Pažvelgęs į dekoratyvinę kumpanosės raganos kaukę, kurią nusipirkau Žemaitijos nacionaliniame parke, pirmiausia prisimenu – to krašto medžio drožėjus, menininkus.
Po jų sodybas, dirbtuves ir muziejėlius lydėjusi Žemaitijos nacionalinio parko kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė apie vieną liaudies menininką pasakė: „Rounką yr atkalęs joudai…“ Tačiau tai tiktų visiems, pas kuriuos apsilankėme. Pasak jos, parko teritorijoje gyvena ir kuria meistras kalvis, per dešimtį medžio drožėjų, ne vienas tapytojas, atgimsta senosios audimo tradicijos. Kai kurie liaudies meistrai ir profesionalūs menininkai kuria keliose srityse: drožia iš medžio, kala akmenį, tapo. Žemaitijos liaudies architektūra bene mažiausiai buvo paliesta praeityje Lietuvoje vykdytų reformų. Kalvotame parko kraštovaizdyje dominuoja sodybų ansambliškumas, savitas jų siluetas, natūrali vienovė su reljefu ir želdiniais. Sodybos buvo aptveriamos žiogrių, statinių ir tik Žemaitijai būdingomis pusgulstinėmis tvoromis. Liaudies meistrams pasireikšti labai tiko ir iki šiol patinka mažoji architektūra. Žemaitija nuo seno garsėja meniškomis koplyčiomis, koplytstulpiais, koplytėlėmis, kryžiais prie kelių ir kryžkelių ar upelių, senkapiuose, istorinėse ir pasakojimais apipintose vietose. Dažnokai pakelėje galima išvysti į storą medį įkeltą nedidelę koplytėlę su šventojo skulptūrėle. Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojų rūpesčiu restauruota dešimtys įvairių mažosios architektūros objektų. Beveik kiekvieno ūkininko kieme seniau stovėjo kryžius, koplytstulpis ar koplytėlė. Tą gražų žemaičių paprotį pagimdė didelė meilė savo kraštui, jo praeičiai, kultūrai ir liaudies menui. Dabar tradicijas palaikyti padeda vietiniai meistrai – kalviai ir medžio drožėjai. Ypač verta apsilankyti pas tokius meistrus keliaujant Platelių ežero apylinkėmis.
Šelmiškais velniukais sukibirkščiuoja Vyto Jaugėlos iš Gintališkės kaimo akys, kai jis pradeda pasakoti eilinę istoriją. Ant sienų viepiasi liaudies meistro išdrožtos Užgavėnių kaukės, ant lentynų stovi skulptūrėlės. Jau daugiau nei dešimtmetį yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, dažnai dalyvauja įvairiose parodose. Jo išdrožti krikščioniški šventieji ir pagoniški dievai, Užgavėnių kaukės, koplytstulpiai eksponuoti įvairiose Lietuvos vietose, papildė Žemaitijos nacionalinio parko ir privačias kolekcijas.
Leonardo Černiausko meno galerija ir kūrybinės dirbtuvės įsikūrusios Babrungėnų vandens malūne ant Babrungo upės. Babrungėnų vandens malūnas yra vienintelis akmeninis malūnas Žemaitijos nacionaliniame parke, paskelbtas architektūros paminklu. Malūno sienų storis – apie du metrai: iš lauko akmuo, viduje – mūrytos plytos. Viename pastato gale gyveno malūnininkas, kitame veikė malūnas. Išsikišusioje dalyje, antrame aukšte, buvo įrengta vilnų karšykla. Tarp malūno ir gyvenamųjų patalpų yra išlikęs senoviškas kaminas, kur prie angos, ant geležinio trikojo, buvo gaminamas valgis. Šiandien viename malūno gale gyvena dailininkas, kitoje pastato pusėje įrengta meno galerija-muziejus, o antrajame aukšte, kur šviesiau – dirbtuvės. Čia galima pamatyti autoriaus tapybos darbus, medžio drožinius, senovinių daiktų kolekciją. Vien paveikslų sukūrė per du tūkstančius, o dar drožybos darbai, skulptūros…
Plateliškių drožėjų vyrų tarpe menininkė Rūta Kavaliauskienė išsiskiria savo kūrybos objektu – ji drožia angelus. Jos meno gerbėjų yra ne tik Lietuvoje, ypač profesionalios menininkės angelus vertina Vokietijoje. Plateliuose gyvena jau keturi metai, išdrožė ir keturis angelus, kurie dedikuoti realiems miestelio žmonėms, kurie patys ar jų šeimos svečiai gali ateiti į dailininkės namus, aplankyti „jų“ angelą. Ir kiti kūriniai, gyvenantys autorės namuose, – ne sakraliniai, o daugiau gamtiški, žmogiški. Parodė ir naujausią – Kelio angelą. Jam iš trikampio ant krūtinės teka, raitosi kelias, pasiekiantis kojas, o ant kuklaus apdaro skleidžiasi pakelės augalai. Prie šono jis glaudžia duonos kepaliuką. Atsisveikinę su jaukiais menininkės namais, iškeliaujame toliau. Gal ir mus lydės tas Kelio angelas?
Rimantas Laima taip pat ne per seniausiai įsikūrė Skirpsčių kaime, atvykęs iš Mažeikių. Jo ir žmonos Laimutės darbščios rankos ir estetinis skonis sukūrė jaukią kiemo aplinką, su išpuoselėtais želdiniais, gėlėmis ir medžio skulptūromis. Klėtyje, pirmame aukšte, eksponuojamos kaukės ir skulptūros, o ant aukšto – medinės raižytos lėkštės. Meistras sako, dabar jau yra išdrožęs gal per tūkstantį kaukių, per metus apie aštuoniasdešimt sukuria. Šelmiškos ar baisios Užgavėnių kaukės vis traukia akį. Vieną iš jų jau matuojasi fotografė Kristina. „Kaip tik ant tavo murzelės“, – įvertina meistras ir santūriai šypsosi.
Dovainių kaime gyvenančio Kazio Striaupos sodyba iš karto parodo, kad čia gyvena meniškas žmogus. Didelė pavėsinė pilna medinių skulptūrų: ant išsikišusių kažkieno delnų žydi gėlės, į medį lipa meškutis, dantis rodo krokodilas, o iš medinės būdos išlindusi ne tik šuns galva, bet ir visa būda pakilusi ant styrančių šuns kojų. Kaip ta skulptūra išaugo savo namelius, taip visą gyvenimą buvęs kolūkio vairuotoju, niekur nesimokęs dailės ir meno subtilybių, jau sulaukęs garbaus amžiaus Kazys paėmė kaltą ir tapo vienu savičiausių šio krašto kūrėju.
Žmonės kalbėdavo, kad Justino Jonušo tėvas turi prisijaukinęs kauką (žemaitiškai – aitvarą), kuris neša jam turtą. Buvo ne tik labai darbštus, bet ir šviesus valstietis, jau seniai pradėjęs rinkti senovinius daiktus. Tai perėmė ir dabar jau 85-metį atšventęs Justinas, kuris su žmona Regina yra vieni garsiausių šio krašto tautodailininkų ir senovės palikimo rinkėjų. Jonušai savo sodyboje Godelių kaime įkūrė privatų tautodailės ir etnografijos muziejų. Be pačių šeimininkų kūrybos čia pagarbiai saugomos garsaus Žemaitijos tautodailininko medžio drožėjo Stanislovo Riaubos skulptūros. Jis neturėjo šeimos, klajodavo po Žemaitijos kaimus, žiemą apie dvidešimt metų glausdavosi šioje sodyboje, o vasaromis ilgam pranykdavo gamtoje. Girdėjome pasakojimą, kad jis taip buvo įvaldęs savo amatą, jog kartą į obelį įkėlęs išdrožtus paukštelius ir tikri paukščiai apsigavo, dalį jų palaikė savais… Dabar Jonušų muziejuje kabo šio meistro išdrožta rankšluostinė su sparnus išskleidusiu kauku. Lyg simbolis, nešantis jau ne materialius turtus, o kūrybinį įkvėpimą žemaičių liaudies meistrams.
O Jūs jau buvote Žemaitijos nacionaliniame parke, o gal lankėtės kokioje nors kitoje saugomoje teritorijoje? Kviečiame dalyvauti – GERIAUSIO AUDIO/RADIJO reportažo konkurse apie Lietuvos saugomas teritorijas, draugišką aplinkai elgseną, ekologiją, meilę ir pagarbą gamtai. Galbūt esate ką nors kalbinę ar su kuo nors įdomiai bendravę Lietuvos saugomų teritorijų, Lietuvos gamtos ar kitomis aplinkosauginėmis temomis? Gal pamenate kokį radijo interviu, kuris Jums paliko neišdildomą įspūdį ir netveriate noru juo pasidalinti su visais? Siųskite nuorodą ar informaciją apie tai mums el. p. [email protected] ir mes su Jumis susisieksime. Geriausių audio/radijo reportažų autoriai bus apdovanoti vertingais prizais, jų kūriniai ar nuorodos bus publikuojami “Keliauk kitaip” ir „Eko bangos” tinklaraščiuose.