Kaip pagerinti savo darbo rezultatus? Kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus? Kaip tapti geriausiu? – sakysit, banalūs klausimai, tačiau būtent jie neduoda ramybės daugeliui einančiųjų tobulumo link.
Žydrūnas Savickas – gyva legenda, stipriausias visų laikų pasaulio žmogus, regis, jau surado atsakymus į šiuos klausimus. Kai atrodo, kad daugiau pasiekti nebeįmanoma, galiūnas nepaliauja stebinti savo laimėjimais. Kas nulėmė tokią Žydrūno sėkmę?
Pasaulio galiūnų čempionas yra įsitikinęs, kad tam, kad nugalėtum varžovą, pirmiausia turi įveikti save. Formulė paprasta – pasitikėjimas savimi, užsispyrimas, stabilumas ir tu – nenugalimas. Na, o nuo savęs dar pridėčiau – paprastumas ir nuoširdumas, juk iš tikrųjų genialūs tie, kurie ne garsiai rėkia apie savo pasiekimus, bet tyliai, su atsidavimu dirba savo darbą.
Dviejų pastarųjų savybių Žydrūnui tikrai netrūksta. Tykiai besišypsantis galiūnas, kaip ir būdinga sportininkams, lakoniškai, tiesiai, tačiau tuo pačiu nuoširdžiai ir be nebūtino patoso dalijasi savo sukaupta patirtimi.
Pergalės kaina
– Viskas turi savo kainą, ypač pergalė, kuri, Jūsų žodžiais tariant, yra akimirka, o kelias link jos – visas gyvenimo etapas. Kaip susidėlioti prioritetus, kad kelio gale tavęs iš tikrųjų lauktų pergalė ir euforija, o ne nusivylimas ir pralaimėjimas?
Pagrindinis dalykas yra kasdienis darbas. Labai svarbu ne tik treniruotis, bet taip pat laikytis dienos režimo – tinkamai maitintis, ilsėtis, eiti 22 valandą miegoti.
– Atrodo, elementaru – daug dirbti ir laikytis susidarytos dienotvarkės. Tačiau juk būna, kad apima tingulys arba norisi ilgiau pavakaroti… Įdomu, ar ir Jus, stipriausią pasaulio žmogų, apninka tokios pagundos ir kaip Jūs joms atsispiriate?
Iš tikrųjų dėl to turbūt ir tapau stipriausiu pasaulyje, kad atsispyriau tom pagundom, nes turėjau aiškų tikslą – būti geriausiu ir jo kryptingai siekiau. Aš visada žinojau, kad jeigu kažkur nukrypsiu, tai pakenks mano rezultatui.
– O kaip po įtemptų varžybų pailsite?
Kadangi varžybos būna užsienyje, tai pasiilgstu namų ir grįžęs paprasčiausiai būnu namuose su artimiausiais žmonėmis ir taip pailsiu. Toks pasyvus poilsis namuose – pats geriausias.
– Kalbėjot apie tai, kad tam, kad laimėtum reikia daug dirbti, o kaip su sėkme? Argi gimusiam po laiminga žvaigžde ne lengviau prasimušti iki pergalės?
Paprastai, jeigu gerai pasiruošei, esi stipriausias, tai tu ir laimi – savo darbu ir pastangom tu prisijaukini tą sėkmę. Bet kartais būna tokių nesėkmių, kad kažkas išlenda, kažkas nepavyksta. Padarai kažkokią klaidą, dėl kurios esi kaltas pats, tačiau sakai, kad nusisuko fortūna. Dar būna, kad patiri traumą, bet trauma irgi atsitinka tada, kai varžybose neapskaičiuoji savo jėgų ar neteisingai treniruojiesi. Taigi, sakyčiau, kad 90 procentų sėkmės sudaro žmogaus darbas ir tik 10 procentų tos tikrosios sėkmės – fortūnos.
Geriausias motyvatorius – noras laimėti
Svajonių, siekių turime kiekvienas. Tačiau taip dažnai pritrūksta valios, ryžto ir jėgų joms įgyvendinti, taip dažnai susidūrus su didele ar maža kliūtimi, nusvyra rankos. Iš kur gauti tą motyvacijos varikliuką, kuris vestų pirmyn? Apie tai tiesiog negalėjau nepasikalbėti su Žydrūnu.
– Pradėjote sportuoti būdamas trylikos, šešiolikos jau dalyvavote savo pirmosiose galiūnų varžybose. Iš kur tokiame jauname amžiuje tiek motyvacijos, užsidegimo? Juk dažniausiai tokio amžiaus berniukų galvose mintys sukasi tik apie žaidimus ir išdaigas…
Trylikos metų paskatintas dėdės pradėjau lankyti sporto klubą. Man patiko treniruotis, gerai sekėsi. Pradėjau bendraut su vyresniais sportininkais, kurie man pasiūlė išbandyti jėgas varžybose. Buvau jauniausias galiūnų varžybų dalyvis, mano varžovai buvo 25-30 metų vyrai. Man, šešiolikmečiui, buvo didelis iššūkis varžytis su dvigubai už save vyresniais. Bet vis tik kai ką aplenkiau.
– Kas Jums suteikia stiprybės?
Man stiprybės suteikia noras laimėti. Ir tai, sakyčiau, yra blogai – garbės troškimas ar dar kas. Bet man patinka dalyvauti varžybose, pajausti tą jaudulį, euforiją, jei pavyksta laimėti. Kol rezultatai man leidžia, tol noriu išbūti šiame sporte ir kadangi mane jau pradėjo vadint visų laikų stipriausiu žmogum, norisi tą įtvirtint, kad tai nebūtų vien vardas.
– Esate perfekcionistas?
Jeigu kažką darau, tai noriu, kad tai būtų atlikta geriausiai.Visose srityse gali būti geriausias, o sričių yra daug, tik gal sportas yra tokia daugiau matoma sfera. Tikiu, kad yra žmonių, kurie yra geriausi pasaulyje ir mes to nežinome…
– Tobulėjimui ribų nėra. Ar šį posakį galima pritaikyti ir sporto sričiai?
Kaip rodo visas sporto vystymasis, ribų tobulėjimui nėra. Prieš dvidešimt metų stipriausi žmonės keldavo tokius svorius, kuriuos dabar iškelia vidutinio lygio sportininkai, o ką aš iškeliu tikriausiai už dvidešimt metų irgi kels daugelis. Todėl manau, kad sportas vis vystysis į priekį. Man smagu, kad bent jau šiam laikmetyje esu stipriausias. Kai tik mano rezultatai sustos vietoje, užleisiu vietą kitiem.
Trumpam pamirškim sportą…
– Jūs, žvelgiant iš šalies, žavit savo paprastumu ir nuoširdumu, o kokios savybės Jus žavi?
Mane žavi paprasti žmonės, neužsidėję kaukių, nevaidinantys kažkokių labai svarbių asmenybių. Svarbiausia, kad žmonės išliktų tokie, kokie yra, nekurtų įvaizdžių ir savęs nekeltų aukščiau negu reikia.
– O ar Jūs esate laimingas žmogus?
Laimingas, nes ką darau, tas sekasi, ko noriu, tą pasiekiu.
– Dažnai svajojate?
Vaikystėj gyvenau svajonių pasaulyje, o ir dabar pasvajoju apie tobulą pasaulį…
– Ar svajonės išsipildo?
Dauguma mano svajonių išsipildo, išsipildė ir tikiuosi, kad išsipildys. Manau, kad visų žmonių svajonės gali išsipildyt. Aišku, vien svajot neužtenka, reikia dar ir kažką padaryti ta linkme.
Taip ir norisi kur nors matomoje vietoje užsirašyti šiuos Žydrūno žodžius – „Vien svajoti neužtenka“. Išties, kartais daug lengviau dėl savo paties klaidų, tingulio ar apatijos kaltinti juodą katiną, perbėgusį skersai kelio ir nusinešusį sėkmę. O tokie žmonės kaip Žydrūnas dažnai prisikiriami „laimės kūdikiams“, kuriems viskas sekasi, net nesusimąstant, kiek valios pastangų, darbo ir pasiaukojimo įdėta einant svajonės link.