Baigiantis spaliui, minime ne tik rimtas lietuviškas šventes, bet ir pramogaujame švęsdami Heloviną. Kviečiame atšiaurų spalio 31 d. vakarą šiltai įsitaisyti namuose ir išsirinkti šiurpų vakaro filmą… Štai mūsų pasiūlymai.
Košmaras prieš Kalėdas (Nightmare Before Christmas)
Vienintelis filmas sąraše, kurį ramia sąžine rekomenduojame visai šeimai, nors ir su įspėjimu, kad mažieji gali išsigąsti. Kaip bebūtų, šis kino gotikos meistro Timo Burtono animacinis šedevras yra kupinas magiškų Helovino herojų, gyvenančių (kurgi dar) Helovino miestelyje: vaiduokliai, vilkolakiai, vampyrai, raganos, skeletai, šikšnosparniai… Kasdien jie smagiai švenčia Heloviną, kol kartą atranda paslaptingą reiškinį – Kalėdas… Nebūtų nuodėmė prisiminti kitą T. Burtono pilnametražį animacinį filmą, „Mirusi nuotaka“ („Corpse Bride“), tačiau jei norite deramai atšvęsti Heloviną, tiesiog privalu pažiūrėti „Košmarą prieš Kalėdas“.
28 dienos po… (28 Days Later…)
Zombiai atrieda atidunda. Manote, nėra ko bijoti purvino, apdriskusio, kruvino, keistus garsus leidžiančio, baltus akių obuolius demonstruojančio žmogaus, kuris juda link tavęs keistai šlubčiodamas? „28 dienos po…“ privers pagalvoti dar kartą. Šiame Danny Boyle („Lūšnyno milijonierius“) režisuotame filme matysite žadą atimančius vaizdus – Londonas apmirė, kadangi žmonės užsikrėtė baisiu virusu. Cilian Murphy vaidina vieną iš sveikųjų, bandančių išlikti zombių užvaldytame pasaulyje. Jei zombių tematika neatbaido, galite pamėginti klasika tapusią „Numirėlių aušrą“ (rež. George‘as A. Romero, 1978) arba to pačio filmo 2004 m. versiją.
Zombių karalius (Shaun of the Dead)
Kol vakaras neįsibėgėjo, galime sau leisti atsipalaiduoti. Britų komikų komanda filme „Zombių karalius“ išsijuosusi šaiposi iš siaubo filmų klišių ir daro tą neįtikėtinai sėkmingai. Kinomanai ir „siaubekų“ mėgėjai čia pastebės aliuzijas į kitus filmus, o visi be išimties daug juoksis. Jau matėte, norite daugiau? Pamėginkite „Zombių žemę“ („Zombieland“).
Helovinas (Halloween)
Ne pats netikėčiausias pasirinkimas, tačiau jei dar nematėte, šis 1978 m. filmas tikrai vertas visų kritikų pagyrų (apie daugybę jo tęsinių geriausia nė nekalbėti). Į miestelį atvyksta iš psichiatrinės ligoninės pabėgęs Michaelas Meyersas ir Helovino dieną ima persekioti būsimas aukas. Grėsminga atmosfera, jokių pigių triukų, didžiulė įtaka siaubo filmų žanrui ir talentingoji Jamie Lee Curtis pagrindinės herojės vaidmenyje.
Pagieža (Ju-On: the Grudge)
Holivudo konvejeris, matyt, neveltui gamina tiek daug japoniškų siaubo filmų perdirbinių. Netruksite tuo įsitikinti, jei išdrįsite pažiūrėti „Pagiežą“, kurią japonai pastatė 2002 m. Viename name kadaise įvyko žiauri žmogžudystė, kuri, regis, užkeikė šią vietą ir persekioja jos gyventojus iki šiol. Tradicinio „vaiduoklių namo“ motyvas čia kaip niekada šiurpus ir gąsdinantis, ypač todėl, kad režisierius gąsdina ne spec. efektais ar atvirai demonstruojamais kraujais. Panašią tematiką nagrinėja amerikiečių klasika „Poltergeistas“ („Poltergeist“) bei jau tęsinio susilaukę „Paranormalūs reiškiniai“ („Paranormal Activity“).
Klyksmas (Scream)
Po sukrečiančios „Pagiežos“ siūlome atsikvėpti ir pažiūrėti „Klyksmą“ – siaubo filmų legendos Weso Craveno („Košmaras Guobų gatvėje“, „Ir kalnai turi akis“) režisuotą filmą, kuris kartu ir parodijuoja siaubo filmus, ir pagerbia juos – jauni filmo veikėjai puikiai žino „siaubekus“ ir nuvalkiotas jų taisykles, kaip ir juos persekiojantis žudikas. Kraujo čia daug, progų spėlionėms „Kas sekantis?“ ir „Kas žudikas?“ apstu, tačiau didžiausias privalumas tas, kad filmo kūrėjai sėkmingai balansuoja tarp komedijos ir siaubo.
Švytėjimas (The Shining)
Filmas, kurio pristatinėti nereikia. Kino meistras Stanley Kubrickas nepamalonino S. Kingo šia romano interpretacija, tačiau filmas vis vien laikomas šedevru, siūlančiu žvilgsnį į beprotybės užvaldytą protą nuošaliame viešbutyje, kur dedasi nesuvokiami dalykai. Aktorius Jackas Nicholsonas čia atlieka bene įsimintiniausią savo vaidmenį, o S. Kubrickas, kurdamas siurrealią atmosferą, užtikrina, kad žiūrovai niekada neatsipalaiduos.
Drakula (Dracula)
Pabaigai siūlome žvilgsnį į klasikinę B. Stokerio romano ekranizaciją, kurioje šiurpusis vengrų aktorius Bela Lugosi įkūnijo bene geriausią Transilvanijos vampyro, grafo Drakulos versiją. Nepaisant to, kad filmas pasirodė dar 1931 m., būtent B. Lugosi keisto akcento ir įtikinamos vaidybos dėka tai vienas labiausiai gerbiamų siaubo filmų iki šiol. Norite naujesnės „Drakulos“ ekranizacijos? Rekomenduojame 1992 m. F. F. Coppolos režisuotą versiją. O jei, priešingai, nesate abejingi XX a. pradžios kino klasikai, tiesiog privalote pamatyti vokiečių ekspresionisto F. W. Murnau „Nosferatu“ (1922) – tai ta pati Drakulos istorija, tik papasakota su pakeistais vardais ir tuomet dar nebyliame kine. Kodėl filmas vis dar baisus? Susipažinkite su pagrindinį vaidmenį atlikusiu Maxu Schrecku. Beje, kadangi filmas toks senas, jis yra viešo naudojimo kūrinys – tai reiškia, kad galite jį visą peržiūrėti ir tinklalapyje „Youtube“.
O kokį filmą siūlote pažiūrėti Jūs?
Martynas Gedvila
Laikas.lt – įdomus ir gyvas portalas kiekvienam. Mūsų tikslas savo skaitytojams teikti išskirtines naujienas iš viso pasaulio. Čia rasite daugybę patarimų, istorijų bei puikių ir daugelio pamėgtų receptų. Lai kiekviena diena su mumis prasideda iš naujo!