„Traukinys – mūsų šalies veidrodis“, „Kiaušinis, kurio viduje gyvena viščiukas, o jo kojos – trynyje“ – tokias žiūrovų pasiūlytas scenas turi suvaidinti aktoriai, kurių pasirodymą kaskart sudėlioja publika.
Improvizacijos pradininku Lietuvoje vadinamas aktorius Andrius Žebrauskas, į komandą pasikvietęs aktorių Audrių Bružą, siekia suburti šio meno gerbėjų bendruomenę.
Jų teatras „Kitas kampas“ pastaruoju metu savo pasirodymais džiugina žiūrovus įvairiuose šalies kampeliuose, o Vilniuje įkurta improvizacijos mokykla kviečia atskleisti savo sugebėjimus.
Kaip juokauja aktoriai, mokykloje laukiama jaunimo nuo 14 iki 100 metų.
Juokiasi iš kolegų nelaimių
„Mūsų kūrybą lemia pasiūlymas, žodis, kuris pasakomas čia ir dabar“, – pasakojo aktorius A.Bružas ir pabrėžė, kad „Kito kampo“ trupė vaidina pagal žiūrovų, susirinkusių į spektaklį, pasiūlytas temas.
Prisiminę kai kuriuos spektaklius aktoriai ir dabar negali nesišypsoti. Linksmiausia jiems būna pasijuokti iš draugo nelaimės, kai išgirdęs žiūrovo pasiūlymą kolega, užuot pradėjęs vaidinti, puola kvatotis.
„Arba kai matai, kad aktorius papuola į visiškus nežinomybės spąstus, sustingsta. Tada einame gelbėti, traukiame tą, kuris kaip paukštelis daužosi į langą.
Tuomet ir mes prunkščiame, ir kolega didžiulėmis akimis žiūri. Nedažnai taip pasitaiko, bet čia ir yra improvizacijos žavesys“, – dėstė A.Bružas.
Reikia plataus akiračio
Dažnas žiūrovas mano, kad gerai improvizacijai nereikia jokio pasirengimo. Vis dėlto aktoriai žino, kad improvizuojant laikytis tam tikrų taisyklių – privalu.
Maža to, improvizatorius turi būti plataus akiračio, apsiskaitęs – nuo filosofijos iki šiuolaikinių aktualijų.
„Pavyzdžiui, neseniai gavau žiūrovo užduotį, susijusią su pandemija. Net nežinojau, kas tai yra, nes niekada nesidomėjau. Paprastam žmogui tuo gal ir nereikėtų domėtis, o improvizatoriui – reikia“, – pabrėžė A.Bružas.
Kai tenka dainuoti, dažniausiai scenoje dainas kuria, eiles rimuoja Audrius.
„Jei gaunu išradingą žiūrovų pasiūlymą, tada ir eilės liejasi geriau, kartais net pavyksta kaip kokiam Brazdžioniui surimuoti“, – juokėsi A.Bružas.
Žiūrovai lipa ant scenos
Anksčiau tiktai Vilniuje, Mažajame teatre, pasirodymus rengę aktoriai pradėjo gastroles po Lietuvą. Kai kuriuos miestelius jau aplankę improvizacijos meistrai džiaugiasi, kad čia žiūrovai jiems pasirodė gerokai aktyvesni nei sostinėje.
„Galbūt mažų miestelių žmonės nebijo emocingiau reaguoti ir atviriau siūlyti įvairias temas? Kita vertus, visų žmonių prigimtis vienoda, ir tai nepriklauso nei nuo išsilavinimo, nei nuo gyvenamosios vietos“, – svarstė aktorius A.Bružas.
Improvizacijos specialistai jau pastebėjo, kad labiausiai žiūrovams patinka patiems lipti ant scenos ir vaidinti su aktoriais.
„Ir jie to nebijo, nes mes ne siekiame iš jų pasišaipyti, o stengiamės suteikti saugumo jausmą“, – aiškino Audrius.
A.Žebrausko teigimu, vienas tradicinio humoro akcentų yra pažeminti kitą, tačiau „Kito kampo“ trupės principas ne toks – jie kitą stengiasi išaukštinti.
„Juokingiausia improvizacijoje yra tiesa. Vaidini esamą situaciją, klausai, girdi, atsakinėji, išgyveni ir atsiranda natūralios scenos, frazės, kurios sukelia juoką. Kuo rimčiau viską darai, tuo salei juokingiau“, – dėstė A.Žebrauskas.
Svarbiausia – emocijos
Improvizacijos tikslas – nebūtinai prajuokinti žiūrovą. Čia yra vietos ir dramai, ir siaubui, ir ašaroms. Svarbiausia – užgauti emocijas.
Aktorius gali taip įsijausti į, tarkime, žvirblio vaidmenį, papasakoti visą jo gyvenimo istoriją, kad salė pradės verkti dėl jo graudžios patirties.
„Improvizacija, kaip ir spalvos, turi begalę atspalvių, tad ir žvirblis gali būti labai skirtingas – žvirblis baikštus, žvirblis gražuolis, žvirblis kovotojas“, – šypsojosi A.Bružas.
„Žvirblis kamine…“ – juokdamasis pokalbį baigė Andrius.