Dovilė Raustytė
Didysis pudelis AbraKadabra mėgsta keliauti (aplankė net 16 šalių), kasdien eina į darbą, domisi dizaino naujienomis, aktyviai dalyvauja Facebook’e. o visai neseniai pradėjo modelio karjerą – žodžiu, yra labai aktyvus augintinis. Plačiau apie jį, pudelių veislę, jai įprastas šukuosenas, netgi šuns ir namų aplinkos santykį bei kaip išsirinkti sau tinkamą partnerį pasakoja Abros šeimininkė, interjero dizainerė Dalia Mauricaitė.
Dalia, kaip iš begalės šunų veislių išsirinkai būtent didįjį pudelį? Ko gero, Lietuvoje tokio neįsigysi…
Aš visada gerbiau kinologų darbą ir supratau jo reikšmę, todėl sudariau sau svarbių kriterijų sąrašą: įgimtas intelektas, gera sveikata, ūgis nuo 50 iki 70 centimetrų, sutvertas gyventi namie, prisitaikantis prie šeimininko ritmo, nesišeriantis. Pradėjus domėtis dar prisidėjo – svoris ir ėdrumas. Perskaičiusi pati netikėjau, kad toks šuo iš tikrųjų egzistuoja: didelis, bet lengvas; judrus, bet ramus; plaukuotas bet nesišeria (šypsosi). Tada daug skaičiau skaičiau skaičiau (jokių paveikslėlių) ir dėliojau pliusus bei minusus. Rezultatas šokiravo – pastebėjau, kad ir aš, nieko nežinodama apie pudelius, turėjau susidariusi apie juos nuomonę. Antra dalis mane dar kartą nustebino – pasirodo juodų didžiųjų pudelių Lietuvoje nėra (norėjau juodo šuniuko). Pradėjau domėtis spalvų genetika, Europos veislynais… Po gero pusmečio atradau veislyną netoli Čekijos sienos su Lenkija. Avansą pervedžiau, kai Abrai buvo tik dvi dienos, susiplanavau trumpas atostogas ir parsivežiau ją namo.
Jei ne paslaptis, kiek kainavo Abra?
Šuniukas kainavo 1 000 eurų, žinoma, plius kelionės išlaidos, tačiau juk tikras ilgametis draugas neįkainojamas.
AbraKadabra – gal jis iš tikro nepaprastas pudelis, darantis stebuklus? Ar vardas parinktas dėl kitų priežasčių?
Taip, Abra stebuklingas šuo – ji supranta žmonių kalbą, moka būti nematoma, dievina popieriaus lapus.
Pokalbiuose apie pudelius dažnai išgirsi ironijos gaidelę. Kaip ten iš tikro su šia šunų veisle? Gal čia kalti šeimininkai ir jų bendrininkai kirpėjai?
Žmonės neturi laiko domėtis, todėl išvadas daro skubotai ir tik iš paveikslėlių (šypsosi). Kadangi daugiausia fotografuojami parodiniai šunys, tikrąjį pudelio veidą pamatyti sunku. Be to, tikrai trūksta išsamios informacijos apie veislių istoriją, jų tikrąją paskirtį, galimus veislės genetinius susirgimus, intelektą, įgimtą aktyvumą. Net patys veisėjai dažnai akcentuoja tik šuns išvaizdą ir gautus parodos titulus. Taip formuojamas įvaizdis – šuo su dokumentais tik parodoms ir jei neisiu į parodas, tai kam tie dokumentai.
Pasidomėjus pudelių istorija atradau įdomių faktų: pudelis yra paukštinis šuo, puikus cirko artistas, mylimiausia šunų veislė Japonijoje bei Amerikoje, puikiai tinka „agiliti“ sportui, buvo naudojamas kinkiniams, tarnavo Antrajame pasauliniame kare, vaidino begalėje filmų, yra dažniausiai paveiksluose nutapytas šuo, aklųjų vedlys, vienintelis šuo, ieškantis triufelių, Napaleono armijai garsusis pudelis Usorius pranešdavo apie atvykstančią priešų armiją, W. Čerčilis nesiskirdavo su mylimu pudeliu, P. Pikaso įkvėpėjas irgi buvo pudelis…
Didysis pudelis su neįprasta šukuosena
Ar įprasta didiesiems pudeliams puikuotis madingomis šukuosenomis?
Pudelių šukuosenų madas, kaip bebūtu keista, padiktavo medžiotojai. Kadangi šuo nesišeria, ilgas kailis prisigėręs vandens apsunkindavo paukštinio šuns plaukimą – norėdami jam padėti žmonės nukirpo plaukus ten, kur jų mažiausiai reikia – paliko kailinę apsaugą ant krūtinės, sąnarių, inkstų. O ant uodegos tik tam, kad geriau matytų plaukiantį šunį – tarsi vėliavėlę. Klajojantys cirko artistai, aptikę medžioklinius šunis, buvo sužavėti jų protu ir paklusnumu. Taip tuo metu įprastos pudelių šukuosenos buvo išpurentos ir paruoštos scenai! Prancūzai, šios veislės puoselėtojai, gerbia istorinius veislės faktus, todėl pudelį į parodą galima vesti tik specialiai apkirptą.
Kokių sunkumų iškilo laikant retos veislės šunį?
Įdomus pastebėjimas – tik kokie 4 proc. sutiktų žmonių pažino Abros veislę. Net kinologai apsirikdami pavadina Abrą garbanotuoju retriveriu, o praeiviai B. Obamos šunimi (portugalų vandens šunimi), vandens spanieliu ar net retos veislės kurtu. Atsisveikinant dažniausiai išgirstame: „Pirmą kartą matau protingą ir gražų pudelį!“ Tuo tarpu pasaulyje dažnai girdimas posakis: „Pudelis jau ne šuo, bet dar ne žmogus.“ (šypsosi)
Dėžutė/guolis gyvūnėliui, integruotas į lentyną „+“ (dizaineris Nauris Kalinauskas)
Esi interjero dizainerė – kaip manai, ar dažnas žmogus gyvūną renkasi, galvodamas, ar jis derės prie namų aplinkos?
Gaila, bet dažnai žmonės renkasi šuniuką neapgalvodami jokių aspektų ir didžiausią dėmesį kreipdami tik šuns išvaizdai. O svarstydami jo vietą namuose vadovaujasi nerašyta taisykle: „Jei kiti susitvarko, tai ir aš susitvarkysiu.“ Mūsų požiūris visai kitoks, šuo turi turėti savo vietą ir ji turi būti integruota į interjerą jo nedarkant. Pavyzdžiui, dizaineris Nauris Kalinauskas jau yra sukūręs kačiukui arba mažam šuniukui dėžutę/guolį, integruotą į lentyną „+“, o netrukus pasirodys naujas produktas – namas kačiuko ar šuniuko tualetui.
Kokiam interjerui tinka didieji pudeliai?
Pudeliai tinka absoliučiai visiems interjerams – pudelių yra keturių skirtingų dydžių ir net 10 skirtingų atspalvių. Tai veislė su puikių įgimtų savybių komplektu (tik nepirkite šuniukų, nesusipažinę su veislyno ideologija, o be kilmės dokumentų iš viso negalima pirkti veislinių šunų. Veislinis šuo yra savybių derinys, o ne tik išvaizda).
O pudelio išvaizda jam leidžia puikiai adaptuotis prie visų tipų interjerų. Prie klasikinio – klasikinė šukuosena, prie modernaus – moderni, prie kintančio – „chameleono“. Pakeitus kirpimą, pudelis gali išvaizda tapti labai panašus į kitas veisles, pavyzdžiui, užauginus barzdą, jis pasidarys panašus į šnaucerį/terjerą, užauginus kailį – net į Rusijos aviganį. Derinant šuniuką prie vaikų kambario, inspiracijų galima pasisemti iš japonų – vienas populiariausių Japonijoje kirpimų yra pliušinio meškiuko („teddy bear“). O eksperimentatoriams – puiki platforma bet kokiems sugalvotiems sprendimams. Pudelis puikiai tiktų kirpėjams – galėtų pristatyti kirpimų madas (juokiasi).
 |
 |
O kaip neveislinis šuo, pavyzdžiui, iš prieglaudos, atrodys prabangiame interjere? Galbūt kai kuriuos žmones tokios nuostatos stabdo kilniems darbams?
Šunį reikia derinti ne prie interjero, o prie savęs. Save daugmaž įmanoma išanalizuoti, o šuniuką iš prieglaudos sunkiau, nes mes nieko apie jo kilmę nežinome. Prieglaudų mažyliai puikiai tinka žmonėms, suprantantiems šunų kalbą, pradedantiesiems geriau išsirinkti jų norus atitinkančią veislę, kitaip gali būti, kad ir šunelis, ir šeimininkas bus nelaimingi.
Ką patartumėte žmonėms, kurie bijo įsigyti augintinį dėl jo krečiamų (kartais gal brangiai kainuojančių) išdaigų namuose?
Dar kartą: svarbiausia nesirinkti šuniuko veislės žiūrint paveiksliukus – veislė tai savybių derinys, o ne tik grožio etalonas, ir prisiminti, kad šuniukas ne žaislas, o partneris. Jei jums tokio nereikia, turbūt nereikia ir šuniuko. Jei egzistuoja pilnavertis bendravimas su šunimi, didelių išdaigų neturėtų būti. O mažam šuniukui reikėtų daugiau dėmesio skirti, kai keičiasi dantys. Pavyzdžiui, Abra dantų augimo metu apgraužė keletą mūsų vidpadžių ir viskas.
AbraKadabra darbe
Gal AbraKadabra ką nors nori pasakyti „Laikas.lt“ skaitytojams?
Aš esu Didysis Pudelis ir tuo didžiuojuosi ! Mano senelis daug metų vaidino teatre Mefistofelį (Mefistofelis „Fauste“ buvo juodas didysis pudelis), su savo žmonėmis apkeliavau pusę Europos, kasdien einu į darbą, turiu „Facebook“ profilį. Visus norinčius su manimi susipažinti kviečiu į svečius – tik nepamirškite iš anksto suderinti laiko, nes darbo grafikas ganėtinai įtemptas!
O kokios Abros pareigos „Lietuviško dizaino bloke“?
Svarbiausias darbas – užimti lankytojus, su visais pasisveikinti ir mandagiai aprodyti parduotuvę. Be to, Abra pradeda modelio karjerą… (šypsosi)
.jpg)