Laikas.lt
Vincentas Ravalecas – naujosios kartos prancūzų rašytojas, gimęs (gim. 1962 m.) ir užaugęs hipių epochoje, alsavo savo laikmečio laisvės ir nonkonformizmo idėjomis, todėl greitai metė akademines studijas. Darbininkiškos profesijos, atsitiktiniai darbai nuo staliaus ir režisieriaus pagalbininko tapo rašytojo gyvenimo universitetais, pagimdžiusiais drąsią ir kritišką, it aštrus skalpelis skrodžiantį devintojo dešimtmečio visuomenę romaną „Padugnės giesmė“. Šis kūrinys atnešė autoriui pripažinimą ir tapo bestseleriu.
Gastonas, Paryžiaus priemiesčių „gavrošas”, sutinka ir iškart įsimyli žavią laisvo elgesio nepilnametę Mari Pjerą. Gastonas nebegali be jos gyventi, bet savo meilę reikia įrodyti – užsidirbti daug pinigų ir iškilti visuomenėje. Kaip tai padaryti? Imtis nelegalaus verslo, tapti vagimi, sukčiumi, nusikaltėliu?
Siekdamas savo tikslo Gastonas įsuka nelegalų verslą ir išsinuomoja prabangų biurą Paryžiaus centre. Jaunuoliams atsiveria „auksinės“ 9 dešimtmečio Paryžaius grietinėlės gyvenimas – prabangūs vakarėliai, susitikimai su klestinčiais verslininkais, leidėjais, nudistų pliažai, snobizmas ir begalinė tuštybė. Ir, rodos, niekad nesibaigsianti gyvenimo šventė. Tačiau svaiginamas „padugnės“ skrydis į tarmiamas gyvenimo aukštumas baigiasi tuo, kuo ir turėjo baigtis…
„Padugnės giesmė“ 1995 m. apdovanota prestižine Prix de Flore premija. 1998 m. pagal šį romaną autorius pastatė to paties pavadinimo filmą, rodytą Kanų kino festivalyje.
-O tavo veikla kažkokia įtartina, nelegali, argi ne taip?
Akimirką patylėjau, prisimindamas, ką šiandien veikiau: važinėjau metro, tvarkiau reikalus dėl 300 SE,
dar plepėjau apie AIDS pasigavusį šunį, o po vakarienės turėsiu žemyn nutempti televizorius, didžiulius tonas sveriančius ekranus, tai juk darbas, netgi pokalbis apie vyną rūsyje su restorano šeimininku taip pat verslo dalis, nebuvau iš tų, kurie kratėsi darbo, niekas to nepaneigs.
-Pats sau esu šeimininkas, tai specifinė veikla, negali to vertinti įprastiniais matais.
