Everestas – aukščiausia pasaulio viršukalnė, nuo seno traukusi alpinistus iš viso pasaulio. Lietuviai taip pat ne kartą bandė savo jėgas kildami į šį gigantą. Kiekvienas sėkmingas įkopimas yra ne tik asmeninis triumfas, bet ir didelis pasiekimas visai šaliai. Pažvelkime į istoriją ir dabartį – kiek laiko lietuviams prireikė pasiekti Everesto viršūnę ir kas šiuo metu siekia šio tikslo. Taigi, kas tie lietuviai Everesto viršūnėje?
Pirmasis lietuvio žingsnis į Everestą: Vlado Vitkausko istorinis kopimas
Pirmasis lietuvis, užkopęs į Everesto viršūnę, buvo Vladas Vitkauskas. Šis istorinis įvykis įvyko 1993 metų gegužės 10 dieną. V. Vitkauskas į Everestą kopė iš Nepalo pusės, vadinamuoju „klasikiniu“ maršrutu per Khumbu ledyną ir Pietų balną. Jo ekspedicija buvo kruopščiai planuota ir įgyvendinta, o pats kopimas truko ne vieną savaitę, įskaitant aklimatizaciją aukštyje. Nors tikslus laikas nuo bazinės stovyklos iki viršūnės nėra vienareikšmiškai nurodomas, tokios ekspedicijos paprastai trunka kelias savaites, o pats šturmas nuo paskutinės stovyklos iki viršūnės gali užtrukti 10-15 valandų ar ilgiau, priklausomai nuo oro sąlygų ir alpinisto fizinio pasirengimo.
Kiti lietuvių įkopimai: kiek laiko prireikė?
Everestas, stūksantis 8848,86 metrų aukštyje, ne veltui vadinamas pasaulio stogu. Jo įveikimas yra vienas didžiausių iššūkių alpinistams, reikalaujantis ne tik nepriekaištingo fizinio pasirengimo, bet ir geležinės valios bei kruopštaus planavimo. Lietuva didžiuojasi savo alpinistais, kurie ryžosi šiam sudėtingam žygiui ir sėkmingai įkopė Everestą. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kiek laiko prireikė lietuviams pasiekti šią legendinę viršūnę, ir pateiksime naudingos informacijos tiems, kurie galbūt patys svajoja apie panašų žygdarbį.
Po istorinio Vlado Vitkausko įkopimo 1993 metais, kuris truko kelias savaites, įskaitant aklimatizaciją, o pats šturmas į viršūnę – apie parą, Lietuvos alpinistai ir toliau rašė savo šalies alpinizmo istoriją:
- Saulius Vilius tapo antruoju lietuviu Everesto viršūnėje, pasiekęs ją 2003 metų gegužės 22 dieną. Jo kopimas šiaurine, Tibeto puse, taip pat truko kelias savaites, o paskutinis šturmas į viršūnę užtruko apie 24 valandas. Šiaurinis maršrutas pasižymi savo techniniais sunkumais ir dideliu aukščiu.
- Edita Nichols-Uksaitė, pirmoji Lietuvos moteris Evereste, viršūnę pasiekė 2013 metų gegužės 22 dieną. Jos ekspedicija, kaip ir kitų, reikalavo ilgo pasiruošimo ir aklimatizacijos, trunkančios ne vieną savaitę. Moterų įkopimas į aukščiausias pasaulio viršūnes visada yra įkvepiantis pavyzdys.
- Nors tikslūs laikai nuo bazinės stovyklos iki viršūnės dažnai nėra viešai skelbiami, bendrai ekspedicija į Everestą trunka apie 6-8 savaites. Šis laikas apima ne tik patį kopimą, bet ir būtiną aklimatizaciją aukštyje, kuri yra gyvybiškai svarbi norint išvengti aukščio ligos ir sėkmingai pasiekti tikslą. Pats šturmas į viršūnę yra intensyviausias ir pavojingiausias etapas, trunkantis nuo 10-15 valandų iki paros ar ilgiau.
- Mindaugas Šatkauskas tapo septintuoju lietuviu, įkopusiu į Everestą 2024 metų gegužės 22 dieną. Jo šturmas iš ketvirtos stovyklos truko apie 9 valandas, o tai rodo individualų pasirengimą ir pasirinktą taktiką.
Aurimas Valujavičius siekia Everesto viršūnės 2025 metais
Šiuo metu dar vienas žinomas Lietuvos keliautojas Aurimas Valujavičius yra išvykęs į ekspediciją ir siekia įveikti Everesto viršūnę. Jo pasiruošimas buvo ilgas ir kruopštus, o pats kopimas prasidėjo 2025 metų pavasarį. Remiantis naujausiomis žiniomis, 2025 metų gegužės 12 dieną Aurimas Valujavičius su komanda bandė aklimatizuotis ir pasiekė 7 km aukštį, po to grįžo į bazinę stovyklą.
Šiuo metu jis laukia tinkamų oro sąlygų, kad galėtų pradėti šturmą į viršūnę. Linkime Aurimui sėkmės ir saugaus kopimo! Jo pasiekimai neabejotinai papildys Lietuvos alpinizmo istoriją. Kiekvienas lietuvio įkopimas į Everestą yra didelis įvykis, reikalaujantis ne tik fizinės ištvermės, bet ir didelio psichologinio pasirengimo bei kruopštaus planavimo. Laikas, praleistas kelyje į viršūnę, yra ilgas ir kupinas iššūkių, tačiau pasiekta viršūnė atperka visas pastangas.
Aukščio liga ir aklimatizacijos svarba kopiant į Everestą
Kopimas į Everestą yra ne tik fizinis iššūkis, bet ir kova su ekstremaliomis aplinkos sąlygomis. Vienas didžiausių pavojų kalnuose virš 2500 metrų yra aukščio liga. Kylant aukštyn, atmosferos slėgis mažėja, o kartu mažėja ir deguonies kiekis ore. Žmogaus organizmas turi prisitaikyti prie šių pokyčių, todėl aklimatizacija yra gyvybiškai svarbi norint sėkmingai ir saugiai pasiekti Everesto viršūnę.
Aklimatizacija yra laipsniškas organizmo prisitaikymas prie mažesnio deguonies kiekio aukštyje. Paprastai alpinistai praleidžia keletą dienų skirtingose stovyklose, kildami vis aukščiau ir vėl nusileisdami žemiau. Tai leidžia organizmui gaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių, kurie perneša deguonį, ir efektyviau naudoti esamą deguonį. Nepakankama aklimatizacija gali sukelti įvairius aukščio ligos simptomus: galvos skausmą, pykinimą, vėmimą, nuovargį, miego sutrikimus ir net rimtesnes būkles, tokias kaip aukštuminė plaučių edema (HAPE) ar aukštuminė smegenų edema (HACE), kurios gali būti mirtinos.
Everesto ekspedicijų metu aklimatizacijai skiriamas didelis dėmesys. Alpinistai paprastai praleidžia keletą naktų bazinėje stovykloje (apie 5364 m), po to kyla į aukštesnes stovyklas (pvz., I stovykla – apie 6065 m, II stovykla – apie 6500 m, III stovykla – apie 7200 m, IV stovykla – apie 7900 m), praleidžia ten po vieną ar kelias naktis ir vėl grįžta žemiau. Šis „kilk ir ilsėkis“ principas yra esminė sėkmingos aklimatizacijos dalis. Visas aklimatizacijos procesas gali trukti kelias savaites, priklausomai nuo individualaus organizmo reakcijos ir ekspedicijos strategijos.
Šturmo į viršūnę intensyvumas ir trukmė
Po sėkmingos aklimatizacijos ateina kulminacinis ekspedicijos momentas – šturmas į viršūnę. Tai yra pats sudėtingiausias ir pavojingiausias etapas. Alpinistai paprastai pradeda kilti iš aukščiausios (IV) stovyklos vėlai vakare arba naktį, kad didžiausią aukštį pasiektų ankstyvą rytą, kol dar yra palyginti geros oro sąlygos ir mažesnis vėjas.
Šturmas į viršūnę yra labai intensyvus fizinis krūvis, vykstantis itin atšiauriomis sąlygomis – žemoje temperatūroje, esant stipriam vėjui ir labai mažam deguonies kiekiui. Alpinistai dažnai naudoja papildomą deguonį, kad palengvintų kopimą. Kelionė į viršūnę gali trukti nuo 10 iki 20 valandų ar net ilgiau, priklausomai nuo maršruto, oro sąlygų, alpinistų fizinio pajėgumo ir pasirinktos strategijos.
Sėkmingai pasiekus viršūnę, alpinistams dar reikia saugiai nusileisti atgal į aukščiausią stovyklą arba žemiau. Nusileidimas taip pat yra labai pavojingas ir reikalauja daug jėgų bei susikaupimo. Neretai nelaimės įvyksta būtent nusileidimo metu dėl nuovargio ir sumažėjusio deguonies kiekio.
Oro sąlygų lemiama sėkmė ir laiko faktorius
Kopiant į Everestą, oro sąlygos vaidina kritinį vaidmenį. Staigūs orų pokyčiai gali būti labai pavojingi ir net mirtini. Stiprūs vėjai, sniegas, rūkas gali apsunkinti orientaciją, sumažinti matomumą ir padidinti lavinų riziką. Būtent todėl alpinistai ir jų vadovai atidžiai stebi orų prognozes ir dažnai turi laukti tinkamo „oro lango“ – kelių dienų, kai oro sąlygos yra palankesnės šturmui į viršūnę.
Šis laukimas gali užtrukti ir reikšmingai pailginti visos ekspedicijos laiką. Kartais alpinistams tenka praleisti papildomas dienas bazinėje stovykloje ar aukštesnėse stovyklose, laukiant tinkamo momento. Todėl bendras ekspedicijos laikas iki sėkmingo įkopimo gali labai varijuoti ir priklausyti ne tik nuo alpinistų fizinio pasirengimo, bet ir nuo gamtos sąlygų.
Aurimo Valujavičiaus ekspedicijos atveju, kaip ir visų kitų alpinistų, laikas, reikalingas pasiekti Everesto viršūnę, tiesiogiai priklausys nuo jo organizmo reakcijos į aukštį, sėkmingos aklimatizacijos ir, žinoma, palankių oro sąlygų. Linkime jam kantrybės ir sėkmės laukiant tinkamo momento savo didžiajam žygiui!
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
