Skaitytojo pusryčiai. Mergina, sakanti, jog pati sau yra paslaptis (interviu)

Toma Mačiulskytė

„Esu kairiarankė, ir matyt, todėl pasaulį matau kiek kitaip, nei visi žmonės“ – sako Indrė Čiužaitė (23). Iš tiesų, jau vien Indrės išvaizda šaukte šaukia apie jos kitokį požiūrį į aplinką: trumpi plaukai, tatuiruotas kūnas, stilingi drabužiai – sunku nepastebėti šios merginos, kuri lyg puošmena pražingsniuoja Vilniaus gatvėmis. „Man vis dar juokinga, kai žmonės gatvėje stereotipiškai manęs paklausia – ar tu lesbietė?“ – juokiasi Indrė, kuri šiuo metu dirba pas dizainerę Julia Janus, planuoja kurti savo rūbus, laisvalaikiu kerpa draugų ir pažįstamų plaukus, baiginėja psichologijos studijas ir neseniai viešai uždainavusi, ima rimtai svarstyti apie muziką.

Iš bjauriojo ančiuko į drąsiąją gulbę

Indrė prisipažįsta, jog ankščiau buvusi pilka, kukli ir net nedrąsi mergaitė iš provincijos. Tačiau įvairiausios patirtys ir gyvenimo natūralus stūmimas į priekį subrandino merginą ir ši džiaugiasi, jog šiandien būtent yra tokia, kokia yra. „Nieko nekeisčiau, net ir tuos juodus laikotarpius, kuomet susvyruodavo ne tik tikėjimas savimi, bet ir pačiu gyvenimu, kuomet rimtai svarsčiau: ar verta, ar aš kam nors reikalinga, ar matau prasmę...“ – sako, mergina, kuri po mokyklos baigimo Gargžduose, įstojo į psichologijos studijas Vilniuje. Indrė pasakojo, jog psichologiją atrado savyje dar nesuvokdama, kas iš tiesų yra toji psichologija. „Būdama vos penkiolikos metų mokykloje pamačiau liūdną, nepažįstamą mergaitę. Priėjau, ją pakalbinau ir mes ilgainiui susidraugavome. Pasirodo, ji kelis kartus bandė nusižudyti, tačiau aš jai padėjau.“ Tada Indrė suprato, jog gali padėti žmonėms ir būti reikalinga.

Rožinio sapno Amerika

Indrė neapsiriboja viena veikla, pasitaikius įvairioms avantiūroms, ji su malonumu jų imasi ir nuspalvina savo kasdienybę. Lygiai taip pat netikėtai ir su dideliu užsidegimu Indrė išvyko dirbti į Ameriką pardavinėti edukacinių knygų amerikiečių šeimoms. Reikia paminėti, jog prieš kelionę vyko ilgos ir varginančios atrankos, kuriose reikėjo įrodyti, jog moki parduoti ir sugebėsi būti našiu programos dalyviu. Indrė visa tai įveikė be vargo: „Paskutinis susitikimas vyko su vyriausiuoju programos vadovu estu. Mes susitikome vienoje iš Vilniaus kavinių, ir jis man sakė: imk šį tušinuką, išeik į gatvę ir parduok. Aš pagalvojau, jog be problemų ir kilau eiti, tačiau jis mane sustabdė ir pasakė, jog jam užteko pamatyti mano užsidegimą akyse.“ Tačiau Amerika programos dalyviams nepasirodė žibanti rožinėmis spalvomis: atvykus į tam tikrą valstiją būstą ir transporto priemonę teko susirasti patiems, po trylika valandų per parą vaikščioti nuo durų prie durų ir su nepriekaištinga amerikietiška šypsena įtikinti, jog aniems žmonėms būtinai reikia siūlomų knygų. „Visko ten teko patirti: jie trenkdavo durimis, sakydavo, jog neįdomu, iškviesdavo policiją arba net paleisdavo šunis, nuo kurių tekdavo bėgti...“ – su šypsena pasakoja Indrė. Dalindamasi prisiminimais mergina sako, jog yra be galo laiminga ir dėkinga už šią patirtį, ji sutiko daug gerų žmonių, kurie ne tik pirkdavo knygas, bet ir nuoširdžiai bendravo bei padėjo: „Man puikiai sekėsi ir programos vadovybė mane kvietė tapti knygų pardavimo menedžere kitais metais.“ Trumpai tariant, dėl kitų metų Indrei iškilo problemų, mat ji studijavo paskutiniame kurse, o Amerikos ambasada neduoda vizų žmonėms, kurių po vasaros nebelaukia jokie mokslai. Dėl šios priežasties mergina įstojo į universitetą Taline, Estijoje, ir studijavo pardavimų vadybą. Ambasadai to neužteko, tad mergina galiausiai įstojo į Amerikos Vanderbilto universitetą. „Tai nebuvo bakalauro studijos, tai labai rimti keletos savaičių kursai. Teko nemažai mokytis, rašyti baigiamąjį darbą, ir dabar esu pardavimų vadybininkė, ši patirtis man nepaprastai praverčia“ – pasakoja Indrė.

Grožio ir mados kalvėje

Šiandien Indrė dirba pas dizainerę Julia Janus. „Visada norėjau studijuoti rūbų dizainą, tačiau po mokyklos baigimo pritrūko drąsos. Matyt, šis nors taip ir buvo visą tą laiką užslėptas ir pasireikšdavo tik mano išvaizdoje.“ - šypteli Indrė ir priduria, jog jau turi savo rūbų brėžinius ir ateityje planuoja rimčiau užsiimti dizainu. „Tai bus rūbai, kurie visų pirma, patinka man. Aš nesivaikau mados tendencijų, svarbiausia, kad žmogui patiktų, ir vilkėdamas mano drabužį, jis jaustųsi gerai.“ O pas garsiąją Lietuvos dizainerę Indrė pateko pačiu paprasčiausiu būdu - siuntė savo gyvenimo aprašymą (kartais būna ir taip). Mergina ieškodama darbo delsė siųsti paraišką būtent į šią vietą, nes manė, jog jos ryški išvaizda, tatuiruotės nepadės gauti darbo. „Pasirodo, mano išvaizda darbdaviams pasirodė privalumas. Jiems reikėjo asmenybės, kuri sugebės patarti, siūlyti ir reikalui esant, pavaduoti pačią dizainerę rengiant modelius...“ - džiaugsmu nesitveria Indrė.

„Born to be free“

„Mano išvaizda yra lyg veidrodis manosios gyvenimo filosofiją: born to be free“ - sako Indrė ir rodo vieną iš savo tatuiruočių po krūtine, būtent šiuos žodžius. Laisvoji Indrė pasakoja, jog pirmąją tatuiruotę, kad ir kaip bebūtų keista, paskatino pasidaryti mama. Būdama paaugle, Indrė svajojo apie auskarą liežuvyje, tačiau mama užprotestavo ir pasakė, jog geriau - taruiruotė. Žinoma, maištingajai dukrelei to ir tereikėjo - mamos sutikimo. „Visa tai įvyko kai man buvo vos keturiolika, nuvažiavau į Klaipėdą pas tatuiruočių meistrą ir pasidariau Dievo akį ant kaklo. Iš pradžių meistras abejojo ir nenorėjo daryti, nes aš buvau per jauna. Vėliau iš jo sulaukiau pagyrimo, jog būdama tokio amžiaus jau darausi rimtą tatuiruotę, o ne kokį drakoniuką ar gėlytę...“ Po šios tatuiruotės Indrė pajuto stiprų norą pasidaryti antrąją, tačiau bijojo vadinamosios tatuiruočių ligos (kartą paragavus negali sustot...) Bandydama šį norą nustumti gilyn Indrė pradėjo vertis auskarus, tačiau tatuiruočių alkio tai nepasotino... „Kai atvykau studijuoti į Vilnių, iš karto pasidariau antrą - sapnų gaudyklę ant kojos. Dievinu sapnų gaudykles ir tikiu, jog jos išgaudo košmarus ir aš sapnuoju tik gražius, rožinius sapnus...“  Vėliau Indrė papuošė savo riešą trimis, miniatiūrinėmis tatuiruotėmis-ženklais, kurie visi yra velniškai prasmingi josios asmenybei: „Pirmoji - vėžio ženklas, mano horoskopas. Antroji - egipto trikampiai, saugantys mano sielą. Trečioji - viso gyvenimo raktas, kuris atrakina visas duris mano gyvenime.“ Na, o paskutinioji tatuiruotė - tai meno kūrinys bepuošiantis Indrės nugarą. Išties, sunku nupasakoti - tai reikia pamatyti savo akimis: briedis arba elnias (simbolizuojantis Indrės meilę gamtai), iš gyvūno kūno išeinančios rankos (simbolizuojančios žmogaus gebėjimą būti bet kuo, kuo tik jis nori) ir iš elnio burnos krintančios geometrinės figūros (simbolizuoja Indrės laisvės pojūtį). Indrė griežtai pataiso, jog ši tatuiruotė yra tikrai dar nepaskutinė.

Saldžios pažintys

„Mano gyvenime rodos, viskas siejasi ir sukasi ratu. Dėl mano tatuiruotės ant nugaros, neseniai nusifilmavau grupės ŽAS naujausiame muzikiniame klipe. Ten kone nuoga turėjau būti, nes filmavo mano nugarą...“ - pasakoja Indrė ir priduria, jog su ŽAS'ų lyderiu Linu Karaliumi susipažino pačiu keisčiausiu būdu. Indrė jau penktus metus dalyvauja couch surfing programoje, kurios metu į savo namus priima apsistoti žmones iš viso pasaulio. Tokiu būdu ji susidraugavo su amerikiečiu muzikantu Kolinu, kuris antrą kartą atvykęs į Lietuvą tranzavo autostradoje iš Kauno į Vilnių. Kur buvęs kur nebuvęs Linas Karalius sustojo jo pavežti, jiedu susidraugavo, atrado daug bendro: „Kai Kolinas buvo netoli mano namų, parašė, jog atvyksta su draugu išgerti arbatos, atidariusi duris vos iš kojų neišvirtau, tas draugas - Linas Karalius.“ Komunikuoti ir atrasti bendrą kalbą charizmatiškąjai Indrei yra vieni juokai, tad netrukus jiedu su Linu tapo draugais. „Ak, tai dar ne viskas, aš puikius ryšius palaikau su Gabrieliumi Liaudansku-Svaru, kaip gerai, kad prisiminiau - gi esu pažadėjusi su juo susitikti kavos puodeliui...“ - nusijuokia Indrė ir ima pasakoti dar vieną istoriją su viena muzikos padangių žvaigžde. Mergina visada žavėjosi islandų grupės GusGus muzika ir kaskart labai džiaugiasi, kai jie vis atvyksta į Lietuvą. Vieną iš tų kartų grupė turėjo koncertuoti Ūkio arenoje, tačiau Indrė tuo metu neturėjo pinigų ir niekaip negalėjo nueiti jų paklaustyti. Tačiau tą savaitgalį mergina su draugėmis nuėjo į vieną iš sostinės klubų „Opium“ pasilinksminti. „Aš buvau nustebusi, kai pamačiau, kad tame pačiame klube linksminosi ir grupės GusGus nariai. Tada aš sukaupiau visą savo drąsą ir priėjau prie Danieliaus (vieno žaviausių grupės narių), pasakiau, kad juos dievinu, kad visada klausau... Jis labai apsidžiaugė, kad priėjau pakalbinti ir mes taip ir likome tą vakarą kartu bendrauti: šnekėjome apie Islandiją, muziką, kultūras ir t.t.“ Dabar Indrė jau planuoja savo kelionę į Islandiją ne tik pas ten gyvenančią jos draugę, bet ir pas Danielių iš GusGus (šiek tiek pavydu, ar ne?).

Nutvieksta scenos šviesos

„Pirmame kurse, kuomet buvau vos tik atvykus į Vilnių gyventi, su drauge išėjome į miestą, gėrėme kavą, šnekučiavomės. Prie mūsų priėjo nepažįstamas vyras ir paklausė - ar aš dainininkė, sakau ne, ir jis atsakė, jog mano labai unikalus balsas ir tiktų dainavimui.“ Galiausiai pasirodė, jog šis vyriškis, talentų medžiotojas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos - jis Indrei sakė, jog kai tik ji sugalvos dainuoti, susirastų jį. Deja, Indrė šio plano dar neįgyvendino, tačiau ant scenos jau stojo. Keletą kartų mergina jau dainavo kartu su Lietuvoje gyvenančiu muzikantu Rafa iš Brazilijos ir su jau minėtuoju amerikiečiu Kolinu. „Tai pats nuostabiausias jausmas nugalėti scenos baimę ir atsiduoti muzikos galiai - kuomet gali išrėkti ir paleisti visas tavyje susikaupusias emocijas, ir nesvarbu ar tai džiaugsmas, ar liūdesys, ar pyktis... O dar nuostabiau matyti susižavėjusių žiūrovų akis ir girdėti nepaliaujamus plojimus, prašančius padainuoti dar...“ - džiaugiasi Indrė ir rimtu veidu tikina, jog tai dar ne pabaiga.


 

 


„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.

Indrė Čiužaitė, interviu, skaitytojo pusryčiai, Toma Mačiulskytė

Naujausi komentarai
Ota
2014-08-01, 11:10
Nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės tiesiog nemoka pasidžiaugti kito sėkme ir pasiekimais. Pavydas dėl to, kad visa tai, kas parašyta nutiko jai, o ne jums ar tiesiog jaučiate kartėlį, kad straipsnis yra apie šią merginą, o ne apie jūsų gyvenimo nuotykius? Žinoma, gal ir aš pati būčiau laiminga, išvydusi tekstą, kuriame išdėstyti įvykiai, darbai, kuriais aš didžiuojuosi, bet tikrai džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie turi vadinamą "cinkelį" ir nebijo per gyvenimą keliauti tvirtais žingsniais dar niekieno neišmintais keliais. Straipsnis man labai patiko, o ir jo herojė atrodo labai įdomi, savimi pasitikinti ir mokanti mylėti gyvenimą asmenybė. Tokiems žmogeliukams turi sektis. Sėkmės ir toliau! ;)
.
2013-12-16, 17:06
Jeigu jums zmonės atrodo, kad cia kazkas pasigirti nori - atsipeikekit. Zmogus siekia daug, o jus cia varot, patys kazka padarykit, o po to kraukit, negyventume lietuvoj.
Kotre
2013-12-16, 13:37
Deja,labai nusivyliau straipsniu... Antra karta tikrai neskaityciau, tikejaus kokios nors gyvenimo filosifijos izvelgt, taciau visas straipsnis vien apie skudurus ir "kaip as sutikau zvaigzde"...
Pffff,kas ju nesutiko? Nuo to tu nei kietesne, nei idomesne...
Ne straisnis, o sriuba. Deja.
Pff.
2013-12-16, 12:33
Tikėjausi gero ir įdomaus straipsnio apie stiprią ir savimi pasitikinčią merginą, bet perskaičius apie nuotykius Amerikoje, vos nepaspringau kava. Buvau ir aš ten. Laksčiau nuo durų iki durų su bookbag'u rankose ir braižydama žemėlapius. Sveikinu merginą, kad ištempė vasarą ir grįžo kitiems metams, bet teigti, kad atrankos varginančios, o Veiko pamatė užsidegimą akyse yra absurdiška. Atrankas praeina kiekvienas parodęs nors kiek pasiryžimo eiti iki galo.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai