Nematytas Berlynas – kaip gyveno Hitlerio sostinė karo metu

Laikas.lt

Antrasis pasaulinis karas paliko didžiulį pėdsaką pasaulio istorijoje, kartu su milijonais žuvusiųjų, holokaustu ir daugybe žiaurių mūšių. Kalbėdami apie karą pradėjusią ir pralaimėjusią nacistinę Vokietiją, dažniausiai pamirštame šios šalies gyventojus ir jų gyvenimą karo metu. Anglų istorikas Roger`is Moorhouse`as ištaisė šią klaidą parašydamas knygą „Kariaujantis Berlynas“ (Obuolys, 2013), kurioje aprašo berlyniečių nuotaikas belaukiant ir prasidėjus karui, propagandą, naujus įstatymus, badą ir šaltį karui jau einant į pabaigą. Pateikiame 5 negirdėtus faktus apie Antrojo pasaulinio karo Berlyną.

1. Karo pradžios diena Berlyne

Antrojo pasaulinio karo pradžią siejame su 1939 metais įvykusia nacistinės Vokietijos invazija į Lenkiją. Tuo metu visas pasaulis suprato, kad karas prasideda ir jis neišvengiamas. Tuo tarpu Hitlerio mieste Berlyne nuotaikos buvo dviprasmės.

Rugsėjo pirmosios rytą Berlyne buvo atšauktos pamokos ir didžioji dalis vaikų džiaugėsi tokiu įvykių. Pamokų atšaukimo priežastis buvo Adolfo Hitlerio pranešimas, kurį jis turėjo skaityti visai tautai. Žmonės, 7 valandą ryto įsijungę radijo imtuvą pasiklausyti ankstyvo koncerto, ten išgirdo Reicho Kanclerio Adolfo Hitlerio balsą – „Reicho vyriausybė praneša, kad 4 valandą ryto Vokietijos kariuomenė kirto Lenkijos sieną ir ruošiasi pulti“.

Tą rytą Hitleris buvo nepasiruošęs, neišsimiegojęs, atrodė pavargęs ir nepanašus į save, nors jo asmeninis gydytojas ir sušvirkštė stimuliuojančių vaistų. Naktį prieš Hitleris ilgai nėjo miegoti, nes savo sekretorėms diktavo kalbos tekstą. Tą rytą jį kamavo įprasti negalavimai: pilvo ir galvos skausmai, nemigos pasekmės. Nemalonu burnos kvapas taip rietė nosį, kad esantys šalia jo iš pasibjaurėjimo tenorėjo atsitraukti kuo toliau.

Nors Hitlerio kalba susilaukė pritarimo iš partijos narių, paprastus žmones nebuvo taip lengva palenkti. Gatvėje dirbantiems darbininkams nerūpėjo Hitlerio kalba. Jie net nenustojo dirbti, kad paklausytų. Net paskutiniai žodžiai, kuriais buvo paskelbtas karas Lenkijai buvo sutikti apatiškai ir čia nepagelbėjo net karštai traukiamas nacionalinis himnas.

Hitleriui grįžtant į Reicho kanceliariją, mieste vyravo slogi atmosfera, sklidusi iš negausiai Vilhelmo aikštėje susirinkusių veidų. Šį kartą jo pasisakymas nesulaukia pritariamųjų šūknsių choro, vyravo tyla ir tik keletas žmonių į viršų kėlė dešinę ranką nacių pasisveikinimui.

Geriausiai situaciją apibūdino Švabijos gauleiteris Karlas Wahlas: „Nemačiau nė krislo to, ką mačiau 1914 metais. Jokio entuziazmo, džiaugsmo, pritarimo šūksnių. Visur tvyrojo slogi tyla, nusiminimas. Atrodė, kad vis vokiečių tauta buvo surakinta paralyžuojančio siaubo, juos sustingdžiusio ir neleidžiančio išreikšti nei pritarimo, nei prieštaros.“

Hitleriui iš automobilio, leibštandarto orkestras labai stengėsi palaikyti karingą atmosferą, tačiau nuotaikos buvo akivaizdžiai slegiančios. Prieš išnykdamas už sunkių kanceliarijos durų, Hitleris mestelėjo suglumusį žvilgsnį į nuščiuvusią minią. Vienas šią sceną matęs liudininkas prisimena pasigirdusį moterų verksmą.

2. Amžina tamsa

Viena pagrindinių karo ypatybių Berlyne buvo tamsa.

Elektros srovės nutraukimo nuostatai buvo išleisti patį pirmąjį konflikto rytą. Jie numatė, kad Berlyne tamsiuoju paros metu turi būti užgesinti, filtruojami ar pritemdomi visi šviesos šaltiniai. Parduotuvių vitrinų, reklamų, traukinių stočių, autobusų bei tramvajų šviesos turėjo būti išjungtos arba pridengtos mėlynu filtru. Visi langai ir durys – nuo gamyklų iki restoranų ir namų – turėjo būti uždaryti langinėmis arba uždengti užuolaidomis. Stoglangiai, rūsių ventiliatoriai – užsandarinti vaškuotu popieriumi ir smėlio maišais. Kitaip tariant, iš 500 metrų aukščio neturėjo matytis jokia šviesa. Jei miestų nesimatys iš viršaus, manyta, jų nepavyks bombarduoti.

Berlyno žmonės gana greitai prisitaikė prie naujos tvarkos. Pėstieji su savimi nešiodavosi žibintuvėlius, tam kad neatsitrenktų vienas į kitą barbendavo lazdomis į šaligatvį ar leisdavo panašų į automobilio sirenos garsą.

Tačiau ne viskas buvo taip lengva ir paprasta. Pirmąjį karo rudenį pasipylusi nelaimingų nutikimų virtinė greitai atskleidė staiga įvesto tamsos režimo pavojus. 1939 metų rugsėjį Berlyno policijos pranešimuose nurodyta, jog įvestas tamsos režimas sąlygojo devynias iš dešimties nelaimių. Su nauju įstatymu buvo siejama ir kraupi tą rudenį įvykusi traukinių avarija. Spalio 8 d. vakare tarpmiestinis traukinys, ignoruodamas daugybę signalų, rėžėsi į vietinės linijos traukinį. Kilus žmonių susigrūdimui, traukinio nuolaužos užsiplieskė ir liepsnose žuvo dvidešimt keturi keleiviai.


Gaisras siaubia Berlyną

Šalia akivaizdžių pavojų, tykančių miesto gatvėse ir geležinkeliuose, tamsos režimas taip sietas ir su kriminaliniais nusikaltimais. Berlyno nusikaltėliams tamsa buvo gera priedanga. Ryškiausiai nuskambėjo 1939 m. rudenį pasipylusios daug viešumos sulaukusios nužudymo bylos, tuo pat metu sukėlusios nerimą ir nuostabą. Vienoje jų, kaip spėjama, vyras nužudė savo žmoną ir norėdamas atsikratyti įrodymais, jis kūną surišo, įdėjo į dėžę ir užsidėjo ją ant dviračio bagažinės. Tamsoje jis važiavo per miestą link Hafelio upės, kurioje kūno atsikratė. 

Antroji istorija buvo dar šiurpesnė. 1939 spalį trijose miesto vietose aptiktos atskiros moters kūno dalys. Rankos ir kojos rastos gyvenamųjų namų laiptinėse, liemuo – be galvos, krūtų ir vidaus organų – Monbižu aikštėje. Vėliau paaiškėjo, kad auka aštuoniolikmetė Kathė Kessler ir Breslavo, nužudyta užvaldžius pykčio priepuoliui. Kūną dalimis sulankstomu peiliu supjaustęs žudikas prisipažino įvykdęs dar du panašius nusikaltimus ir už tai buvo nubaustas mirties bausme.

3. „Kūdos“ Kalėdos

Kalėdų laikotarpiu Berlyne bendros žmonių nuotaikos buvo primesto džiūgavimo ir nusiminimo mišinys. Berlyniečiai kiek galėdami stengėsi pajusti šventinę dvasią, o daugeliui tai siejosi su tuo, kaip rasti šiai progai tinkamo maisto. Turintys pažinčių bei pakankamai pinigų galėjo tikėtis nusipirkti kokį karpį – tradicinį Kalėdų valgį. Kai kuriems vaikams viena didžiausių Kalėdų atrakcijų būdavo vonioje kelias dienas plaukiojantis karpis, ten laikytas tam, kad apsivalytų ir būtų šviežias. Tačiau tai sau leisti galėjo tik reta šeima, daugelis gyventojų turėjo savo valgiaraštį sudarinėti į šventinę dvasią įsileisti neleidžiančio maisto normavimo.

Situaciją blogino ir baimė, kad Vokietijos maisto atsargos nėra tokios didelės, kaip teigė nacių vadovybė. Prieš Kalėdas lauktas maisto normavimo atlaisvinimas neįvyko ir vienintelė premija, kurios sulaukė gyventojai buvo 125 g sviesto, 125 g dirbtinio medaus ir vienas kiaušinis gyventojui per savaitę.
Kitus erzino Kalėdoms primetamos pagoniškos tradicijos. Naciams patys artimiausi rėmėjai vietoj Kalėdų šventė Julfest – šventę, kai prisimenami Vokietijos protėviai bei tarnyboje už tėvynę kritę kariai. Pagoniška simbolika buvo įsimaišiusi visur. Ją buvo galima pamatyti ant eglės žaisliukų ar vyniojamojo popieriaus su svastika.

Nors be viso to dar buvo keičiamos ir tradicinės Kalėdinės dainos, į jų tekstus įpinant nacistinę ideologiją ir Hitlerio vardą, kai kas nesikeitė. Kalėdų eglutė ir toliau išliko švenčių simboliu, nepaisant to, ar tu esi pagonis ar ne. Jų buvo atkakliausiai ieškoma po visą miestą. Problematiškiau buvo nupirkti dovanų šeimai ir draugams. Vokiečiai dažniausiai dovanodavo vienas kitam rūbus, papuošalus, muilus ir kvepalus, o tais metais buvo perkamos knygos, gramofono plokštelės bei radijo aparatai.

4. Įžymybių fabrikas

1940 metų vasarą besiskleidžiantį nacių optimizmą stiprino garsenybių manija, pasireiškusi neseniai vykusių karo kampanijų didvyrių garbei sostinėje rengiamomis šventėmis. Daugeliu atveju įžengimas į nusipelniusiųjų ratą Trečiajame Reiche buvo greitas. Pirmiausia būdavo sušaukiama spaudos konferencija, kurioje būsimoji garsenybė atvykusiems spaudos atstovams bei visiems susirinkusiems papasakodavo apie savo tauriuosius žygdarbius.

Tuomet jis būdavo paaukštinamas tarnyboje, jam įteikiami kariniai apdovanojimai bei pakvietimas į asmeninius susitikimus su Fiureriu. Tada, jei kandidatas pasirodydavo esantis pakankamai supratingas bei fotogeniškas, jis įtraukiamas į „A sąrašą“ ir dalyvauja visuose garsiausiuose renginiuose.

Pagrindinis įžymybių kultūros atributas Trečiajame Reiche buvo fotografijų ir atvirukų gamyba. Nesant televizinės eros tai buvo pagrindinis būdas skleisti garsios asmenybės patrauklumą už įprastinio laikraščio skaitytojo ar radijo klausytojo rato, ypač nusitaikant į jaunimą. Šios fotografijos buvo gausiai naudojamos propagandos tikslais.


Gendarmenmarkt aikštė

5. Žiema nebijo karo

1940-ieji berlyniečiams buvo sunkūs ne tik dėl įsibėgėjusio karo, bet ir dėl vienos nuožmiaušių žiemų Europos istorijoje. Tą sausį iškritus sniegui taip pat nukrito temperatūra, pasiekdama tokias žemumas, kokių niekas savo gyvenime negalėjo prisiminti. Žiema nesitraukė iki pat pavasario.

Šaltyje sustingo visi Vokietijos vandens takai: nuo mažiausių kanalų ir ežerų iki didžiųjų pagrindinių upių. Dunojus buvo nepraskrodžiamas beveik per visą savo ilgį, ledas sukaustė ir Reiną, Elbę bei Olderį. Šaltis kelią pastojo ir kelių bei geležinkelių eismui.

Berlyne temperatūra nuolat laikydavosi apie -20 laipsnių, sausio viduryje nukrito net iki -22,5 laipsnių. Tačiau daugeliui didžiausias išbandymas buvo ne pats šaltis, o tai, kiek laiko jis nesitraukė. Temperatūra pakildavo iki -5 laipsnių, bet tai nutikdavo tik retsykiais. Sniego taip pat buvo gausu, kartais prisnigdavo net daugiau nei devyniasdešimt centimetrų.

Pradžioje gyventojai džiaugėsi atėjusia tikra žiema. Buvo rengiamos improvizuotos čiuožyklos, žmonės leidosi rogutėmis nuo kalnų, parkuose buvo pilna vaikų. Atrodė, kad net karas nevyksta. Tačiau džiaugsmo burbulas greitai subliuško. Užšalus geležinkeliams bei gatvėse didėjant sniego krūvoms, keliauti sostinėje tapo nebeįmanoma. Stojus kritinei padėčiai buvo sudaryta griežtą sniego valymo programa, pagal kurią visiems namų savininkams buvo liepiama prieš 6.00 ryto nusivalyti visą šalia jų nuosavybės šaligatviuose esantį sniegą bei pabarstyti žvyru.

Nors buvo sudarytos specialios sniego valymo brigados, o mieste iškabinėti plakatai skelbė, kad „Niekas nebadau ir nesušals“, situacija buvo visiškai kitokia. Sausio pabaigoje buvo rastas mirtinai sušalęs vyras ir jis nebuvo paskutinis. Daugiausiai problemų kėlė anglių stygius, kurių Berlynui pritrūko labai greitai dėl užstrigusių atsargų geležinkelio stotyse ar užšalusiose ežeruose.

Baigiantis atsargoms, daugelis įstaigų turėjo uždaryti duris, kas ketvirtas Berlynietis šalo, neturėdamas šildymo galimybės, o galiausiai įvedus vandens šildymo apribojimus, Berlyno gyventojai nebegalėjo kas dieną praustis. Šaltas oras eiliniam Berlyno gyventojui žadėjo ne tik nepatogumas, bet ir galėjo baigtis mirtimi. Sausio mėnesį į Berlyno morgą atvežta 20 procentų daugiau kūnų nei iki tol. Smarkiai padidėjo apsinuodijimų dujomis, nes šeimos būdavo susispietusios virtuvėje ir šildydavosi prie įjungtos viryklės. Galiausiai paliktos viryklės ir orkaitės sukeldavo nemažai gaisrų, kurie ne tik sunaikindavo turtą, bet ir nusinešdavo gyvybes.

Adolfas Hitleris, Hitleris, Kariaujantis Berlynas, naujos knygos, Obuolys

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai