Laikas.lt
Jau puošiamos parduotuvių vitrinos, įstaigos ir mūsų namai skelbs artėjančias šventes. Apie švenčių laukimą, karštligišką ikišventinį šurmulį ir šventes Afrikoje kalbamės su poliglotu, Vilniaus universiteto dėstytoju dr. Gediminu Degėsiu, kuris netrukus su savo ekspedicija „Septynios Afrikos“ aplankys septynis skurdžiausius Juodojo žemyno regionus.
Gerbiamas Gediminai, esate gimęs katalikiškoje šeimoje, kurioje saugomos ir puoselėjamos iš protėvių paveldėtos tradicijos. Kas Jums yra šventės?
Pirmiausiai, tai šeima. Nors ir retokai sugrįžtu į gimtąjį Alytų, tačiau sugrįžimas per šventes, o ypač Kalėdas, būna kažkuo ypatingas. Užaugau katalikiškoje aplinkoje, didelę įtaką man padarė močiutė, jos puoselėjamos tradicijos ir papročiai. Tik dabar suprantu, ką reiškia Adventas. Tiesa, neprisiriškime prie katalikiškos tradicijos, į tai galima žvelgti kiek plačiau. Žmogus turi atrasti save švenčių laukime, tradicijose, o ne dažnai miglotos nuostatos ieškoti žmogaus.
Artėja ir Naujieji. Kuo Jums svarbus bei ypatingas šio slenksčio peržengimas?
Labai gerai pastebėjote – tai tam tikras lūžis, užveriamos ir atveriamos kitos durys. Galima išvakares paversti eiliniu „baliuku“, bet galima šiam perėjimui suteikti ir daugiau prasmės. Visuomet gera prisiminti gražias praėjusių metų akimirkas, bet reikia pagalvoti ir apie tai, kas buvo ne taip malonu, ką mums patiems reikėtų keisti savyje ar kokių netikrų gyvenimo palydovų atsisakyti. Turime sutvirtėti, būti drąsesni, nebijoti pripažinti klydus ir mokėti garsiai džiaugtis gyvenimu.
Gediminai, juk ir Jūs pastebite ikišventinį šurmulį, besiblaškančius po parduotuves žmones. Ar darote tą patį kaip ir daugelis?
Kažkada bėgiodavau galvodamas, kad šventės bus ypatingesnės, kad „šventiškai išprotėję“ tapsime laimingesni. Tačiau bėgimas nėra išeitis. Nei tuomet kai nieko nespėjate padaryti, nei tuomet kai norite pabėgti nuo savęs. Turime sustoti ir įsiklausyti į save, į savo aplinką. Turime aplenkti „girliandų beprotystę“, o tai padarysime tik reflektuodami save iš šalies, tik girdėdami save ir suvokdami, kur, kaip ir dėl ko mes čia esame. Regis, pirkdami dovanas pamirštame, jog turime artimų žmonių, kuriems reikia tik mūsų dėmesio ir šilto apkabinimo.
Gediminai, Jūsų laukia ilga kelionė, šventes sutiksite toli nuo šeimos ir Lietuvos. Kaip jaučiatės prieš šventinę kelionę?
Pasiruošimo nuotaikomis, bet ne bėgimo. Reikia padaryti dar kelis skiepus, susipirkti būtiniausius daiktus, analizuoti maršrutus, nes, kaip žinia, ketinu aplankyti itin atokius Juodojo žemyno kampelius. O Afrikoje daugybė žmonių patiria nepriteklių – jiems trūksta maisto, drabužių, vaistų… Bet kas keisčiausia – jie jaučiasi labai laimingi. Dabar, kaip europietis, kuriam užtenka ir maisto, ir drabužių, išdrįsiu pagarsinti, jog man šie metai buvo labai sunkūs – tiek dvasine, tiek finansine prasme. Todėl šios, kad ir nelengvos kelionės, laukiu kaip išganymo. Manau, atitrūkęs nuo savo aplinkos, geriau viską suprasiu, tikiuosi, sugrįšiu su naujais įkvėpimais ir vėjais.
O ar afrikiečiai krikščionys turi panašias tradicijas kaip ir mes?
Afrikoje krikščionybė (dabar neišskirsiu atskirai katalikybės) yra kiek kitokia, nei mes ją suprantame Europoje. Afriką, nors ir kokią įtaką jai daro vakarietiška kultūra, būtų galima pavadinti tradicijų ir papročių žemynu. Įdomu tai, kad grynos, kaip mes ją suprantame, krikščionybės ten nerasime. Užsacharyje krikščionybė kartais persipina su islamu, ta pati gentis praktikuoja protėvių ar krokodilų garbinimo kultą, o sekmadieniais su bažnyčios choru džiaugsmingais gospeliais šlovina Švenčiausiąją Trejybę. Kažkada mano amžinos atminties močiutė buvo labai nustebusi, kai jai pasakiau, kad ten niekas kalėdaičių prie Kūčių stalo nelaužo.
Kai Kūčių vakarą virš Jūsų mirgės juodo gilaus Afrikos dangaus žvaigždės, ko palinkėsite Lietuvai?
Pirmiausiai noriu pasakyti, kad Lietuvą labai myliu. Ir ją stengiuosi mylėti ne žodžiais, bet kad ir kukliais savo darbais. Nors dar nežinau, kur tiksliai būsiu tuo metu, bet tikrai prisiminsiu savo šeimą, savo nuostabius draugus, studentus, kolegas bei pažįstamus. Turime įkvėpti daugiau optimizmo, pagarbos vienas kitam, turime suvokti, kad esame sociumas, kad Adventas, tai ne Dievo ar dievų atėjimas, bet tai kiekvieno iš mūsų ėjimas, nes Dievas ar dievai gyvena mumyse. Turime suvokti, kad mūsų valia ir nuoširdus darbas kiekvieną dieną gali padaryti laimingą, bet ne laukimas, kad tai padarytų kiti bendrapiliečiai ar Dangaus gyventojai. Visiems linkiu Aukštų akimirkų!