[-[0]-]
Pažvelgę į veidrodį esate patenkinti savo išvaizda, bet pamatę savo atvaizdą nuotraukoje nemaloniai nustembate: nuotraukoje atrodote visai kitaip nei veidrodyje. Mokslininkai atrado paaiškinimą, kodėl mūsų atvaizdas veidrodyje ir nuotraukoje skiriasi.
Glazgo universiteto mokslininkas Jordanas Gainesas sako: „Mes užaugame matydami savo veidą ir jo asimetriją veidrodyje. Mūsų smegenys taip priprato prie vaizdo, matomo veidrodyje, kad bet kokie skirtumai, kurie gali išryškėti nuotraukoje, mums atrodo netikroviški ir nepatrauklūs“.
J. Gainesas pabrėžia, kad žiūrėdami į veidrodį žmonės atitinkamai įtempia veido raumenis, nutaiso veido išraišką, kad matytų save tokį, koks labiausiai sau patinka. Toks vaizdas įsirėžia į atmintį kaip tikrasis mūsų atvaizdas. Nuotraukose, kuriose esame užfiksuoti įvairiose situacijose, matome savo atvaizdą tokį, kokį mato aplinkiniai žmonės, ir jis gerokai skiriasi nuo mūsų įsivaizduojamo.
Toks fenomenas būdingas ir balso suvokimui. „Žmogus savo balsą girdi daug žemesnį ir prie jo pripranta, – teigia J. Gainesas. – Išgirdęs savo balso įrašą, jis neigiamai reaguoja į balso skirtumą, nes jis atrodo kitoks ir neįprastas, bet ne todėl, kad balsas iš tiesų būtų negražus.“
Kitas mokslininkas iš to paties universiteto, psichologijos profesorius Pascalis Belinas, aiškina: „Mes girdime savo tikrąjį balsą tik įrašytą. Kai kalbame, garsas keliauja oru, mūsų ausimis, kaulais ir tampa daug žemesnis, nei yra iš tiesų. Kai girdime įrašytą garsą, atpažįstame jį iš pasakytų žodžių, kalbėjimo manieros, bet balso tembro skirtumas mums atrodo toks neįprastas, kad pajaučiame atmetimo reakciją.“