Laikas.lt
Išsiilgto pavasario pradžia – ne vienintelis svarbus įvykis, priversiantis su šypsena veide laukti ateinančios savaitės. Jau netrukus, kovo 2-ą dieną, Čekijos Respublikos ambasados Lietuvoje kvietimu Vilniuje viešės vienas žymiausių čekų kino režisierių Janas Svěrákas. Šeštadienio vakarą režisierius „Skalvijos” kino centre pristatys du vaidybinius filmus: komišką dramą „Pasivažinėjimas” („Jízda”, 1994) bei komediją „Tuščios taros” („Vratné lahve”, 2007). Po filmų peržiūros autorius kvies pasišnekučiuoti apie kiną ir savo kūrybą.
Komiška drama „Pasivažinėjimas” yra kelio filmas apie trijų jaunuolių kelionę senu automobiliu ir nuotykius. Filmas sukurtas minimaliomis sąnaudomis per kelias vasaros atostogų savaites. Tuo tarpu juostą „Tuščios taros” J. Svěrákas kūrė kartu su tėvu Zdeněku. Tai pasakojimas apie taros supirktuvėje dirbantį šešiasdešimtmetį literatūros mokytoją, kuriam mažytis supirktuvės langelis ir sutiktų žmonių gyvenimai tampa ramsčiu išgyvenant amžiaus krizę. Kovo 2-osios rytą „Skalvijos” rengiamame cikle „Karlsono kinas” šeimos su vaikais kviečiamos pasižiūrėti ir patį naujausią J. Svěráko darbą – lėlinę animaciją „Kukis grįžta” („Kuky se vrací” , 2010).
J. Svěrákas yra posovietinio kino meistras, pelnęs pripažinimą bei įvertinimą savo šalyje ir už jos ribų, meistriškai laviruojantis tarp komedijos ir dramos, dokumentikos ir animacijos. Kurti jis pradėjo dar studijuodamas Prahos kino akademijoje (FAMU), tačiau kine įsitvirtino tik subyrėjus Sovietų sąjungai ir atgavus Nepriklausomybę. Režisieriaus kelią pradėjęs nuo dokumentinio kino („Goodbye little station”, 1984, „Oilgobblers”, 1988), jis netrukus pasuko vaidybinio kino keliu. 1989 m. menininkas pradėjo bendradarbiauti su savo tėvu, scenaristu bei aktoriumi Zdeněku Svěráku. Tėvo ir sūnaus komanda ėmė kurti tikrus šedevrus ir iki šiol čekų kine yra apibūdinama amerikietiškuoju „dream-team” terminu.
Kūrybinga ir įvairiapusė J. Svěráko asmenybė neleidžia apsiriboti vienu žanru ar viena tema, tačiau būtų klaidinga manyti, jog J. Svěrákas neranda sau skirtos nišos. Priešingai – režisierius pelnytai vertinamas už universalumą: gilias vidines dramas („Kolia”, 1996) bei iki ašarų graudų komizmą („Tuščios taros”, 2007), puikiai atskleistą sufabrikuotą tikrovę („Oilgobblers”, 1988) bei čekišką Spielbergo dvasią mokslinės fantastikos filme „Kosminė Odisėja II” („Vesmirna Odysea II”, 1986). J. Svěráko kinas, pristatytas ne viename festivalyje, pelnė gausybę apdovanojimų: Krištolinį gaublį Karlovų Varų festivalyje už filmą „Pasivažinėjimas”, Oskarą – už geriausią užsienio filmą „Kolia”, Čekiškuosius liūtus – už pastarojo dešimtmečio filmus.
Nors J. Svěrákas čekų kritikų dažnai kaltinamas dėl per didelio holivudinio kino atspalvio, režisierius sako, jog amerikietiškuoju kinu naudojasi kaip galimybe pasiekti įvairią auditoriją. Režisieriaus filmus Čekijoje aplankė daugiau nei pusantro milijono žiūrovų.
Čekų kinas tampa vis labiau atpažįstamas ir Lietuvos žiūrovams. Ne kartą įvairiuose filmų festivaliuose mirgėjusios čekų kino savaitės supažindino lietuvius su Jano Švankmajerio siurrealistine animacija bei Milošo Formano filmais.
