės priklausomybės, kalbama nebe apie malonumą, kurį suteikia seksas. Kalbama apie reiškinį, kuris verčia žmogų jaustis nelaimingu. Nes kaip tik tai, kad seksas ima kenkti visiems kitiems gyvenimo aspektams, ir yra vienas esminių bruožų, skiriančių seksualinę priklausomybę nuo tiesiog didesnio seksualinio temperamento. Taigi jei mylitės po 5 kartus per dieną ir dėl to džiaugiatės – viskas gerai. Ir visai kas kita, jei tai darote pačiomis netinkamiausiomis gyvenimo akimirkomis – ne tam, kad patirtumėte malonumą, o tiesiog todėl, kad kitaip nebegalite.
Net ir turint vieną nuolatinį partnerį, priklausomybė nuo sekso gali būti problema: tokiu atveju partneris tarsi nuasmeninamas, tampa daiktu, skirtu seksualiniams poreikiams patenkinti.
Ir vis dėlto kalbant apie seksualinę priklausomybę, pavadinti jos išskirtinai medicinine problema negalima. Jei žmogus visiškai nekontroliuotų savęs, savo valios, ir vienas kitą keičiantys seksualiniai partneriai atsirastų be jo asmeninės atsakomybės, žmogus turėtų būti laikomas bemaž nepakaltinamu. Taigi nepaisant to, kad nuo seksualinės priklausomybės galima gydytis reabilitacijos klinikose, psichoterapijos seansais arba medikamentais, tai – nėra liga ir moralinė klausimo pusė bei asmeninė paciento atsakomybė išlieka aktuali.
