Dizainerė J. Strobeikaitė siūlo rimtai susimąstyti apie „lėtąją madą“ (foto)

Karolina Paulonytė
Nuotr. Rolandas Cikanavičius

Tai, kad Lietuvoje apstu gabių bei talentingų menininkų, niekas nesiginčys, tačiau kiek reikia pastangų ir laiko, kad išsikovotum savo vietą ir vardą mados pasaulyje, atsakyti gali tik tie, kas metai iš metų, lėtais žingsneliais ir kantriai siekia savo užsibrėžtų tikslų. Kelias nelengvas, įsitikinusi drabužių dizainerė Jovita Strobeikaitė, kuri neseniai pristačiusi savo naująją kolekciją prabyla ne tik apie „lėtosios mados“ poreikį, bet ir apie sunkumus, siekiant surasti sau vietą mados pasaulyje.

Jovita, kas tave atvedė į mados pasaulį ir kodėl būtent pasirinkai kostiumų dizainą?

Nepasakyčiau, kad į mados pasaulį pasinėriau vien dėl to, jog Lietuvoje nėra mados. Seniai žinojau, kokia kryptimi gyvenime pasuksiu, nesiblaškiau ir nesvarsčiau kokias studijas rinktis, nes mada traukė nuo mažens. Tiesa, tuomet dar tikrai neturėjau tikrojo suvokimo, kas yra mada, tačiau tas intuityvus pajautimas, jog noriu kūrybingo ir apčiuopiamo darbo susijusio su gyvenimu. O pats kostiumo dizainas – tai vienas iš menų, kuris yra „arčiausiai žemės“ lyginant su tapyba ar kitais menais, todėl man jis pasirodė priimtiniausias. Be to, mada yra mūsų gyvenimo ir požiūrio į jį atspindys, ja galima labai daug papasakoti, gal net kartais nukreipti žmones tam tikra gyvenimo kryptimi

Kokius mokslus baigei? Kas paskatino studijuoti būtent tai?

Po mokyklos iš karto įstojau į Vilniaus Kolegija, studijavau kostiumo dizainą, baigusi studijas kolegijoje supratau, kad šių mokslų negana, tad įstojau mokytis į Vilniaus dailes akademiją, taip pat studijavau kostiumo dizainą, kadangi pati jaučiau, jog dar reikia didesnio informacinio bagažo ir akademinės patirties, kad galėčiau tapti laisva savo kūryboje. Taip pat vieną pusmetį studijavau Danijoje „Designskolen Kolding“, ten įgavau labai daug naudingos patirties, kuri praplėtė mano požiūrį į meną.

^{Modelis: Simona Paciukonytė

Makiažas: Audronė Bieliauskė}

Ar tiesa, kad jau studijuodama dirbai labai intensyviai?

Po studijų Vilniaus dailės akademijoje tikrai norėjosi poilsio ir tam tikro atitrūkimo nuo to, ką ilgą laiką dariau. Septyneri metai darbo be atostogų, pareikalavo daug jėgų, tačiau patirtis, kaip galiu įvertinti šiandien, sukaupta išties nemaža. Dirbau teatre, trejus metus su televizijos projektais, dokumentiniame filme, be abejo dar ir privatūs užsakymai, todėl tempas buvo intensyvus.

Neseniai savo baigiamajame darbe pristatei naują moteriškų drabužių kolekciją „Diagnozė – tyla”, kuo ji turėtų patraukti žmones?

Ši kolekcija žmones turėtu patraukti savo idėja, nes kaip alternatyvą greitai ir besikeičiančiai madai aš siūlau „lėtąją madą”, kuri tokiu būdu taptų atsakinga ir aplinka besirūpinančia mada. Kolekcija, remdamasi tyla, pasisako prieš besaikį vartojimą, kurį skatina ir greitai besikeičianti šiuolaikinė mada, tekstilės ir drabužių pramonė. Vartotojiškumo problema atsiranda tuomet, kai nesusimąstydami įsigyjame daiktus, kurie mums nėra būtini.

^{Modelis: Simona Paciukonytė

Makiažas: Audronė Bieliauskė}

Kas paskatino imtis tokios temos?

Aplinkos stebėjimas ir buvo pagrindinis dalykas, paskatinęs imtis tokios temos, nes mūsų nemąstymas, abejingumas, kultūrinis ir socialinis vegetavimas, aplinkos netausojimas veda prie savidestrukcijos ir visapusiško griovimo.

Žiūrint iš praktinės pusės, kaip ši kolekcija atskleidžia tavo pagrindinę idėją?

Septynių modelių kolekcijoje siekiau sukurti drabužius, kuo mažiau pavaldžius laikui, kad juos būtų galima dėvėti bent kelis sezonus. Jiems sukurti naudojau kokybiškus ir kiek įmanoma natūralesnius audinius. Parinkta spalvinė gama – natūralių žemės spalvų, susieta su konceptu tarsi dar kartą primena apie aplinkos tausojimą ir gamtą, kuri yra tikrieji mūsų namai.

Drabužiuose atsisakiau apdailos ir puošybinių elementų, net ir kišenės esančios paltuose sumodeliuotos taip, kad kuo mažiau kristų į akis. Man buvo svarbu sukurti išgrynintą ir išvalytą drabužį, prisitaikiusį prie išvalytos sielos, kuris nevaržo judesių, neapkrauna nereikalingomis detalėmis ir neblaško minčių. Kolekcija nėra pretenzinga, ji tarsi nugludinta ir aptaki, atskleidžia ramią ir santūrią kolekcijos nuotaiką.

^{Modelis: Simona Paciukonytė

Makiažas: Audronė Bieliauskė}

Sau keli didelius reikalavimus, o kaip aplinka, ar sunku būti menininku Lietuvoje?

Menininkui Lietuvoje, manau, yra pakankamai sunku, ypatingai jauniems menininkams, kuriems pati valstybe nėra sudariusi tinkamų sąlygų įsitvirtini. Kita problema, kad ir pati visuomenė vis tik nepripažįsta ir nevertina savo tautiečių, ji yra labiau linkusi kritikuoti ir neigiamai vertinti savus, nei juose ieškoti pliusų. Net jei tu esi puikus savo srities specialistas, tai dar nereiškia, jog lengvai pasieksi savo tikslus, čia prisideda net žiniasklaida, kuri formuoja visuomenės nuomonę, kas yra geriausias ir tikriausias dizaineris Lietuvoje. Kartais susidaro įspūdis, jog visiškai nesvarbu, koks geras specialistas esi savo srityje – svarbu, kad lankaisi vakarėliuose ir gali į save atkreipti dėmesį, jei to pasieki, tuomet tu geras specialistas.

^{Modelis: Simona Paciukonytė

Makiažas: Audronė Bieliauskė}

Ar yra kokia meno rūšis, kurios nepripažįsti?

Negalėčiau įvardinti nė vienos meno srities, kurios nepripažinčiau , tačiau ypatingai vertinu gerai ir kokybiškai atliktus meno kūrinius ir nesvarbu, ar tai konceptualus, ar realistinis menas. Man yra svarbi meno kūrinio idėja, jo koncepcija ir atlikimas. Anksčiau menas buvo laikomas amatu – gerai atliktas darbas buvo ypatingai vertinamas ir gerbiamas, ko kartais pasigendu šiandien. Tad, drąsiai galiu sakyti, jog geri įgūdžiai, kokybė ir patirtis darbe – man taip pat yra labai svarbi, todėl šiuos dalykus ypatingai vertinu.