Smagiam lietui skalaujant vasariškas gatves miestelėnai netruko pasinaudoti proga apsiauti „botų“. Spalvotais guminiais batais pasipuošę ne tik jaunuoliai, bet ir vyresniojo amžiaus žmonės nebijodami sušlapti drąsiai žengia per balas ir demonstruoja savo išradingą stilių.
Derinami prie visko
Linksmuosius „botus“ žmonės derina prie įvairiausios aprangos: kelnių, džinsų, lengvučių ir juodų „sunkių“ sijonų. Nesidrovėdami renkasi skirtingas guminių batų spalvas — nuo rožinės iki įprastos „tarybinės“ žalios.
Taip pat žvilgsnį traukia raštų bei faktūrų įvairovė. „Botai“ marginami leopardo kailį primenančiais taškučiais, žirneliais, juostelėmis, povo plunksnų imitacijomis, gėlėmis, futbolo kamuolio raštais ir pan. Pastebimi gumos ir kailiuko deriniai, įvairių sagčių, kulniukų kombinacijos.
Šiek tiek iš „botų“ istorijos
Egzistuoja kelios guminių batų atsiradimo versijos. Vienoje iš jų spėjama, kad dar devynioliktame amžiuje Velingtono hercogas Artūras Velslis (angl. Arthur Wellesley) pirmasis įžvelgė „botų“ privalumus. Ekscentriškasis aukštuomenės narys teigė, kad specialiai jam kurti guminiai batai puikiai tinka bet kokiai progai: karui, pasimatymams ar valgant aristokratišką vakarienę.
Tuometinė aukštuomenė „guminukus“ derino prie ilgėjančių vyriškų kelnių. Nereikėjo ilgai laukti, kol „botų“ privalumus įvertino visuomenė. Drėgnesnio klimato šalių gyventojai ir praktiški kanadiečiai, anglai, prancūzai, skandinavai ir kiti netruko įsitikinti, kad guminiai batai — idealus palydovas lyjant lietui, esant rūkui ar braidžiojant po rasotą žolę.
Kita versija teigia, kad guminiai batai kildinami iš seniausių Pietų Amerikos indėnų laikų. Kai europiečiai pradėjo lankytis tolimajame kontinente, atkreipė dėmesį į keistus indėnų batus. Visa „indėniškų“ batų paslaptis buvo medžiaga, mirkyta kaučiukmedžio sultyse. Europiečiai netruko pasinaudoti „gerosios praktikos“ pavyzdžiais ir ėmėsi kurti savus batus.
Beje, mūsų kaimyninėje Rusijoje intensyviai guminius batus pradėta gaminti 1921 metais. Kai „Treugolnik“ ir Maskvos „Bolševik“ atnaujino sustabdytą gamybą. Dėl praktiškumo paklausa buvo milžiniška, prekių nebelikdavo akimirksniu.
Dabartinių spalvingųjų „botų“ pradininku galima laikyti italų dizainerį, batų parduotuvės savininko sūnų Eljo Fjoruči (it. Elio Fiorucci). 1960-aisiais metais dizaineriui kilo išganinga mintis — nuspalvinti visiems įprastus guminius batus. Tarė ir padarė. Ryškiai išgražinęs kelias poras „guminukų“ menininkas savo darbus nunešė į mados žurnalo redakciją, kur buvo padaryta fotosesija. Rezultatas buvo geresnis nei kas nors galėjo pagalvoti — žaismingi guminiai batai kaip mat ėmė populiarėti ir apie E. Fjoruči sužinojo Milanas.
Vystantis technologijoms guminiai batai darėsi vis elastingesni, patogesni ir labiau pritaikyti natūraliai žmogaus fiziologijai.
Perkant „botus“ verta prisiminti
Jei rinkdamiesi „paprastus“ batus dar galvojate apie odos ar kitos medžiagos „išsitampymą“, perkant „botus“ apie tai negali būti nė minties. Guminis apavas „neišaugs“ nė per milimetrą, todėl atkreipkite dėmesį į batų dydį. Matuokitės „botus“ su tokio storio kojinėmis, su kuriomis žadate nešioti savo naujuosius „guminukus“, arba rinktės vienu dydžiu didesnius batus. Guminiai batai turi būti kiek laisvesni, negu, pvz., odiniai.
„Botų“ priežiūra itin paprasta, nes viskas, ko jums prireiks, yra šiltas vanduo, minkštas sausas skudurėlis ir keli glicerino lašai. Prisiminkite, kad būtent ekstravagantiški, santūrūs ar tiesiog linksmi „botai“ gali būti išskirtiniu stiliaus akcentu.
Džiaugiamės, jog guminių batų „manija“ neaplenkė mūsų krašto ir siūlome jums pasižvalgyti po lietuvaičių dėvimų „botų“ galeriją.
Parengė Viktorija Gudelė
