Lietuvos juvelyrikos klasike pripažįstama kaunietė dailininkė Regina Rinkevičienė, anot menotyrininkų, savo darbais galėtų papuošti pačią Anglijos karalienę ir nepadarytų Lietuvai gėdos.
Papuošalus ji kuria neturėdama išankstinio eskizo, tarsi improvizuoja ir eina paskui savo kūrybinį impulsą ten, kur veda sidabro siūlelis. Juvelyrė „džiazuoja”, todėl jos kūryba vis atsinaujina ir atgaivina, neretai atskleisdama nemažai paslapčių. O svarbiausia – ji visada žada šventės pojūtį ir stebuklo nuojautą.
Išvakarėse savo darbų parodos „Tau, Mama”, kurią organizavo dailės galerija „Aukso pjūvis” ir savaitgalį pristatė Kaune, greta nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus esančiame biznio centre, kalbėdama su agentūros ELTA korespondente, juvelyrė R. Rinkevičienė sakė negalėjusi savaip nepaminėti gražiausios metų šventės – Motinos dienos. Autorinė jos paroda tokia proga – jau sena tradicija.
– Motinos diena – pati gražiausia šventė. Nepriklausomai nuo to, kokioj šaly kiekvienas iš mūsų gyvename, kokio tikėjimo esame, Mama – visų brangiausia. Ar ji tebėra šalia, ar jau – išėjusi…
Pirmasis gegužės sekmadienis tai – padėkos Mamai diena. Tai – ir apsikeitimo išmintimi diena, nes tiek mamoms, tiek dukroms ar anūkėms visada reikia viena kitos palaikymo, supratimo. Dar nuolatos mums reikia iš kartos į kartą perduodamos išminties, meilės, gyvenimo pilnatvės.
– O buvo laikai, kai daugelyje pasaulio šalių mamos dukroms ruošdavo kraitį, ir kiekvienos būsimos mamos namuose visad atsirasdavo kraičio skrynia. Tokios skrynios jau seniai”neįsipaišo į interjerą”, tai gal ir negaila, kad šis paveldas mūsų dienų nepasiekia?
– Iš tikrųjų buvo laikai, kai ko ne visame pasaulyje mamos ruošė kraitį. Tiesa, nemanau, kad šio dalyko esmė buvo turtas. Greičiau, aš linkusi galvoti, kad tai – ir šeimos, namų šilumos kūrimo pagrindas. Tai – ir stiprybė, ir Motinos meilė, kurią į kitus namus nutekėjusi duktė, o vėliau – jos duktė galėdavo pajusti prisiglausdama prie Mamos megztos skaros ar prisegdama prie savo drabužio sagę, kuria kažkada puošėsi prosenelė. Tai – išminties perdavimas, giminės moterų palaikymas.
– Dviem žodžiais gal tai būtų galima pavadinti – šeimos vertybės, ir papuošalus būtinai prie jų priskirtume?
– Sutinku. Šeimos vertybių perdavimas, papuošalų dovanojimas svarbių moters (tiek jaunos, tiek brandžios, žilo plauko sulaukusios) gyvenimo įvykių proga – labai reikšminga tradicija. Papuošalai kaip niekas kitas gali atspindėti mūsų troškimus, jie leidžia mums pajusti savo išskirtinumą, svarbumą, jie tarsi slepia savyje ir moters išminties kodą. Ypač, jei tą papuošalą jai dovanojo artimas, ją gerai pažįstantis ir suprantantis žmogus.
Todėl aš kiekvienai moteriai iš visos širdies linkiu savo prisiminimų dėžutėje turėti nors po vieną papuošalą – jos giminės moterų išminties, patirties, genties bendrystės simbolį.
– Jei taip, tai Jūsų anūkėms ir marčioms nepaprastai pasisekė?
– Pasisekė ir man. Užauginau du sūnus, turiu marčių ir keletą anūkų, iš jų – dvi mergaitės. Abi mano anūkės – jau užaugusios. Išskirtinėmis progomis aš mielai dovanoju marčioms ir anūkėms savo sukurtų papuošalų. Džiaugiuosi, kad kurdama galiu ne tik iš gamtos, bet ir iš tų jaunų savo giminės ar šeimos moterų semtis kūrybinės potencijos. Tai – nepaprastai vertinga gyvenimo dovana.
Gal kaip tik dėl to prieš keletą metų per savo jubiliejinę parodą ištarusi žodžius – „ši paroda – jau paskutinė”, netrukus apsigalvojau. Nes ir tuomet buvo gražus stimulas toliau kurti, todėl galėjau dar ne vieną parodą surengti.
– „Nubudimas”, „Pavasaris”, „Rūta žalioji”, „Jaunystė”, „Žydėjimas” „Diena”, „Naktis”, „Rimtis”, „Ramybė”. Tai – Motinos dienos proga „Aukso galerijoje” Jūsų anūkių, trumpam virtusių manekenėmis, pristatytų juvelyrės R. Rinkevičienės naujos kolekcijos papuošalų pavadinimai. Iš sidabro, vario, žalvario, kai kurie – su įvairių spalvų agatais, mėnulio akmenimis, krištolu, malachitu, šiltųjų jūrų kriauklelėmis. Ar duodama papuošalams vardus taip įprasminote bei užkodavote žodžiais moters gyvenimo pilnatvę?
– Kodėl gi ne? Tai – iš tikrųjų savotiškas kodas. Gamtos, pavasario ir ankstyvos jaunystės nubudimas, džiaugsmas, pirmo bučinio svaigulys, branda, jaunamartės jaudulys, pirmo vaiko gimimas, kad ir varginantys, bet malonūs rūpesčiai savąsias atžalas auginant, jų sėkmių ir nesėkmių išgyvenimas. Tai, manyčiau, sudaro moters, Motinos gyvenimo pilnatvę. Netgi vieną savo neseniai sukurtų papuošalų komplektą esu pavadinusi „Gyvenimo pilnatvė”.
Mes esame gamtos dalis. Ir gyvename jos ritmais. Man pačiai gamta – pirmapradis, pamatinis kūrybos šaltinis. Ir nieko daugiau nereikia išradinėti ar keisti. Paprasčiausiai tereikia gyventi, jausti, išgyventi ir kurti.
– Aukštakulniai bateliai, tamsi suknelė, geriausia – be gilesnės iškirptės, o svarbiausia – išskirtinė proga, atrodo, tai yra privalomi atributai, be kurių Jūsų papuošalų grožis negalėtų visa savo esybe atsiskleisti?
– Tikrai neprivalomi. Manyčiau, jog kiekvienu papuošalu, kuriuos aš sukūriau, moterys galėtų puoštis ir kasdien. Žiemą ar vasarą, bet kada. Sidabro ar žalvario vėrinys, sagė švarko atlape ar ant palto apykaklės – kodėl tai negali būti ir biuro darbuotojos ar mokytojos aprangos detalė? O gal papuošalas – netgi raktelis, kuris atkleidžia moters individualumo paslaptį? Tik gal, sakau, mes, moterys, esame per daug drovios ir netgi raktelio nenorime parodyti..?
Dėkoju už pokalbį.
ELTA
Nuotr. Alvydo Vaitkevičiaus/ELTA
Lietuvos naujienų agentūra ELTA. Visos teisės saugomos. Platinti, kopijuoti be Eltos sutikimo draudžiama.
Laikas.lt – įdomus ir gyvas portalas kiekvienam. Mūsų tikslas savo skaitytojams teikti išskirtines naujienas iš viso pasaulio. Čia rasite daugybę patarimų, istorijų bei puikių ir daugelio pamėgtų receptų. Lai kiekviena diena su mumis prasideda iš naujo!