Rasa Barčaitė
Nuotr. organizatorių
Kada paskutinį kartą klausėtės tango? Arba akordeonų skleidžiamos muzikos? Mes seniai, tiksliau, dar praėjusiais metais per Tarptautinį akordeonų festivalį.
Todėl šiais metais susiradome ansamblį 4TANGO, kurio nariai yra respublikinių konkursų laureatai ir 2002 metų tarptautinio konkurso A.Piazzolla Music Award Italijoje finalininkai. Artėjant XIV Tarptautiniam akordeonų festivaliui kalbiname 4TANGO narę, akordeonistę Kristiną Žebrauskaitę, kuri yra ir viena iš minėto festivalio organizatorių.
Gal pradžiai klausimas – kodėl tango? Kas patraukė Jus šiame stiliuje? Temperamentas ar tiesiog aistra tango muzikai ir šokiui?
Ir tas, ir tas. Dar besimokant muzikos mokykloje, mano akordeono mokytoja pasakė: „Su tavo temperamentu tik tango groti“. Kartas nuo karto prisimenu šią, galbūt juokais kažkada mestą įžvalgą. O studijuojant Muzikos ir teatro akademijoje tango pats lyg ir savaime atėjo pas mane. Jis susijęs ir su asmeniniais išgyvenimais, ir tuo metu pradėjusia plisti Astoro Piazzollos muzikos populiarumo banga.
Iš pradžių ta Lietuvoje grojama tango forma manęs nežavėjo, nes priminė pramoginės akordeono muzikos klišes, bet viskas pasikeitė išgirdus Gidono Kremerio interpretacijas – subtili, rafinuota vidinių žmogaus išgyvenimų muzika, tikri kamerinės muzikos šedevrai. Be to, kaip tik tuo metu Lietuvoje Eduardo Gimenezas įkūrė Tango akademiją, aš nuėjau mokytis šokti. Bet jau po kokio mėnesio supratau, kad esu labiau muzikantė nei šokėja. Labai greitai subūrėme kelių muzikantų grupę, akompanavome tango šokiams ir Eduardo dainoms. Tai, kad kažkada mokiausi tango žingsnių, dabar labai padeda atliekant šią muziką.
Kur slypi šio stiliaus trauka?
Tango labai skiriasi nuo daugelio pasilinksminimo muzikos rūšių, kurios tik patenkina, bet nejaudina. Tango jaudina, bet nepatenkina. Žinoma, yra ir šokiams skirtų tango stilių, kurie puikiai linksmina. Įvairovė didžiulė.
Grįžkime prie 1999-ųjų, kuomet susikūrė „4tango“. Kaip kilo idėja susikurti ir ar sunki buvo pradžia?
Pradžia buvo tikrai nelengva – reikėjo ieškoti repertuaro, kurti aranžuotes, tada dar internetas netalpino tokių lobių. Man buvo labai svarbu gilintis į tango kultūrą, filosofiją, istoriją – juk siekėme tango kultūrą Lietuvoje atstovauti rimtame akademiniame lygmenyje. Mano magistro darbo tema buvo susijusi su tango tyrinėjimais. Teko studijuoti ir ispanų kalbą.
Kartu grojate jau 12 metų. Ar sunku buvo susigroti?
Dabartiniai muzikantai atkeliavo į „4tango“ pamažu – galutinė grupės sudėtis nusistovėjo 2002 metais. Kontrabosininkas Donatas Bagurskas buvo su manimi nuo pat pradžių. Pradėjęs groti šv. Kristoforo kameriniame orkestre, „užverbavo“ kolegę altininkę Birutę Bagdonienę. Pianistą Feliksą Zakrevskį susiradau akademijoje, ir, kaip sakoma, „užpudrinau smegenis“.
Gal galite trumpai apibūdinti kiekvieną „4tango“ narį. Kokiomis savybėmis jis papildo ir koks jo vaidmuo grupėje?
Pirmiausia mes – draugai, ir tai yra labai svarbu. Kvartetas – maža sudėtis, todėl kiekvienas esame solistas, ir tuo pačiu scenoje turime maksimaliai pasitikėti vienas kitu ir jausti vienas kitą. Manau, taip ir yra. Ne mažiau už instrumentinę sudėtį grupės narių pasirinkimą lėmė ir muzikantų asmenybės. Birutė yra mūsų grupės sveiko proto balsas, stabilumo garantas, nes aš pati linkusi situacijas spręsti emocingai (esu kolektyvo idėjų, darbų ir t.t. akumuliatorius). Kolektyvo vyriškoji pusė – ekstravagantiška, su humoro jausmu; reikia juos matyti scenoje koncerto metu. Feliksas yra puikus improvizatorius, bet kokioje situacijoje randa sprendimą (ir muzikine, ir praktine reikšme). Sakoma, nėra nepakeičiamų žmonių, bet jis tikrai faktiškai nepakeičiamas. Donatas yra seniai peržengęs paprasto kontrabosininko ribas – jis labai perspektyvus solistas, net baisu, kad nepabėgtų groti po užsienius. Iš tiesų, mes visi keturi esame puikiai susiklijavę. Mane muzikantai vadina tamsta mokytoja. Akordeono festivalyje pasirodysime su elitiniu smuikininku Džeraldu Bidva – jo temperamentas toks kremeriškas, jis groja „su krauju“ – fantastika, geras „sukibimas“.
Kaip pasirenkate repertuarą? Ar visi turite mėgstamus kompozitorius, ar kartais tenka ir pasiginčyti dėl norimos kompozicijos?
Dėl to problemų nekyla. Dažniausiai renkamės Astoro Piazzollos kompozicijas, nors aš labai mėgstu kitų argentiečių tango kūrybą ir stengiuosi jų kuo daugiau įtraukti į mūsų koncertus. Kita mūsų repertuaro pusė priklauso nuo to, su kokiais dainininkais susidraugaujame – Juditos Leitaitės, Ievos Prudnikovaitės, Jeronimo Miliaus, Evelinos Sašenko bei kitų sceninė patirtis ir mus įtraukia į kitokio repertuaro erdves – miuziklų, šanson, roko baladžių ir panašiai. Taigi mes lengvai pasiduodame stilistinėms avantiūroms, bet aukščiausiu kriterijumi išlieka kokybė ir originalumas.
Jau visai greitai prasidės Tarptautinis akordeonų festivalis. Jūs esate viena iš jo organizatorių.
Reikia pabrėžti, kad šis Tarptautinis akordeono festivalis tampa prestižinis ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – net neįsivaizduojate, kiek kolektyvų ir solistų siunčia pasiūlymus sudalyvauti jame. Festivalio meno vadovas Raimondas Sviackevičius puikiai orientuojasi pasaulinėje akordeono meno rinkoje, nes pats nuolat važinėja po konkursus ir festivalius, tad labai išrankiai ir atsakingai sudaro kiekvienų metų šventės repertuarą – stengiasi, kad nesikartotų tematika, žanrai, atlikėjai, kad Lietuvos klausytojai išgirstų pačias aktualiausias naujienas.
Aišku, atvykstančių atlikėjų gausa ir reitingavimas priklauso ir nuo surenkamo festivaliui biudžeto. Šiemet jis, deja, ypač mažas. Bet mes vadovaujamės posakiu „mažiau yra daugiau“ – visi penki šiųmečiai koncertai išskirtinės kokybės, pirmiausia, žinoma paminint legendinio Holivudo akordeonisto Franko Marocco pasirodymą.
Ar sunku buvo pritraukti dalyvius, ar neteko susidurti su nuomone, kad akordeono muzika – vis dar asocijuojasi su užstalės muzika?
Akordeonas visada šiek tiek asocijuosis su užstalės muzika, nes tai patogiausias instrumentas, kurį galima atsinešti prie stalo ir jam nebūtinas akompanimentas. Fortepijono ar orkestro bet kur juk neatsivilksi… Bet tas stereotipas priklauso nuo žmogaus išsilavinimo ir kultūringumo. Mūsų festivalio kūrėjai nuo pat jo gyvavimo pradžios akordeoną siekė parodyti kaip profesionalų instrumentą, prilygstantį visiems klasikiniams instrumentams. Pažiūrėkite, kiek akordeonistų dabar dalyvauja įvairiuose talentų šou ir vis dar turi kuo nustebinti ir priblokšti ne tik publiką, bet ir komisijas. O vulgariai ar pigiai pasirodyti galima bet kokiu instrumentu – tai priklauso tik nuo atlikėjo. Aišku, visada atsiras ir kitaip mąstančių…
Dalyvaujate tarptautiniuose konkursuose, kokia kelionė paliko didžiausią įspūdį?
Kelionės visada praplečia akiratį. Muzikinės kelionės po pasaulį leidžia suprasti, kokiame lygmenyje pats esi, nukreipia į tam tikras refleksijas. Labai patiko Italija, turtingiausia visokių konkursų meka. Po tokių patyrimų suvoki, kad nuo konkurso niekas nepriklauso, tai – žaidimas. Mes keliavome vėlyvą rudenį, oras buvo nuostabiai minkštas, kaip dabar Lietuvoje. Dievinu tokį itališką klimatą – jis įkvepia. Turbūt teko girdėti džiazo standartą „Autumn leaves“. Kai šaltis sustingdo nukritusių lapų aromatą, jau būni prisikaupęs įkvėpimo kūrybai, ir, vydamas iš širdies melancholiją, pradedi didžiuosius sezono kūrybinius darbus…
Iki pasimatymo XIV Tarptautiniame akordeono festivalyje lapkričio 9- 12 dienomis.
