„Pavojingiausia“ visuomenės grupė – homoseksualai

Daugelis sociologinių tyrimų byloja lietuvius esant vienus homofobiškiausių Europoje: kas trečias mano, kad tik visiškas homoseksualų nebuvimas nekeltų problemų visuomenei; kone ketvirtadalis bijo homoseksualių žmonių kaimynystės; tarp dominuojančių stereotipų yra homoseksualumo tapatinimas su liga, nuodėme, pedofilija. Bandymas apie homoseksualus kalbėti ne menkinančiu ar kritikuojančiu tonu it cunamis sukelia masinę isteriją ir yra rizikingas.

Stereotipiškai konstruojami ir dirbtinai kurstomi „homoseksualizmo skandalai“ (kaip antai gegužės 8-ąją vyksiančios homoseksualių žmonių eitynės) su žiniasklaida priešakyje taip įaudrino visuomenę, jog regis užtektų nedidelės kibirkšties ir teisingumas būtų vykdomas čia ir dabar, savomis rankomis, netgi nebijant apsitaškyti svetimu krauju (ką tik viename naujienų portale perskaičiau pranešimą „Protestuotojai prieš homoseksualų eitynes pasiryžę žūti kovoje“). Pernelyg įaudrinta masinė sąmonė yra itin imli visokiausioms sąmokslo teorijoms, skatinančioms tiesiog imti ir nuteisti, o dar geriau – pasmerkti. Problemos „ideologizavimas“ bei įjautrinimas maskuoja tikruosius, aktualiuosius jos aspektus ir trukdo blaiviai mąstyti.

Nenustebčiau, jei paaiškėtų, jog homoseksualizmas yra antra pagal dominuojančius mitus tematika po antisemitizmo. Kai pagaliau buvo sugriauta galybė mitų apie žydus (pradedant Siono išminčių protokolais, baigiant turtingiausių žydų, valdančių pasaulį, sąrašais), visuomenėje regis negalėjo ilgai išlikti šis vakuumas ir buvo surastas naujas priešas – homoseksualai. Anaiptol nemėginsiu jūsų įtikinėti pamėgti gėjų. Tačiau norėčiau dekonstruoti ar tiesiog paaiškinti kelis su jais susijusius stereotipus. Beje, www.atviri.lt galima surasti visai neblogą „tolerancijos barometrą“, kuris kaip tik ir padeda pasitikrinti, kuriais stereotipais mes tikime, o kuriais ne.

Homoseksualumas ir stereotipai

Vienas labiausiai pažengusių „sąmokslo teorijos“ kūrėjų tai Otto Weiningeris. Jo prieštaringai pagarsėjusiame veikale „Lytis ir charakteris“ pagrindinis dėmesys skirtas lyčių santykių „tyrimams“. Remdamasis tuo metu populiariomis biologinėmis ir psichologinėmis teorijomis, jis teigė, jog kiekvienas individas turi moterišką ir vyrišką pradą. Vyriškasis pradas yra aktyvus, produktyvus, sąmoningas ir moralus bei logiškas, o moteriškasis – pasyvus, neproduktyvus, nesąmoningas bei amoralus.

Moterų emancipaciją jis siejo išskirtinai su vyriškomis moterimis, t. y. lesbietėmis, o pagrindine moterų funkcija laikė seksualinę: pasitenkinimo teikimą (moterį suvokiant kaip prostitutę) ir sekso produkto paleidimą į pasaulį (moterį suvokiant kaip motiną-gimdytoją). Pagrindinė vyrų funkcija, jo manymu, yra nuolatinės pastangos siekiant tapti genijumi. Beje, pats autorius, parašęs šią knygą, įtikėjo savo misiją įvykdęs. Jis Vienoje išsinuomavo kambarį tame pačiame name, kuriame mirė Bethovenas (autoriaus laikytas didžiu genijumi) ir būdamas tik 23 metų amžiaus nusišovė.

Tęsdamas lyčių santykių studiją, Otto Weiningeris teigė, jog žydai turi itin daug moteriškojo prado ir dėl to jie negali atskirti blogio nuo gėrio, dėl ko jie tarsi esti besieliai. Jo teigimu, nei moterų, nei žydų prade nėra didybės ir jie negali būti kilnūs žmonės ar užimti reikšmingos vietos visuomenėje. Lygindamas žydus (beje, pats būdamas žydas) su arijais, jis tvirtino, esą vyriškiausias žydas negali prilygti moteriškiausiam arijui. Kaip galite numanyti, autoriaus kritikos teko ir juodaodžiams, ir homoseksualams. Ar dar reikia pridėti, jog pastarieji pagal Weiningerio logiką negali užsitarnauti pripažinimo dėl savo moteriško prado. Be jokios abejonės, ši teorija negali būti vertinama rimtai. Jos autorius gi buvo įsitikinęs savo knygą „Lytis ir charakteris“ esant pagrįstą moksliniais metodais ir kalbančią tik tiesą, tačiau, nepaisant jos populiarumo nacių laikais, akademiniuose sluoksniuose ji vertinama kaip vienas iš labiausiai diskriminuojančių ir antisemitinių veikalų.

Kodėl apskritai pasakoju apie O. Weiningerį ir jo diskriminuojančią teoriją? Visų pirma dėl to, kad jis kalbėdamas tiek apie moteris, tiek apie homoseksualus pasitelkia archetipinius stereotipus: gėjai perdėm moteriški, nevyriški, griaunantys nusistovėjusią tvarką, jų santykiai palaidi; lesbietės perdėm vyriškos, imituoja vyrų elgesį ir siekia tapti vyrais, jei jos sutiktų tinkamą vyrą, būtų „išgydytos“; ir, apskritai – homoseksualizmas tai liga. Anaiptol nemėginsiu kiekvieno iš stereotipų atskirai aptarinėti, nes tai ne kartą yra daryta kitų autorių, o galiausia – daugelis jų tiesiog neatsilaiko prieš sveiką logiką, kurią mielas skaitytojas gali pasitelkti pats. Tiesiog priminsiu kelis istorijos epizodus esmiškai panašius į šį disputą.

Pasaulį užvaldys homoseksualai?

Dar visai neseniai, XX a. pradžioje, užgimė moterų judėjimas, žinomas feminizmo vardu. Tuo metu viešojoje erdvėje buvo girdėti nemažai būgštavimų dėl nusistovėjusios tvarkos griuvimo. Žvelgiant iš nūdienos pozicijų, daugelis tuometinių dvejonių atrodo juokingos: kaip moterų išsilaisvinimas pakeis socialinę struktūrą ir pasaulinę tvarką apskritai? Ar nesugrius tradiciniai vyro ir moters santykiai? Ar nesugrius šeimos institutas? Ar moterys neužims valdžios? Ar vyrai nebus nustumti į antrą planą? Kaip matome, nė vienas iš minėtų (tuomet rimtų atrodžiusių) argumentų, naudotų prieš feminizmą, neįgavo destrukcinių pavidalų. Tebeturime tvarkingą pasaulį ir šeimą. Tiesa, vyro ir moters santykiai pasikeitė, o darbo rinkoje ir socialiniame gyvenime atsirado daugiau originalumo. Bet juk visa tai tik praturtino pasaulį, ar ne taip? Kažin ar šiuolaikiniams vyrams patiktų tokia moteriškumo samprata, kuri apsiribotų vien bebalse namų tarnaite? Vargu bau.

Panašiai ir su dabartinėmis abejonėmis dėl homoseksualų siekio „užvaldyti pasaulį“, „užimti valdžią“, įvesti „savą tvarką“. Taip, mes išties nežinome, kaip atrodytų / atrodys pasaulis išsivadavus bei atsivėrus homoseksualiems žmonėms. Natūralu, kad ši nežinomybė kuria nesaugumo jausmą. Bet juk pažvelkime plačiau: atsiras daugiau seksualumo sampratų, nusikratysim (bent kuriam laikui) nusistovėjusių vyriškumo ir moteriškumo klišių, įgalinsim nemažai piliečių, kurie ilgą laiką priversti kentėti. Galiausiai, bus užtikrintos pamatinės žmogaus teisės į saviraišką. Argi tai blogai? Kaip atrodytų pasaulis, jei moterys taip ir nebūtų tapusios pilnavertėmis visuomenės narėmis? Visai nenoriu to žinoti. Akivaizdu, jog tariamas homoseksualų pavojus kyla iš heteroseksualių žmonių nenoro dalintis turima galia. Būtent iš čia išplaukia nepagrįsti kaltinimai homoseksualams dėl valdžios troškimo, tuo tarpu viskas, ko jie siekia, tai tolerancija ir pripažinimas.

Nemėgsti homoseksualų – tu homofobas?!

Neretai ir homoseksualai į bet kokią kritiką reaguoja neadekvačiai, sakydami, jog homoseksualizmą kritikuojantys asmenys yra homofobai. Tai ne visai sąžininga. Suprantu jų patiriamas kančias bei sunkumus, bet kita vertus, jei jie turi teisę būti homoseksualai, tai kiti turi tokią pat teisę būti homofobai (iš kitos pusės, regint, kokį puolimą pastarieji sukėlė artėjančių „eitynių“ šviesoje, tenka šia prielaida ne juokais suabejoti...). Visai kitas klausimas, kaip šios teisės išreiškiamos praktikoje: jei šis nuomonių skirtumas įgauną fizinį pavidalą sukeldamas kitai pusei nepatogumų (pavyzdžiui, neleidžiant surengti minėtų „eitynių“), tai nėra gerai.

Tačiau dažnas svaidymasis homofobiškumu nėra etiškai pagrįstas. Toks nesusikalbėjimas greičiausiai kyla dėl sąvokų galvanizuotumo. Pavyzdžiui, diskutuodami apie politines pažiūras, mes galime vieni kitus pravardžiuoti konservatoriais, socialdemokratais ar liberalais. Nors, pavyzdžiui, atgimimo laikais socialdemokratu būti buvo pavojinga dėl iš praeities besitęsiančio mentalinio šleifo ir neišgyvento natūralaus socialdemokratijos ryšio su komunistų partija, šiais laikais tokios sąvokos neturi menkinančios konotacijos. Tačiau vos nuaidėjus žodžiams „homoseksualas“ ar „homofobas“ pasipila audringos emocijos. Požiūris yra požiūris. Tolerancijos esmė yra turėti požiūrį, bet gebėti diskutuoti su manančiuoju kitaip. Lengviausia būtų pasinerti į konfliktą, susibarti ir nebesikalbėti vieniems su kitais (ką didesnė dalis žmonių ir daro). Kaip jau minėjau, negerai, jei tai išreiškiama tokiu elgesiu, kuris kenkia priešingą požiūrį turintiesiems. Svarbu suvokti viena: niekam nepatiktų būti diskriminuojamam, lygiai kaip vargu ar kam patiktų būti kritikuojamam už savitą nuomonę.

Socialinės įtampos ideologizavimas yra pavojingas. Jis trukdo blaiviai mąstyti, įsiklausyti į kito nuomonę, atsirinkti argumentus ir priimti objektyvius sprendimus. Siekiant suvokti socialinę įtampą, ironiškai būtų galima pasitelkti italų mafijos posakį: „It’s nothing personal, just business.“ Jo esmė: nereikia jausmų, būkime pragmatiški. Lygiai taip ir kalbant apie homoseksualumą: nebūtina rodyti emocijų, tačiau būtina atsižvelgti į argumentus ir pasitelkti sveiką logiką.

Post scriptum

Sakoma, jog nėra lengva mokytis iš kitų klaidų ar pamokslavimų, o geriausiai pamoka išmokstama savo kailiu. Siekiant išsamiau suvokti komplikuotą ir sudėtingą diskriminacijos procesą, labiausiai padės asmeninė patirtis. Pasiūlyti nors ir vienai dienai tapti homoseksualu būtų netaktiška, tačiau pamėginti imituoti tokią elgseną lyg ir nebūtų didelė auka siekiant pažinimo džiaugsmo. Taigi, tie, kas abejojate, ar homoseksualūs žmonės patiria diskriminaciją, ar laikote juos pavojingais, pamėginkite pasidabinti „vaivorykštine“ atributika ir dalyvaukite masiniuose renginiuose ar tiesiog pabūkite viešose erdvėse ir stebėkite aplinkinių reakciją į jus kaip į homoseksualą. Tuomet patirtus įspūdžius padauginkite iš 365 dienų ir dar ištęskite iki gyvenimo galo. Taip susidarysite aiškesnį vaizdą, ką iš tiesų reiškia priklausyti mažumos grupei.

Sociologas Dainius Genys
 

Naujausiame žurnalo „AŠ IR PSICHOLOGIJA“ numeryje skaitykite:
Interviu su aktoriumi Kostu Smoriginu.
Vieniša ir laiminga?
Kai meilė kankina, o ne džiugina.

homoseksualai

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai