Aliodija Ruzgaitė – Lietuvos baleto amžininkė. Šiam menui ji atidavė daugiau nei septynis dešimtmečius – nuo 1932 metų, kai susižavėjusi pirmuoju Lietuvoje pastatytu baletu L. Delibo „Kopelija“ pradėjo mokytis žinomo pasaulyje baleto artisto ir pedagogo Anatolijaus Obuchovo studijoje Kaune, iki pat šių dienų – rašydama knygas, straipsnius apie baletą spaudai, enciklopedijoms ir žinynams.
A. Ruzgaitė baleto šokėjos karjerą pradėjo 1940 metais. Dirbdama teatre baigė lituanistikos studijas, pradėtas dar neuždarytame Kauno Vytauto Didžiojo universitete, vėliau teatrologijos studijas Maskvoje.
Baigusi šokėjos karjerą dėstė šokio pagrindus būsimiems aktoriams, ilgus metus dirbo M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriuje. A. Ruzgaitės knyga „Prisiminimų blyksniai“ – tai mūsų baleto istorijos dalyvės ir metraštininkės užfiksuoti unikalūs Lietuvos baleto ir visos kultūros istorijos epizodai, liudijimas iš pirmų lūpų.
Lietuvių baleto pasaulyje ją vadino „greitąja pagalba“. Nes susirgus bet kuriai solistei ji galėdavo per porą dienų paruošti kolegės vaidmenį ir eiti į sceną. Ir tapti nepamirštama.
Po septynių dešimtmečių, atiduotų šokio menui, ilgametis scenos partneris ją pavadino lietuvių baleto signatare. Nes ji buvo viena iš tų, dėl kurių fanatiško atsidavimo savo profesijai buvo atkurtas tremčių ir emigracijos sunaikintas lietuvių baleto branduolys.
Jos pasirodymą Palangoje vasarotojai vadindavo tikrąja sezono pradžia. Nes jos mylimas miestas prie Baltijos daug metų buvo neįsivaizduojamas be tų laikų stiliaus ir mados karalienės.
Ją iki šiol vadina Lialia. Nes… Kas žino, kodėl išliko nuo kūdikystės prigijusi meili pravardė? Gal kaip kontrastas aristokratiškai laikysenai, antikinės deivės stotui ar pietietiškam jos sušoktų personažų temperamentui?
Kalbant apie Aliodiją Ruzgaitę lengviau pasakyti, kas ji nebuvo lietuvių balete, negu išvardyti, kas ji buvo ir yra: solistė, pedagogė, du aukštojo mokslo diplomus įgijusi baleto kritikė ir istorikė, nepailstanti švietėja nuo tų laikų, kai pasaulio šokio meno naujienos vargiai prasiskverbdavo pro geležinę politinės scenos uždangą.
Aliodijos Ruzgaitės prisiminimų knygoje atsiskleidžia prieškario Kauno Laisvės alėjoje prasidėjusi mergaitės iš inteligentų šeimos didžioji gyvenimo promenada, įspūdinga jos sutiktų žymiausių Lietuvos ir pasaulio baleto šokėjų, choreografų, kitų menų atstovų galerija. Sklaidant knygos puslapius kartais atrodo neįtikėtina, kiek galima patirti ir pasiekti per vieno žmogaus gyvenimą.
Ji nedvejodama atsakė, kad net jei žinotų, jog visą karjerą šoks paskutinėje kordebaleto linijoje, vėl rinktųsi šį kelią…
Baleto artistas Petras Skirmantas
Ji buvo šokio maniakė. (…) Tas žvėriškas, fanatiškas darbas paliko nuostabių prisiminimų.
Baleto artistas Henrikas Kunavičius
Pamatęs Kiprą Petrauską jausdavai, kad eina „Aš – opera“. Lygiai taip pat Lietuvos baletą ilgus dešimtmečius reprezentavo balerina Aliodija Ruzgaitė.
Baleto kritikė Jūratė Terleckaitė
Jos gyvenimas – tai atvejis, kai profesija sutampa su pomėgiu. Ruzgaitė ( …) buvo savita mūsų baleto asmenybė. Tokių charakterių balete reta. Tokie menininkai turi ryškų „aš“.
Muzikologas Edmundas Gedgaudas
Ruzgaitė labai gražiai atrodė, kaip kokia antikinė nimfa – dailiai nuaugusi, aukšta, būdavo į ką pasižiūrėti. Ji nerodydavo jokių sceninių kaprizų, nekeldavo jokių trinčių, kurių kartais pasitaiko tarp žvaigždžių.
Dirigentas Saulius Sondeckis
Matant jos šokio išraišką, plastiką, viduje sukildavo emocijos, jausdavausi lyg šampano taurę išgėrusi.
Operos solistė Irena Jasiūnaitė
Aliodija Ruzgaitė. Prisiminimų blyksniai. Sudarė Alė Šimkienė. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 244 p.
Taip pat knygoje: Helmuto Šabasevičiaus „Gyvas kultūros istorijos pulsas“, Jūratės Terleckaitės „Suaugusi su baletu“, Žilvino Dautarto „Baltoji baleto metraštininkė“. Knygos dailininkė Asta Puikienė.