AUTISM albumas „Falling Motion“ – lietuviškojo post-roko proveržis (interviu)

Aleksandras Rimdžius

Pirmasis AUTISM, prisistatančio vieno asmens grupės darbas „Falling Motion“ sukėlė nemažą melomanų susidomėjimą net už Lietuvos ribų. Ne vienas rimtai muzika besidomintis džiaugėsi, kad pagaliau sulaukta mūsiško post-roko, kurio išties galima klausytis.

Labai šaunu, kad atlikėjas netampa kokio nors žanro grando, kaip pavyzdžiui, „Mogwai“ klonu, o drąsiai ieško savito kelio ir išraiškos priemonių. Teko nemažai pasikapstyti po atmintį, kol radau su kuo palyginti AUTISM: galbūt savo melodijų struktūra „Falling Motion“ kiek primena vokiečių multi-instrumentalistų „Frames“ darbą „Mosaic“.

Nors AUTISM savo kūdikį vadina demo albumu – turbūt tikslesnis apibūdinimas būtų EP (extendend play) leidinys: visgi jį sudaro tik penkios dainos, kurių nė viena neperkopia 4 minučių trukmės. Perklausius šį neabejotinai stiprų debiutą iškart kyla nemažai klausymų. Pavyzdžiui, ar tai tik sutapimas, kad skaitmeninio albumo viršelis primena garsiąją Bruce Conner nuotrauką, kurioje pavaizduotas kostiumuotas vyriškis su  atominio sprogimo „grybo“ galvos imitacija. Pasirodo, pašnekovas ne tik užsiiminėja muzikos projektais, tačiau laisvalaikiu randa laiko ir grafinio dizaino eksperimentams. O šios nuotraukos nėra net regėjęs.

Darbą galima atsisiųsti nemokamai kainos laukelyje įrašius 0 (žinoma, galima ir paaukoti kūrėjui) grupės bandcamp paskyroje. Akivaizdu, kad pašnekovas puikiai jaučia muzikos pasaulio povandeninius vandenis, todėl norėjosi pasidomėti ne tik jo muzika, bet ir požiūriu į vykstančius procesus.

Gal galėtum trumpai pristatyti savo kuriamą muziką (jos skambesį) skaitytojams.

Na, jei jau trumpai, tai AUTISM daugiau ar mažiau yra post-roko projektas. Žinoma nepavadinčiau savo muzikos post-roko grynuoliu. Pats jaučiu, jog į mano kūrybą įsibrauna kitokiems žanrams būdingų garsų, bet apsistokime ties post-roku.

Man labai įsiminė turtingas tavo kuriamos muzikos skambesys. Post-rokui skirtoje Facebook grupėje dainą „Bleak Reverie“ kai kas net pavadino ne post-roko, o doom metal daina? Kiek reliatyvios tau yra muzikos žanrų ribos? Galbūt norėjai užpildyti ties post-roko scena (neskaitant keleto paribiuose kuriančių kolektyvų) mūsuose tarpstantį vakuumą?

Kaip bebūtų keista, tavo minėtą komentarą teko perskaityti ir man. Privertė nusišypsoti. Kas liečia muzikos žanrų ribas – tai ganėtinai subjektyvus dalykas. Aš manau, jog dabar, kai įvairiausios muzikos yra be galo daug, beveik kiekvienas muzikantas sąmoningai ar nesąmoningai į savo kūrybą įneša skirtingoms muzikos kultūroms būdingų bruožų, dėl ko muzikos žanrų ribos tampa vis platesnės. Matyt, AUTISM ir atsirado tada, kai sugalvojau kaip apjungti savo klausomą muziką kartu su post-roku.

Turbūt sutiksi, kad tavo darbą labai teigiamai priėmė ne tik lietuvių, bet ir užsienio muzikos gerbėjai. Kaip dėl to jautiesi, yra stimulas toliau stengtis?

Žinoma, malonu kai tavo kūrybą pastebi ir įvertina teigiamai. Buvau maloniai nustebintas visai nemažu susidomėjimu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai tikrai suteikia stimulo kurti toliau. Esu įsitikinęs, jog „Falling Motion“ bus ne paskutinis AUTISM leidinys.

Kodėl būtent post-rokas? Gal dėl savotišku žanro kanonu tapusio vokalo ignoravimo, dėl ko, tiesą sakant, dauguma angliškai užsimaniusių dainuoti lietuvaičių skamba gana skausmingai? Kaip ir kada gimė mintis apie grupę ir albumą, kiek laiko reikėjo minčiai tapti kūnu?

Paskutinius trejus ar ketverius metus po truputį bridau į įvairios eksperimentalios / progresyvios ir „post“ muzikos vandenis, dėl ko galvoje pradėjo suktis klausimas „ar ir aš taip sugebėčiau?“. Galima sakyti, jog tai buvo labiau savęs išbandymas nei užsibrėžtas tikslas sukurti projektą ir įrašyti albumą.

Pradėjau groti, įrašinėti, kūryba vis labiau ir labiau natūraliai krypo į post-roko pusę, tad kai susirinko keli, visai įdomiai skambantys kūriniai nusprendžiau jiems suteikti kažkokį pavidalą. Taip ir atsirado AUTISM „Falling Motion“ mini albumas. O į vokalą aš žiūriu kaip į dar vieną instrumentą ir, jei ateis laikas, kai pajusiu, jog mano muzikai jo trūksta – aš jį susirasiu. Šiais laikais, kai internetas yra net ir atokiausiuose planetos kampuose, susirasti žmogų kuris atliktų vokalines partijas yra labai lengva. Jei ne Lietuvoje, tai užsienyje. Dauguma muzikantų yra labai atvirų muzikinių pažiūrų, todėl neretai užtenka poros elektroninių laiškų ir bendradarbiavimas vyksta kaip per sviestą.

Kaip vyko albumo įrašymo techninė dalis, kurias partijas sugrojai pats, kurias patikėjai kompiuteriui? 

Taip jau susiklostė, jog turiu galimybę įrašinėti namuose (bet namų įrašų studija to tikrai nepavadinčiau). Visas gitarų, boso bei kai kur skambančių klavišų partijas sugrojau pats. Tik būgnus teko programuoti kompiuteriu. Na, ir muzikos suvedimą atlikau pats. Kas iš viso šito gavosi, spręsti jums.

Kalbi, jog neatsisakai minties ateityje koncertuoti, nors žinau ne vieną panašų atvejį, tiesiog įdomu, kaip įsivaizduoji vieno asmens grupės pasirodymą?

Jei jau kažkada nuspręsiu, jog noriu AUTISM paversti koncertuojančiu projektu, tai tikrai nebus vieno individo ir jo nešiojamo kompiuterio pastovėjimas ant scenos. Kiek teko matyti vieno ar dviejų žmonių gyvus pasirodymus juose visada trūkdavo „draivo“. O ir vizualiai jie žiūrėdavosi ganėtinai keistai. Tad jei jau kur nors pasirodys žinutė, jog AUTISM žada pasirodyti gyvai, galite tikėtis jog ant scenos užlips pilnos sudėties grupė.

Tavo albumą galima atsiųsti nemokamai, galima ir paaukoti – man dažnai kyla klausimas, ar veiksmingas šis sprendimas (įmanoma šį tą uždirbti?). Galbūt įžvelgi tam tikrų tendencijų muzikos srityje (sklaida interneto, socialinių tinklų pagalba ir t.t.)? Ar self release‘ai darosi madingi?

Aš nuoširdžiai manau, jog po truputį ateina tokie laikai, kai alternatyvios scenos grupės ir muzikantai pradės atsisakinėti leidybinių kompanijų paslaugų ir užsiiminės self release‘ais. Kompaktinių plokštelių andergraundinėje scenoje parduodama vis mažiau ir mažiau, o fizinis formatas yra įdomus tik muzikos fanatikams. Esu matęs daugybę grupių, kurios skamba tikrai profesionaliai, paaukojo daug laiko ir finansų tam, kad įrašytų savo albumą, tačiau internete leidžia parsisiųsti savo kūrybą nemokamai. Aš į tokią nemokamą skaitmeninių albumų dalybą žiūrių kaip į gerą savireklamos sprendimą. Pradedančioms ar mažiau žinomoms grupėms tavo minėti socialiniai tinklai, tikslinė internetinė spauda kartu su nemokama albumo parsisiuntimo galimybe turbūt yra veiksmingiausia nemokamos reklamos forma. Galų gale, jei grupės muzika yra kokybiška bei įdomi, visada atsiras kas nors, kas parsisiųsdamas albumą paaukos tiek, kiek jam ta kūryba atrodo verta. Užsidirbti gal ir neužsidirbsi, bet vienas kitas litas „ant ledų“ nubyrės.

Pasvarstykime bent hipotetiškai: kurti vienam ir būti nepriklausomam neabejotinai reiškia daugiau laisvės – ar sutiktum paaukoti dalį laisvės dėl kontrakto su galbūt susidomėjusia leidybos kompanija?

Tiesą pasakius, dabar sutartį su leidybine kompanija pasirašyti gali praktiškai bet kas. Pasaulyje yra daugybė nepriklausomų leidybinių kompanijų ir jei pristačius joms savo muziką, tikrai atsiras bent viena, kuri susidomės ir pateiks tokį pasiūlymą, kuris visiškai nevaržys kūrybinės laisvės. Aišku, ji nepasiūlys jokių grandiozinių kontraktų, tačiau galbūt išleis grupės kompaktinę plokštelę, atsiųs kažkokį kiekį albumų patiems muzikantams, pareklamuos šį leidinį savo kanalais ir tuo viskas baigsis. Viskas atsiremia į tai, ko grupė tikisi ir ko jai reikia iš leidybinės kompanijos. Jei atsakant į klausimą, tai artimiausiu metu nesiruošiu ieškoti AUTISM jokios leidybinės kompanijos. Galbūt kada nors ateityje, kai užsinorėsiu fizinio albumo pavidalo, pradėsiu apie tai galvoti, tačiau dabar tam visiškai nėra reikalo.

Kodėl toks savitas pavadinimas AUTISM? Internete nepavyko rasti tavo vardo ir pavardės, bandai atskirti save, kaip asmenį ir save, kaip kūrėją?

Man visada buvo įdomu viskas, kas yra susiję su žmogaus protu: tiek fizinės ligos, tiek psichiniai sutrikimai. Galų gale, dėl tos pilkos medžiagos mums ant pečių esame būtent tokie kokie esame, todėl mano dėmesį ypač traukdavo tokios temos kaip šizofrenija, psichozė ir ypač autizmo fenomenas, kai sergantys žmonės sugeba atlikti sunkiai suvokiamus dalykus, kaip, pavyzdžiui, įvykdyti sudėtingus matematinius skaičiavimus, idealiai įsiminti viską, ką kada nors yra perskaitę ar pirmą kartą prisėdę prie pianino idealiai atkurti ką tik išgirstą kūrinį. Taigi būtent dėl savo susižavėjimo šiuo fenomenu ir pavadinau savo projektą AUTISM. O tai, jog neskyriau dėmesio viešinti savo tapatybės, nėra minėtas atskyrimas. Tiesiog nemanau, jog kažkam, klausančiam mano muziką yra įdomu, kas ten už jos slepiasi. Tai tikrai nėra kažkokia projekto mistifikacija. Galų gale, bet kas, kas nori, gali susisiekti tiek elektroniniu paštu, tiek parašyti Facebook profilyje ir pasidomėti kažkuo, kas jiems įdomu.

Gal galėtum kiek praskleisti tavo asmenį dengiančią paslapties širmą? Gal turi muzikinį išsilavinimą? Pomėgių, interesų sričių?

Esu visiškas muzikos savamokslis, todėl net nežinau ar galėčiau save laikyti muzikantu. Tai tiesiog malonus hobis, kuriam skiriu daugiausia laiko. Į tai įeina ne tik grojimas, tačiau ir domėjimasis įvairiausių žanrų muzika, muzikos „marketingo“ reikalais (ar kaip čia juos geriau pavadinti), muzikos instrumentais, įvairia technika. Kartas nuo karto parašau kokią muzikos apžvalgą į muzikinį portalą ar surengiu interviu su man patinkančia grupe. Trumpai tariant mano pomėgiai visi sukasi apie viską, kas susiję su muzika. Na, galbūt dar vienas mano hobis, nelabai susijęs su muzika būtų grafinis dizainas. Tikrai nesu kietas dizaineris ir tokiu net nesivadinu, mat ir čia esu savamokslis. Tačiau šitas mano pomėgis kartais pasitarnauja ir muzikoje, kaip kad šį kartą „Falling Motion“ mini albumo apipavidalinimą pasidariau pats.

Gavus atsakymą su pavadinimu „Autism project“ iškilo tam tikras laikinumo jausmas. Ar ilgalaikis šis projektas? Kokie planai ateičiai?

Vienintelė priežastis, dėl ko AUTISM vadinu projektu, tai tik dėl to, jog kol kas negroju gyvai ir viską kuriu bei įrašinėju vienas. Vadintis grupe tiesiog neapsiverstų liežuvis. O gyvuos jis tol, kol turėsiu post-rokinių muzikinių idėjų. Galiu garantuoti, jog „Falling Motions“ nebus paskutinis mano leidinys. Tai toks turbūt ir bus ateities planas, sukurti ir įrašyti ką nors naujo. Ir galbūt kada nors šį projektą paversti gyvai grojančia grupe.