Jei turėčiau užduotį per dieną apsilankyti visuose Vilniaus restoranuose, kavinėse, baruose, lauko terasose ir kitose žaviose vietelėse, vargu, ar kiekvienai skirdamas nors po minutę laiko spėčiau. Turbūt ne. Kam ir skubėti. Vasaros metu atsidaro tiek daug naujų ir senų kavinučių, net sunku pasirinkti. Tačiau pasirinkus, bet kurioje iš jų laikas neprailgs net su vienu puodeliu gardžios kavos.
Vieniems užteks kavos, kiti gal kokį gardėsį, ar ką tik pagamintą vasarišką sumuštinį užsisakys, savaitgalio spaudą pavartys, aptars praėjusio savaitgalio nuotykius su draugais, ar pasimėgaus pasakišku saulėlydžiu. Tokį vaizdą smagiausia stebėti iš kavinutės įsikūrusios Subačiaus apžvalgos aikštelėje.
Čia toks platus matomumo spektras, kad aprėpia nuo šv. Kazimiero bažnyčios, Gedimino pilies iki pat Antakalnio. Žavingi Vilniaus senamiesčio stogai mirga tarp iškylančių bažnyčių. O užnugaryje jų didingai kyla naujieji stiklo gigantai – dangoraižiai, tarp jų matosi Vilniaus kalvos, o dar toliau senieji miegamieji rajonai su televizijos bokštu rėžiančiu besileidžiančios saulės paskutiniuosius savaitgalio spindulius.
Žinoma, tokį gražų vaizdelį galima ir eilinę dieną pamatyti, tačiau prie visos šios idilės reikėtų pridėti vieną vienintelę smulkmeną – šokiai po atviru dangumi. Ne paprasti šokiai. Sekmadieniniai salsos šokio vakarai. Kiekvieną sekmadienio pavakarę nuo 19 val. iki kol saulė nusileidžia visa aplinka alsuoja karščiu, šilta emocija, aistra ir, žinoma, salsos ritmu. Nežinau kieno šis sumanymas, bet ar tai svarbu, kai linksma ir tuo pačiu ramu. Ramu, nes nei aplinka, nei žmonės neįpareigoja jaustis kitaip. Nei esi tos nuotaikos, kokios esi. Džiaukis šokančiais aplinkui, širdį šildančia muzika, nuostabiais miesto vaizdais ir nauja vieta. Tie, kas ją jau žino, mielai dalinasi su kitais.