Aleksandras Rimdžius
Nuotr. – Rimaldas Vikšraitis
Prieš susitikdamas su fotografu Rimaldu Vikšraičiu vienoje greta esančių gyvenviečių, užsukau pasiklausinėti apie šį kūrėją į jo gimtinę – Sintautus.
Bene kiekvienas kalbintas vietinis man uždavė tą patį klausimą – kodėl noriu kalbinti šį fotografą? Atsakymas paprastas – manau, kad šio šiurkštoko realizmo atstovo kūryba nėra deramai įvertinta gimtinėje. Taip pat noriu sužinoti, kokia idėja slepiasi po vienu žinomiausių, ypatingu intymumu alsuojančiu šio autoriaus darbų: kiaulės ausį kandančio vyro ir jam į klausos organą rėkiančio vyresnio vyriškio atvaizdą.
.jpg)
Su ponu Rimaldu susitikome šalia esančiame kaime. Jau žinojau apie tai, kad fotomenininkas vaikystėje persirgo tuberkulioze, sunkiai vaikšto bei valdo rankas, tik nebuvau informuotas, jog jis dar ir sunkiai kalba. Todėl esu labai dėkingas R. Vikšraičio dukrai Linai už tarpininkavimą. Buvau maloniai nustebintas išvydęs jaunatvišką, stilingą, besišypsantį ir pozityvų straipsnio herojų. Pašnekovas – tarsi gyvas „pranašu savo krašte nebūsi“ posakio įrodymas. Vos pradėjus pokalbį, iškart atsidūsta, jog straipsnių apie save neskaito: „Tie žmonės tiesiog visur mato tik juoda.“ Ne kitaip ir su biurokratinio aparato gniaužtais. „Paprašau paremti parodą kurioje nors ambasadoje, o jie atšauna, kad darau gėdą savo šaliai, vienintelis būdas gauti finansavimą yra rengti bendras parodas“, – neslepia apmaudo vos prieš trejetą metų Europos atradimo laurus Arlyje (Prancūzija) nusiraškęs lietuvis. „Ten viskas kitaip, ten tiesiog galima gyventi fotografija.“
Kalbant apie kontekstą, neįmanoma R. Vikšraičio nesulyginti su Rodo kolosui posovietinėje erdvėje socialinės dokumentikos srityje prilygstančia Boriso Michailovo figūra, savo darbais it skalpeliu jis negailestingai lupa tiek komunistinės, tiek kapitalistinės visuomenės odą, rodydamas negailestingą socialinių paribių realybę. Kita vertus, vargu ar R. Vikšraičiui toks jau svarbus realybės dokumentavimas ir siekis priblokšti. Turbūt jam artimesnis kur kas intymesnis savo alkoholikus tėvus fiksavusio brito Richardo Billinghamp santykis su savo herojais. Susidomėjusiems socialinės dokumentikos fotografija norėtųsi pasiūlyti pasidomėti realius socialinius pokyčius inspiravusių fotografų Jacobo Riis ir Lewis Hine darbais, taip pat aplankyti www.shorpy.com puslapį. Na, o savo pagrindiniu įkvėpėju R. Vikšraitis įvardija fotožurnalistą Romualdą Rakauską.
Populiariąją nuomonę apie realybės fiksavimą suskumba paneigti ir pats fotografas. Menininkas teigia, kad svarbiausias jo tikslas yra pajusti, kaip žmonės gyvena, prisijaukinti juos. Jis ne tiek įamžina realybę, kiek konstruoja savitus pasakojimų būdus. Bene labiausiai krintantis į akis fotografo braižas – jo cikliškumas ir žaidimas skirtingais kontekstais: vienoje nuotraukoje tokio R. Vikšraičiui būdingo siautulio akimirką matome kojomis pusnuogį vyrą apsivijusią moterį. Ne jie yra šio fantasmagoriško vaizdo centre, o už jų stovintis, rankomis į palangę įsikabinęs pusnuogis vaikas vešliais plaukais, savo išvaizda ir tyrumu panašus į Rafaelio pavaizduotus cherubinus Siksto koplyčioje.
Kaltinantiems kūrėją nelaimėlių eksploatavimu norėtųsi priminti, kad jis pats buvo tapęs modeliu savo fotografijoje. Vienoje iš jų („Kelio pabaiga“) pats R. Vikšraitis stovi nuogas, toks, koks yra, už savęs palikęs vorą tuščių butelių ir tarsi sakantis „aš ne kitoks nei jie visi“. Galbūt ateityje menininko nemėgėjai pritrūks bent vieno „amžinojo“ argumento: R. Vikšraičio drąsiausiose svajonėse – autoaktų albumas. Jau yra per 50 nuotraukų, tačiau trūksta lėšų.
Daugeliui turbūt bene aktualiausias klausimas – kaip fotografui pavyksta šitaip arti prieiti prie žmonių ir vos ne prasibrauti į jų asmeninę erdvę. Pasirodo, viskas labai paprasta – su dalimi jų viename ar kitame savo jaunystės etape jis augo, be to, su savo modeliais visada stengiasi susipažinti artimiau: „Juk taip lengviau dirbti!“ Kartais užmegztas ryšys įgauna ir kiek bauginantį pobūdį, tarkim, šeimos nariams yra tekę vos ne per prievartą išprašyti vieną iš išvykusio fotografo laukti pasiryžusių modelių. Yra ir malonesnių atvejų: „Ateina prieš dešimtmetį pas mane besifotografavusios merginos ir prašo pakartoti. O žmona man priekaištauja – girdi, pas tave daugiau nuogų vyrų nei moterų.“
Prieš susitikimą R. Vikšraitis su bičiuliu buvo leidęsi į kelionę automobiliu po Ispanijos kaimus, kur padarė, kaip tvirtina, daugybę puikių kadrų, dažniausiai įamžinę tokių marginalių grupių, kaip narkomanai, gyvenimus. Fiksavęs ne tik Lietuvos, Ispanijos, bet ir Danijos ar Kinijos žmonių gyvenimo akimirkas fotografas reziumuoja, kad viskas visur baigia supanašėti. Kita vertus, užsienyje tikrai geriau fotografuoti. Rimaldui ypač didelį įspūdį paliko nuolat judantis Pekino knibždėlynas su jo pro akis dviračių salvėmis šaudančiomis gatvėmis. Su Kinijos sostine kūrėją sieja ne tik malonūs įspūdžiai – į šį kvapą gniaužiantį megapolį atvykusio menininko iš pradžių nepasitiko joks vertėjas, susizgribta buvo tik kiek vėliau. Tačiau turbūt niekur nebuvo taip gera vaikštinėti ir fotografuoti, kaip Austrijos sostinėje Vienoje.
Baigiant pokalbį visada norisi šiek tiek kyštelti nosį pro ateities planus slepiančią širmą. Nors pašnekovas atvirauja šiuo metu esantis visiškai išsisėmęs ir bene porą metų nieko verto dėmesio nesukūręs, optimizmo ir tikėjimo nepraranda. Anot jo, šiuo metu vyksta derybos su jo jaunystės fotografijomis susidomėjusiais leidėjais iš Olandijos.
Nuolatinė kelionė, mitinis cikliško pasaulio vaizdavimas – tokie, atrodytų, šį kūrėją bei jo darbus lydintys leitmotyvai. Ir dabar jis, kaip vaikystėje ar jaunystėje, periodiškai vis kaitalioja gyvenamąsias vietas, ir dabar vis dar bent keletą kilometrų kasdien sukaria dviračiu…
Vos nepamiršau apie pagrindinį savo kelionės tikslą – nuotrauką, kurioje pavaizduoti šalia kiaulės galvos komunikuojantys vyriškiai, įkvėpė Vincentas van Gogas. Bet tai Jūs tikriausiai jau supratote patys.
Šis straipsnis publikuotas rugsėjo mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema BE GRIMO, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba [-[1]-] . Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
E. Jakilaitis: „Niekada napanikuoju tiesioginiame eteryje“
Juodas darbas svetur – dideli pinigai? (pasidalinimas patirtimi)
Imantas Reed: „Aš sakydavau „Ne“, o jie man vis tiek įjungdavo fonogramą“
Natalie Shau+Hideo = prieblandos fotografija
Normalūs bachūrai operuoja kebabą
Interneto komentarų kultūra Lietuvoje
Subjektyvus profesionalaus žiūrovo interviu
