Antroji žurnalisto ir keliautojo Martyno Starkaus knyga – apie ekstremalių kelionių mėgėjų atliktą žygį ankštu indišku automobiliuku. Kaip ir pirmoji „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“, antroji knyga „Tuk tuk Indija“ parašyta kelionės dienoraščio forma.
Ji tokia pat sąmojinga, kiek mažiau nutrūktgalviška ir išsamesnė – absoliuti tekstų dauguma parašyta specialiai knygai, niekur neskelbta.
Keturių lietuvių vyrų draugija ir indas vairuotojas pervažiavo Indiją skersai nuo vakarinės iki rytinės pakrantės ir atgal. Anaiptol ne lygiais kaip stiklas keliais tūkstančius kilometrų jie įveikė Mumbajuje pirktu mielu senu automobiliuku, pramintu „Lachudra“ (knygoje paaiškinta, kad tai „toks senovės indų žodis, dažnai vartojamas ir Lietuvoje“). Demokratiška transporto priemonė iš tolo signalizuoja, kad europietiškos išvaizdos svetimšaliai atvažiavo ne pasipuikuoti turtais ir tariamai aukštesne civilizacija, o kuo giliau pasinerti į aplink verdantį gyvenimą, pažinti neparadinę Indijos pusę, bet ne ieškoti tamsiosios, purvinosios pusės, o atvirkščiai, žmogaus širdies aukso, kuris žiba net juodžiausiame skurde ir purve ir galbūt praskleisti Indijos magiškos paslapties šydą.
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis. Be žinomų Indijos grožybių, jose daugybė dėmesio vertų vietų, į kurias turistai retai kelia koją.
*
Man visuomet labai paprasta atsakyti į klausimą, kurį girdžiu dažniausiai, kalbai pasisukus apie keliones: „Kodėl keliauji?“ Aš nežinau. Aišku, būtų galima ilgai plakti liežuviu. Arba cituoti keliautojo Antano Poškos žodžius „kelionėje niekas nemoko, bet išmokstama daug“, kurių išminties ir lakoniškumo derinys pribloškia taiklumu. Galbūt, jei Dievas eksperimento tvarka man yra numatęs dar bent keletą dešimtmečių, juos nugyvenęs ką nors sugebėčiau suregzti. Kol kas tik žinau, kad nuovargio, adrenalino, kitos dienos laukimo, netikėtų situacijų ir dar dešimčių keisčiausių ingredientų kokteilis veikia užtikrintai gerai. Ir tai džiugina.
*
Pasak samurajų išminties, teisingiausi sprendimai priimami per pirmuosius septynis įkvėpimus, tačiau japonų kariams, matyt, niekada neteko vairuoti Indijoje.
*
Kažkodėl beveik visur Azijoje atvykėlius maitinti vietinės virtuvės patiekalais, atrodo, yra blogo tono ženklas. Bent jau per pirmą susitikimą. Tad, jei tik įmanoma, visuomet sulaukiam pasiūlymo užsisakyti picos arba sumuštinių. Matyt, ir šiaip daugelis atvykėlių renkasi būtent tokį maistą, ne tiek bijodami dėl savo skrandžio, kiek paveikti kelionių organizatorių raginimų. Pastarieji šitaip stengiasi neužsikrauti naštos – per visus galus skysčius leidžiančio ir su dievais kalbančio turisto.
*
Pirmą kartą keliavome šviesoje. Per tą Indijos dalį, kuri negarsėja kaži kokiomis grožybėmis. Daug dulkių, lūšnų. Ir, be abejo, žmonių, iš kurių ypač išsiskyrė gražiomis ryškiaspalvėmis, švariomis ir tvarkingomis uniformomis į mokyklas keliaujantys vaikai. Tokie drabužiai buvo lyg iššūkis dulkėms ir nešvarai aplinkui. Dar kartą įsitikini, kad visur – net neturtinguose Azijos kaimuose ar vidury skurdžios Afrikos, išradingos šeimos moterys įsigudrina padaryti taip, kad išeigai skirti apdarai atrodytų lyg ką tik iš parduotuvės. Gal ir ne houte couture, užtat visuomet švarūs ir išlyginti. Dažnai lygintuvais, įkaitintais žarijomis iš ugniakuro. Frazė „tegu kaimynai negalvoja, kad mes kokie skurdžiai“ – viena varomųjų jėgų net ir alkaname šudrų gyvenime.
*
Vietos gyventojai nepratę, kad važiuojantys pro šalį atvykėliai čia sustotų. Juo labiau jiems netikėta mūsų užgaida – reikmenų valgiui gaminti paieškos. Dėl visa ko pasitikslina, bet po to jau šypsodamiesi entuziastingai imasi tvarkyti reikalus. Tai reiškia papildomą chaosą. Ne veltui kažkas indus yra praminęs Azijos italais. Kaip kitaip juos pavadinsi, kai vieno puodo po kaimą ieško trisdešimt žmonių ir dar tiek pat – viryklės. Paieškų ir arbatos atsigėrimo procedūra pritraukė visus arčiau buvusius ir bent kiek paeiti galėjusius indus. Susidarė sakytum dvi skirtingomis kryptimis marširuojančios priešrinkiminės agitacinės demonstracijos, kurių keliamas triukšmas pasiekdavo piką joms prasilenkiant.
Martynas Starkus.Tuk tuk Indija [kelionių apybraižos]. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 319 p.
Knygos dailininkė Ilona Kukenytė.
Laikas.lt siūlo laimėti net dvi šio nepailstamo keliautojo knygas. Parašykite, kodėl žmones taip traukia Indija ir ar norėtumėte ten patys nuvažiuoti? Įdomiausių atsakymų autorius apdovanosime. Tad – Tuk tuk konkurse!
Konkursas baigėsi ir Laikas.lt redakcija išrinko du nugalėtojus. Tai Violeta, kuri laimėjo knygą, nes:
„Kai žmogus suvokia harmonijos trūkumą tarp jam taikomų reikalavimų ir jo sugebėjimo tuos reikalavimus patenkinti, jis patiria didžiulį stresą. Stiprios neigiamos emocijos mus nuolat persekioja šioulaikiniame novatoriškame pasaulyje, mes nuolat skubame ir kažkuria prasme esame pinigų vergai. Kai visa tai tampa nebepakeliama, sakome STOP, susikrauname lagaminus ir keliaujame į Indiją. Juk ten laikas sustoja, net galbūt atsisuka atgal keletų šimtmečių. Atsidūrę tarp lūšnynų ir baisaus ore tvyrančio kvapo suvokiame, kad taip gyvenantys žmonės yra laimingi, jie nevergauja pinigams, nepatiria neigiamų emocijų, o tiesiog gyvena. Tame nėra nieko magiško, bet traukia mus nesuprantama jėga, nes priverčia permąstyti savo vertybių skalę. Todėl tikriausiai daugelis keliautojų ir sakosi atradę save Indijoje. Na o jei neatrandi savęs – tai atrandi visai kitokią kultūrą, kuri žavi smilkalų, prieskonių įvairove, daugybe šventyklų, Budos auksu, kontrastais tarp prabangos ir skurdo, vienuolynais ir daug kitos egzotikos. Myliu šią šalį net jos neaplankiusi, o mano tikslas – tai padaryti.”
ir Rūta, nes:
„Kodėl tesiaplaukės svajoja būti garbanėmis, o garbanės turėti tiesius plaukus? Kodėl provincialai žavisi dideliais miestais, o miestiečiai veržiasi poilsiauti į kaimo turizmo sodybas? Nenuostabu – mus žavi naujos patirtys, pojūčiai, esminiai gyvenimo tikrovės pokyčiai. Vieniems tai bent trumpam praskaidrina kasdienę rutiną, o kitiems galbūt įprasmina jų ištisą egzistavimą, tampa svajonių išsipildymu, padeda atrasti save.
Mistifikuota, dramatiška ir kontrastinga – tokia mano galvoje iš fotografijų ir TV reportažų sukurta Indija. Panaši į susapnuotą, priešingą niūriai lietuviškai lapkričio realybei, margaspalvę oazę, kurią kartais aplankau bent mintyse. Manau, jog savitą, kitonišką kultūrą, religiją ir turtingus papročius puoselėjančio krašto pažinimas/pajautimas, visų pirma mums padeda iš naujo įvertinti save ir mus supančią aplinką… net ir tuomet, jei pirma pažintis prasideda bevartant knygos puslapius.”