Laikas.lt
[-[0]-]
Sekmadienį vakare įvyko paskutiniai Vilniaus dokumentinių filmų festivalio seansai, tačiau Kino pusryčiams medžiagos yra kelios savaitės į priekį. Gaila, kad jie tik kartą per savaitę.
Šiandien norėčiau rekomenduoti švedų dokumentinį filmą „Mocartas ir kitos manijos“ (Mozart and Munchies, 2012). Tai filmas žmonėms, kuriuos žavi pamišėliai ir klasikinė muzika arba tiesiog įdomios žmonių istorijos. Tikros istorijos. Žodžiu, visiems.
Juosta pasakoja apie 87 metų senolę, kuri neišleidžia iš burnos cigaretės ir nepaleidžia iš rankų pianino klavišų. Ann-Mari-Froier gyvenimo meilė ir aistra – Mocartas. Kadaise ji buvo laikoma viena perspektyviausių kompozitoriaus kūrinių atlikėja Švedijoje. Sunki ir neišgydoma liga, maniakinė depresija, iškėlusi moterį į viršūnę, vėliau be gailesčio metė ją į dugną. Didžiulėms salėms žmonių kviesta groti A. M. Froier, dabar pati priversta nuomotis nedidelę erdvę ir orkestrą, kad surengtų savo koncertą. Nes kitaip ji negali…
Filmo režisierė Marie Lundberg lydi skarmalais apsikarsčiusią pianistę po miestą, kuomet ji kabina plakatus, skelbiančius apie būsimą pasirodymą. Filmo kūrėja greta moters, kai ji nervingai repetuoja, irzliai priimdama perpus (jei nedaugiau) jaunesnio kolegos pastabas. Namas, kuriame vyksta repeticijos ir kur būsimam filmui A. M. Froier pasakoja savo manijos priepuolių lydymą gyvenimą, sklidinas šiukšlių. Filme ji susitinka su savo vaikais, kurie klausia, ar ji atsikratė viso šio šlamšto. Ir nors nė žodžiu apie tai neužsimenama, galima spėlioti, kad tempti šiukšles namo dar viena manija, be jų ji savo namuose nesijaustų tokia saugi. O gal ji taip atitrūkusi nuo šio pasaulio, kad visiškai nesvarbu, tvarkinguose ar netvarkinguose namuose grojama muzika, Mocartas abiem atvejais skamba taip pat žavingai.
Koncertas įvyksta. Kaip sekėsi, pažiūrėkite patys. Pavadinkime tai intriga. Po jo, A. M. Froier paklausta, ar tai paskutinis jos gyvenimo koncertas, atsako, kad ne, nes kitaip ji neturėtų daugiau dėl ko gyventi.
Filme atsiskleidžia vienišo, seno, iš pažiūros lyg ir stipraus, bet iš tikro labai ligoto žmogaus gyvenimas. Žmogaus, kurį iš tikro galima vadinti menininku. Dėl to šį filmą ir rekomenduoju pažiūrėti.
